|
|
Suskamba telefonas. Ragelyje piktas balsas priekaištauja:
– Aš esu pasipiktinęs. Višta, kurią jūs man vakar įkišote, visiškai netinkama. Privalote ją tuojau pat pakeisti.
Žmogus, sėdintis kitame laido gale, purto galvą ir atsako:
– Aš jus užjaučiu… Tačiau apgailestaujame: to padaryti negalime. Būtų nusižengta mūsų įstatymams.
– Įstatymams? – niršta pašnekovas. – Čia mėsininkas Kasparas?
– O ne! – atsako ramus balsas. – Čia vedybų biuras.
Pakelkime taures, kad mūsų gyvenime būtų kuo mažiau apsirikimų.
Kvaišas ir negražus vaikinas gyrėsi:
– Netikėkite, kad aš toks gimiau, kokį matote. Mama sako, kad visus stebinau savo grožiu, kai buvau mažas… Bet kažkas mane apkeitė.
Kartą jis pamatė, kaip daržininkas triūsia braškių lysvėse ir paklausė:
– Ką jūs čia ant braškių pilate?
– Atskiestas srutas, – atsakė daržininkas.
– Keista, nustebo kvaišelis. – O aš ant braškių pilu cukrų. Bet nieko nuostabaus – juk aš kvaišelis.
Pakelkime taures už daržininkus, kurie nebarsto cukraus braškių lysvėse, norėdami, kad uogos būtų saldesnės.
Senoji Sparta garsėjo sveika gyvensena bei žmonių stiprybę palaikančiu maistu. Sirakūzų valdovas, norėdamas pasimėgauti sveikatinguoju spartiečių maistu, už didelius pinigus išsikvietė geriausią anos šalies virėją. Šis išvirė sriubą, į kurią įdėjo mėsos gabaliuką, riebalų, rūgšties. Srėbalą pasūdė. Ir jokių kitokių pagardų ar prieskonių nedėjo.
Paragavo Sirakūzų valdovas šios sriubos, susiraukė ir atstūmė valgį nuo savęs. Spartos virėjas jam ir sako:
– Žinau, šiam valgiui trūksta pagrindinio pagardo…
– Kokio! – sušuko tironas.
– Prieš valgį reikia padirbėti iki devinto prakaito, – pasigirdo atsakymas.
Pakelkime taures už tuos, kurie maistą gardinasi geriausiu prieskoniu.
Stalius, gydytojas, sodininkas ir elektromonteris vakare susitiko restorane ir ėmė girtis savo kilme.
– Mano giminė tokia sena, – pasakė stalius, – kad mano proproseneliai tašė lentas Nojaus arkai.
– Pamanyk, – paniekinančiai numoja ranka gydytojas, – mano proproseneliai jau buvo chirurgai. Juk pats Dievas padarė pirmą operaciją: kai kūrė Ievą, užmigdė Adomą ir išėmė iš jo šonkaulį.
– Galiu kirsti lažybų, – pasakė sodininkas, – kad mano profesija dar senesnė. Juk kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, juos įkurdino Rojaus soduose. Vadinasi, mano proproproseneliai sodino obelis Rojaus sode.
– Nesigirsiu, – atsiliepė elektromonteris, – bet kai Viešpats Dievas pradėjo kurti pasaulį, pirmiausia pasakė: „Tebūnie šviesa!“ Vadinasi, laidai jau buvo nutiesti.
Siūlau tostą už geriausias profesijas, kurią mes kiekvienas pasirinkome.
– Mieloji ponia, – pasakė žmogus. – aš galiu padaryti kiekvieną moterį laiminga.
– Kas jūs toks? Burtininkas? Stebukladaris?
– Ponia, aš – moteriškų drabužių siuvėjas.
Tikrai, geras siuvėjas mus puošia, geru drabužiu apsirengę mes ne tik puošnūs, gerai jaučiamės, esame labiau pasitikintys ir, kaip sau norite, savotiškai laimingi. Tačiau ne visada mes patenkinti siuvėjo darbu. Šit, pavyzdžiui, ateina pas siuvėją klientas ir pareiškia:
– Tik porą kartų apsivilkau tamstos siūtą švarką, o viena siūlė ėmė ir … iširo.
Norėdamas išsisukti nuo nemalonumų siuvėjas ramiai atsako:
– Bet matote, pone, kaip stipriai prisiūtos sagos.
Siuvėjas sukirpinėjo drabužį kažkokiam turkui. Tas atidžiai sekė, kad meistras nepavogtų gabalo medžiagos. Staiga siuvėjas garsiai tik drikst orą! Turką pagavo toks juokas, kad jis net atsilošė užsimerkęs. Siuvėjas pasinaudojo šia akimirka ir paslėpė gabalą medžiagos. Turkas išsitiesia, šypsosi ir sako:
– O meistre, padaryk taip dar kartą!
