|
Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo. Buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip jos kalba. Pirmoji pasakė:
– Aš esu ramybė. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, kad man nelieka nieko kito, tik užgesti…
Ir šios žvakės liepsnelė užgęso.
Antroji pasakė:
– Aš esu tikėjimas. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti.
Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę. Labai nuliūdusi trečioji žvakė pasakė:
– Aš esu meilė. Nebeturiu jėgų daugiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli, labiausiai – savo artimųjų.
Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgęso.
Staiga į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgęsusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko:
– Ką jūs darote?! Jūs turite degti- aš bijau tamsos! Tai ištaręs pravirko.
Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė:
– Nebijok ir neverk! Kol aš degu, visuomet galim uždegti ir kitas tris žvakes. Aš esu viltis.
Susijaudinęs ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas.
Taigi šv. Kūčių ir Kalėdų proga mes linkime, kad Jūsų širdyse niekada neužgestų viltis ir kiekvienas Jūsų, kaip tas vaikas, tebūna įrankis, savo viltimi visada galintis vėl uždegti TIKĖJIMĄ, RAMYBĘ ir MEILĘ.
Kiekvienas gyvena kaip jam išeina –
Tas miršta viengungis, ans sukuria šeimą,
Kitam alimentus skaičiuoja bedaliui.
Bet jeigu jau sumetėt klumpes, reikėtų
Ta proga širdingai abiems palinkėti,
Kad būtų dangus visuomet be šešėlių,
Kad niekad namuos neskraidytų kočėlas.
Kad niekad netruktų vandens, anei duonos,
Kad uošvė nebūtų pikta kaip šėtonas.
O pabaigai pačiai, paties gražumėlio –
Spalvoto dviviečio vaikų vežimėlio.
Dalyvavau čia neseniai vienose vestuvėse. Neblogos tokios vestuvės buvo… Daug valgėm, dar daugiau gėrėm ir šiaip visaip linksminomės. O vestuvėms pasibaigus, jaunoji su visais atsisveikino:
– Ačiū, kad dalyvavote, ačiū už dovanas, atleiskite, jei kas ne taip – pirmą kartą teku, jokios patirties, kitą kartą gal geriau bus…
Tai va, visų svečių vardu kreipiuosi į mūsų jaunuosius – mums labai patinka šios vestuvės! Nei mums, nei jums kitų tikrai nebereikės…
Kalbasi senutė apie šių dienų jaunimą. Aštuoniasdešimtmetė moterėlė draugužei ir sako:
– Dieve mano, kaip pasikeitė šių dienų jaunimas! Prieš šešiasdešimt metų aš tiesiog negalėdavau pasirodyti gatvėje – visuomet kas nors prikibdavo: tai į šokius, tai į kavinę, tai bent pasėdėti, pasišnekėti kviesdavo. Šiandieninis jaunimėlis – mandagesnis. Dabar galiu bet kuriuo metu vaikščioti gatvėmis – niekas ir negalvoja prie manęs prikibti.
– Ką ten jaunimas, – pritaria bendraamžė. – Jau ir mūsų kartos vyrai pasikeitė. Anądien aš viešėjau pas draugą, su kuriuo susipažinau per pažinčių tarnybą, ir grįžau namo labai nusivylusi… Įsivaizduoji, kavalieriui netgi teko tris kartus per veidą suduoti.
– Jis kibo prie tavęs?
– Ką tu, ką tu? Tiesiog man visą laiką atrodė, jog jis jau miręs.
Tad pakelkime taures už besikeičiančius laikus ir visada išliekančią jauną širdį.
– Brangusis, juk ant šito suoliuko praėjusį pavasarį mudu pirmą kartą susipažinome ir prisipažinome, kad vienas kitą mylime… Ak, atleisk! Tai buvai ne tu…
– Tai buvau aš… Tiktai čia buvai ne tu, o kita…
Tad pakelkime taures už tai, kad laikai mainos, mes senstame, tik meilė lieka amžina.
Kartą į Rytų valdovo rūmus Birkaše atvyko šokėja su muzikantais. Ji šoko prieš valdovą pritariant liutniai, fleitai ir citrai.
Šokėja šoko ugnies šokį, kardų ir iečių šokį, šoko žvaigždžių šokį bei erdvių šokį. Paskui ji pašoko gėlių šokį. Po to mergina nusilenkė valdovui. Tas paprašė prieiti arčiau ir paklausė:
– Sakyk man, gražuole, grakštybės ir žavesio dukra, kur tu išmokai tokio meno? Kaip tau pavyksta tokiuose ritmuose ir muzikos garsuose paliesti stichiją?
Šokėja dar kartą nusilenkė ir tarė:
– Jūsų didenybe, aš nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Tik gerai žinau: filosofo siela slypi jo mintyse, poeto siela – jo širdyje, dainininko siela skamba jo gerklėje, o šokėjos siela virpa visame kūne.