– Negalima, – atsakė siuvėjas, – drabužis bus per ankštas.
Tad pakelkime taures už mus aprengiančius žmones, kurių dažniausiai tinkamai neįvertiname.
Vienoje Amerikos upėje skęsta žmogus. Tai pastebėjęs misteris Džonis šoka į valtelę ir iriasi prie nelaimingojo.
– Hello! – šaukia Džonis. – Tamstos pavardė?
– Haris Raitas, pone! Greičiau gelbėkite!
– O kur dirbate? Kur tarnaujate, misteri Raitai?
– Mėsos konservų fabrike, – sugargaliavo skęsdamas Raitas.
Džonis nė nemano jam pagelbėti, nors gali jį ištraukti. Džonis nusiiria į krantą, pasisamdo taksi ir skuba į konservų fabriką.
Uždusęs įpuola į direktoriaus kabinetą.
– Pone direktoriau, – klausia, – ar misterio Hario Raito vieta laisva?
– Deja, jau ne, – pasigirdo direktoriaus atsakymas. – Hario vietą užėmė ponas, kuris šiandien rytą jam davė valtelę pasiirstyti.
Pakelkime taures už operatyvumą, bet nebūkime amerikiečiai ir neskandinkime savo artimo siekdami sau gerovės.
Susirgo vienas milijonierius. Sunkiai alsuodamas ligoninės vedėjui jis pasakė:
– Pone gydytojau, jeigu pasveiksiu, jūsų naujai ligoninei paaukosiu pusę milijono.
Po keleto mėnesių gydytojas sutinka buvusį pacientą, tiesiog trykštantį sveikata.
– Džiaugiuosi, kad jūs taip puikiai jaučiatės! – spausdamas ranką pagyrė gydytojas. – Norėčiau pakalbėti apie pinigus, kuriuos jūs žadėjote naujai ligoninei.
– Aš? Žadėjau? – nustebo milijonierius. – Matote, kaip sunkiai sirgau – netgi kliedėjau…
Pakelkime taures už dorus milijonierius ir kad jie niekada nesirgtų.
Komunalinio ūkio departamente kasdien iki šešioliktos valandos budi ekspertas butų šildymo klausimais. Ateina pasikonsultuoti klientas.
– Prašom pasakyti, – sako jis, – kiek man reikės nusipirkti kuro žiemai?
– Kiek jūsų bute kambarių? – klausia ekspertas.
– Butas vieno kambario.
Ekspertas susimąsto. Po kurio laiko suabejoja:
– Tai priklauso nuo kambario dydžio.
– Keturiolika kvadratinių metrų.
– O koks kambario aukštis?
– Trys metrai.
– Labai svarbu žinoti, kiek yra langų.
– Vienas.
– Taip… Kelintame aukšte jūsų butas?
– Trečiame.
– O koks jūsų namas – medinis, blokinis, plytinis?
– Plytinis.
– Prašome pasakyti, iš ko pastatyta krosnis?
– Paprasta… Iš koklių.
– Aha… Kaip dažnai krosnį kūrenate?
– Kartą per dieną.
– Viskas aišku.
– Aš labai patenkintas. Tai kiek gi aš turėsiu nusipirkti anglių ir kiek malkų?
– Tai priklauso nuo to, kokia bus žiema…
Tad pakelkime taures už armiją valdininkų, kurie sugeba pilstyti iš tuščio į kiaurą ir, gaudami nemažus atlyginimus, sumažina bedarbių skaičių Lietuvoje.
Traukinio kupė važiuoja du vyriškiai. Kurį laiką jie važiuoja tylėdami. Pagaliau užsimezga pokalbis.
– Ar nepasakytumėte, kuo jūs dabar verčiatės? – paklausė pirmas.
– Aš pagarsėjęs aiškiaregys… O jūs?
– Aš – verslininkas. Ar jūs didelis brangininkas? Norėčiau pasinaudoti jūsų paslaugomis, – sujudo verslininkas.
– Iš jūsų paimsiu tik dvidešimt litų… Ir paimsiu tik tuo atveju, jeigu atspėsiu jūsų mintis.
– Puiku! – sutiko bendrakeleivis ir susimąstė. – Tai apie ką dabar galvoju?
– Jūs galvojate apie tai, kad, atvykęs į sostinę, įsigysite prekių pagal vekselį. Prieš šventes šias prekes pelningai parduosite… Bet savo vekselio nenorėsite išpirkti… Įspėjau?
– Neįspėjote… Tačiau štai jums honoraras.
– Jeigu neįspėjau, kodėl jūs man norite sumokėti?
– Paimkite, paimkite! – primygtinai reikalavo verslininkas. – Jūsų idėja verta tūkstančio, o gal ir daugiau!
Pakelkime taures už gerą idėją.
Meilužis lovoje su gražuole linksmai leidžia laiką. Staiga skambutis į duris.
– Vyras grįžo! – susijaudinusi šnibžda meilužė. Ji greitai pašoka, tarpduryje sutinka vyrą su šiukšlių kibiru rankoje. – Brangusis, kol tu nenusirengei, būk geras, išnešk šiukšles.
Tuo metu meilužis tuo pasinaudoja: greitai apsirengia ir išeina. Eina ir galvoja:
– Na, ir protinga mano meilužė.
Paskambina į savo buto duris. Žmona jį sutinka su šiukšlių kibiru ir sako:
– Būk gerutis, išnešk šiukšles, kol nenusirengęs.
Vyras eina, neša šiukšles ir galvoja:
– Meilužės nepalyginsi su žmona: manoji apsileidusi – netgi negalėjo išnešti šiukšlių anksčiau.
Ak, tas šiukšlių kibiras?! Su juo susijusi ne viena šeimos tragedija, barniai. Šiukšlių kibiras gali būti net mirties priežastimi. Paklausykite. Du vyrai susitinka aname pasaulyje.
– Kaip tu numirei? – klausia vienas.
– Sušalau, o tu kaip? – domisi antrasis.
– Aš tai numiriau iš juoko.
– Kaip tai?
– Viešėjau pas meilužę… Staiga skambutis į duris. Grįžta vyras. Aš iš siaubo nebežinau, ką daryti. O ji paduoda jam šiukšlių kibirą… Kol jis sugrįžo, aš spėjau apsirengti ir greitai išeiti. Grįžtu namo. Skambinu į duris, o žmona man kiša kibirą su šiukšlėmis. Aš viską supratau. Įpuolu į kambarį, viską perverčiu, bet nieko nerandu. Atsisėdau ant sofos, juokiausi, juokiausi ir miriau iš juoko.
– Kvailys, – atšovė antrasis. – Jei būtum pažvelgęs į šaldytuvą, šiandien būtume abu gyvi.
Pakelkime taures už tai, kad tik ką parėjus namo nereikėtų nešti šiukšlių.
Jūreivio žmona išlydi vyrą į tolimąjį plaukiojimą.
Grįždama namo ji užsuka į turgų. Šį tą nusipirkusi jau suko namo. Gi žiūri, vienas raumeningas vyrukas ant staliuko pasidėjęs stiklainį su užrašu: „Uodas, atliekantis visas vyro funkcijas“. Jūreivio žmona susidomėjo. Pagalvojusi, jog vyras grįš tik po metų, nusipirko stiklainį su uodu. Pardavėjas jai ir savo telefoną duoda:
– Jeigu kas ne taip, tuojau paskambinkite! – pasakė jis.
Jauna moteris namie nusirengia ir atidaro stiklainį.
– Pažiūrėsime, kaip uodas atlieka tas vyriškas funkcijas, – pagalvojo ji.
Uodas paskraidė paskraidė ir atsitūpė ant sietyno. Zyzia, bet prie moterėlės artyn neskrenda. Ši laukia pusvalandį, valandą ir nieko… Tupi uodas ir zyzia, zyzia ir tupi. Uodo pirkėja skambina pardavėjui:
– Uodas tupi ir ožiuojasi: jokių vyriškų funkcijų neatlieka.
– Prašom pasakyti savo adresą. Tuojau pat atvykstu.
Vaikinas atvyko. Tikrai uodas tupi ant sietyno ir zyzia. Snapą pagalanda ir vėl zyzia. Pardavėjas tuojau pat nusirengia.
– Žiūrėk, – sako jis uodui rūsčiu balsu, – paskutinį kartą rodau tau, kaip reikia daryti…
Tad pakelkime taures už sumanius dresuotojus!
Gražios moters vyras, istorikas, profesorius, senovinių daiktų kolekcionierius išvyko į mokslinę ekspediciją. Vieną dieną pas profesoriaus žmoną atėjo meilužis. Jiems meiliai bekalbant, staiga suskambo durų skambutis. Žmona nusigąsta – tikriausiai vyras sugrįžta. Moteris greit sumoja ir meilužį pasiunčia vonios „taisyti“. Įeina ne vyras, o meilužis konkurentas.