Tad pakelkime taures už virpulį visame kūne, padarykime pertrauką prie stalo ir, muzikantams padedant, parodykime, kad ir mūsų kūnai dar nesuglebę ir šokio ritmuose gali virpėti siela visame kūne!
Tai atsitiko Brazilijoje, kai šalį valdė karalius.
Raitelis nušoko nuo putoto žirgo ir įpuolė į karaliaus rūmus. Jis bėgo per didžiules sales.
– Kur jūs? – užkirto jam kelią durininkas, stovįs prie valgomojo.
– Leiskite pas karalių! Labai svarbus pranešimas! Tai lemia gyvybę ar mirtį!
– Labai apgailestauju, kapitone, – griežtai pasakė rūmininkas. – Jo didenybė šiuo metu valgo krabų pudingą… O tai mėgstamiausias jo valgis.
Tik papietavęs karalius sužinojo, kad jo sūnus paskelbė Brazilijos nepriklausomybę. Bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Jei ne pudingas, Brazilijos istorijos įvykiai galbūt būtų susiklostę kitaip.
Tačiau daugelis pasaulio žmonių solidarizuojasi su nuverstuoju karaliumi vienu dalyku, – kai valgai mėgstamiausią patiekalą, trukdyti nevalia.
Tad pakelkime taures už mūsų šeimininkę, kuri sugebėjo paruošti tiek daug skanių patiekalų, kurie prašyte prašosi, kad mes bent laikinai savo kalbomis netrukdytume kaimyno, valgančio jo mėgstamiausią patiekalą.
Pakelkime taures už tai, kad kitąmet gyventume gražiai, vaikščiotume išdidžiai ir miegotume ramiai!
Pakelkime tostą už priešus, kurių dėka mes išmokstame kovos meno!
Žmogui, kuris žino ko nori iš gyvenimo, yra daug lengviau negu amžinai ieškančiam. Tačiau ieškantis dažnai gauna daugiau.
Tad pakelkime tostą už neramias sielas!
Kartą jūroje per audrą sudužo didžiulis laivas. Vienas jūreivis, talžomas šaltų bangų, sako:
– Kas bus, tas! Dieve, duok man tiek rastų, kiek kartų mano žmona buvo man neištikima!
Ir gavo vieną rastą. Kitas jūreivis irgi prašo to paties. Ir gavo visą plaustą. Atėjo ir kapitono eilė. Paprašė ir atsirado didžiulis tiltas nuo vidurio jūros iki pat kranto!
Tad išgerkime už moteris, kurios neleidžia savo vyrams paskęsti!
Džiaukimės, kad senstame. Džiaukimės, kad penkiasdešimties dar esam palyginti jauni, o šešiasdešimties – dar neseni. Brandumas juk yra gyvenimo prasmė. Juk gamta gražiausia ir spalvingiausią irgi yra rudenį.
Todėl tegul rudenėja… Tegul gražiai rudenėja…
Tad pakelkime taures už gražų mūsų metų rudenį!
Alus mėgstamas visame pasaulyje. Buvo atliktas tyrimas, kaip reaguoja įvairių tautybių žmonės, kai randa alaus bokale įkritusią musę. Štai kokie buvo tyrimo rezultatai:
Anglas už alų susimoka, tačiau jo negėręs, išeina iš aludės.
Vokietis išpila alų ant grindų ir užsisako kitą bokalą.
Prancūzas prašo padavėją pakeisti alų į kitą.
Italas, išgriebęs musę, alų išgeria.
Bulgaras išgeria alų, paskui pradeda triukšmauti ir nesumokėjęs išeina.
Afrikietis išgeria alų su muse.
Kinietis pirma suvalgo musę, o po to išgeria alų.
Rusas išima musę, išgeria beveik visą alų, po to vėl įmeta musę atgal į bokalą ir tada reiškia pretenzijas, reikalaudamas pakeisti.
Žydas pagauna dar kelias muses ir kreipiasi į rusą:
– Ar nesudomintų jūsų nebrangios musytės?
Tad pakelkime taures už alaus mėgėjus!
Sakoma: “Jeigu nežinai kaip pasielgti, pasitark su žmona ir padaryk priešingai.”
Tad pakelkime tostą už moteris, kurios suteikia vyrams galimybę teisingai pasielgti sudėtingose situacijose!
Kalnuose ganėsi ožys. Aukštai danguje skrido erelis. Pamatęs ožį, erelis čiupo jį ir nuskrido. Medžiotojas pamatė erelį ir iššovė. Kaip akmuo erelis krito žemėn, o ožys nuskrido toliau.
Tad pakelkime taures už tai, kad pas mus erelių nežudytų, o ožiai neskraidytų!
|
|