Bekalbant beulbant su antruoju ir vėl skambutis. Persigandusi šeimininkė liepia mylimajam eiti į kitą kambarį ir taisyti šviestuvą. Šį sykį ne vyro būta, o trečiojo meilužio. Po kurio laiko vėl skambutis į duris. Trečiąjį meilužį žmona paslepia kampe stovėjusiuose riterio šarvuose.
Šį kartą tikrai grįžo vyras. Meilužiai girdi vyro ir žmonos pokalbį. Žino, jog jis neketina nė valandėlei išeiti iš buto. Visi trys galvoja, kaip laimingai kudašių išnešti. Pirmasis meilužis ramiai išeina iš vonios ir sako:
– Šeimininke, vonia dabar veiks normaliai. Čiaupo užsuktuvą savo įdėjau. Man priklauso penkiolika litų.
Profesorius atskaičiuoja pinigus ir pirmasis meilužis išeina. Antrasis paseka jo pavyzdžiu. Įeina į kambarį ir sako:
– Viskas gerai! Šviestuvo dega visos lempos. Lemputes savo susukau.
Profesorius ir jam sumoka.
Trečiasis meilužis stovi šarvuose ir galvoja, kaip išsisukti iš bėdos. Staiga jis žengia prie profesoriaus ir, stuktelėjęs alebarda į grindis, sako:
– Sakykite, ar mūsiškiai į Polocką jau seniai nužygiavo?
Tad pakelkime taures už tai, kad ir didžiausioje nelaimėje žmogus sugebėtų rasti išeitį.
Teisia vyriškį už tai, kad jis pro trečio aukšto langą išmetė šaldytuvą, kuris krisdamas nukirto žmogui koją.
– Kaltinamasis, – sako teisėjas, – papasakokite, kaip viskas buvo.
– Grįžtu rytą iš komandiruotės, – pradeda dėstyti kaltinamasis, – įeinu į kambarį… Žmona išsigandusi, visa perbalusi kaip drobė balčiausia… „Kur jis?“ – supykęs klausiu. Ji tyli. Matau, į kiemą vedančios durys atviros. Puolu prie lango, atidarau, žiūriu, jis – štai va šitas, kuris skųstis nesigėdija… Jis, savo nuogybę tik trumpikėmis pridengęs, bėga pro langą. Aš susijaudinęs griebiu šaldytuvą ir metu jam ant galvos. Gaila, nepataikiau, šaldytuvas tik koją prispaudė.
Teisėjas žvilgtelėja į nukentėjusįjį:
– Žodis jums!
Nukentėjusysis prieina šlubuodamas ir sako:
– Ponai teisėjau, kasryt, prieš eidamas į darbą, aš bėgioju… Gegužės dvidešimtąją, kaip ir visada, ryte risnoju savo maršrutu… Staiga iš viršaus kažkas švilpia. Dirsteliu aukštyn… Jergutėliau, šaldytuvas lekia. Vos spėjau išsisukti…
Į salę už parankės įveda vyrą. Jo rankos ir kojos sugipsuotos. Liudininkas sako:
– Sėdžiu aš ramiai šaldytuve…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie savo namuose neturi visų nelaimių kaltininko – šaldytuvo.
Miesto meras su žmona atvyko pasižiūrėti, kaip statomas namas.
– Ar pameni mane? – klausia mero žmoną darbininkas su šalmu. – Atsimeni, kaip mes mokykloje skirdavome pasimatymus?
– Prisimenu, o kaipgi! – prisipažino užkalbintoji.
Išvažiavęs iš statybų meras sako žmonai:
– Matai, kaip tau pasisekė, kad ištekėjai už manęs?! Būtum buvusi darbininko žmona.
– Ne, brangusis! – paprieštaravo žmona. – Tai tau pasisekė. Antraip, jis būtų miesto meras.
Skelbiu tostą už nuostabias mūsų žmonas.
Prie lango stovi vyras su žmona ir šnekučiuojasi.
– Žiūrėk, – sako žmona, – koks rūpestingas vyras – skalbinius nuo virvutės surenka!
– Gal ir rūpestingas…– sutinka namų šeimininkas. – Bet skalbiniai, kuriuos renka – mūsų.
Pakelkime taures už rūpestingus vyrus.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | 
Gairės: Palinkėjimai jaunavedžiams, Palinkėjimai jauniesiems, Palinkėjimai vestuvių proga, Tostai jaunavedžiams, Tostai jauniesiems, Tostai vestuvių proga, Vestuvių palinkėjimai, Vestuvių tostai | 
Kategorija: Vestuviniai tostai | 
Peržiūrėta: 234 | 