205. Juokingi tostai

Pakelkime tostą už priešus, kurių dėka mes išmokstame kovos meno!

204. Juokingi tostai

Žmogui, kuris žino ko nori iš gyvenimo, yra daug lengviau negu amžinai ieškančiam. Tačiau ieškantis dažnai gauna daugiau.
Tad pakelkime tostą už neramias sielas!

203. Juokingi tostai

Alus mėgstamas visame pasaulyje. Buvo atliktas tyrimas, kaip reaguoja įvairių tauty­bių žmonės, kai randa alaus bokale įkritusią musę. Štai kokie buvo tyrimo rezultatai:
Anglas už alų susimoka, tačiau jo negė­ręs, išeina iš aludės.
Vokietis išpila alų ant grindų ir užsisako kitą bokalą.
Prancūzas prašo padavėją pakeisti alų į kitą.
Italas, išgriebęs musę, alų išgeria.
Bulgaras išgeria alų, paskui pradeda triukšmauti ir nesumokėjęs išeina.
Afrikietis išgeria alų su muse.
Kinietis pirma suvalgo musę, o po to išge­ria alų.
Rusas išima musę, išgeria beveik visą alų, po to vėl įmeta musę atgal į bokalą ir tada reiškia pretenzijas, reikalaudamas pakeisti.
Žydas pagauna dar kelias muses ir krei­piasi į rusą:
– Ar nesudomintų jūsų nebrangios mu­sytės?
Tad pakelkime taures už alaus mėgėjus!

202. Juokingi tostai

Kalnuose ganėsi ožys. Aukštai danguje skrido erelis. Pamatęs ožį, erelis čiupo jį ir nuskrido. Medžiotojas pamatė erelį ir iššo­vė. Kaip akmuo erelis krito žemėn, o ožys nuskrido toliau.
Tad pakelkime taures už tai, kad pas mus erelių nežudytų, o ožiai neskraidytų!

201. Juokingi tostai

Kiekvienas iš mūsų esame kaip siūlas gy­venimo gobelene. Tačiau vieni siūlai gobele­no piešinyje yra blankūs ir neryškūs, o kiti, atvirkščiai – palieka ryškius, iš tolo mato­mus dygsnius.
Pakelkime tostą už ryškiuosius!

200. Juokingi tostai

Populiarumą galima palyginti su lynu, iš­temptu tarp dviejų iškyšulių virš bedugnės. Balansuojantis ant jo negali nei suklysti, nei apsvaigti.
Tad pakelkime tostą už einančiųjų šlovės lynu pusiausvyrą ir tvirtą žingsnį!

199. Juokingi tostai

Teiginys, jog raumenų masė atvirkščiai proporcinga smegenų vingių tankiui, gaji kaip tarakonas.
Ačiū Dievui, yra išimčių…
Pakelkime tostą už tas išimtis!

198. Juokingi tostai

Kad gertusi ir valgytusi, kad norėtusi ir galėtusi, kad visur ir visada būtų su kuo ir kur…

197. Juokingi tostai

Pirmas tostas. Viso gero, blaivi mes šiandien jau nepasimatysim…

196. Juokingi tostai

Zuikis su vilku pas lapę pjovė malkas. Iki vėlaus vakaro plušo. Baigus darbą, laputė ir klausia:
– Vyrukai, kuo galiu atsilyginti – pinigais ar natūra?
Zuikis vilkui šnibžda:
– Pinigų prisižiūrėjome… Įdomu, kas toji natūra? Gal koks geras daiktas, vilke?
– Gerai, lapute šeimininkėle, mokėk natūra,- pritaria vilkas zuikiui.
Lapė pradėjo mautis kelnaites…
– Verčiau būtume ėmę pinigais,- nusiminė zuikis.
– Kam mudviem tos kelnaitės? Tau per mažos, man per didelės…
Tad pakelkime taures, kad nereikėtų svetimiems nei už šį nei už tą malkų pjauti.

195. Juokingi tostai

Viename kupė važiuoja negras ir žydas. Žydas, ilgai tylėjęs, staiga klausia:
– Klausykite, ar kartais jūs ne žydas?
– Ne, aš negras.
– Aha, bet gal jūsų motušė ar tėvelis buvo žydai?
– Ne, aš esu tikras negras.
– Be reikalo manęs varžotės… Gal jūsų giminėje būta žydiško kraujo?
– Ne, ne… Aš esu grynų gryniausias negras.
Žydas, nekreipdamas dėmesio į visus aiškinimus, ir toliau kamantinėja panašiais klausimais, kol netekęs kantrybės negras sušunka:
– Taip, taip, taip! Aš – žydas.
– Žydas nustebęs klausia:
– Tai kodėl jūs toks panašus į negrą?
Pakelkime taures dėkodami likimui, kad mes gimėme ne žydiškai įkyrūs.

194. Juokingi tostai

Susitiko kina ir žydas. Žydas ilgai tyrinėjo geltonosios rasės atstovą, pagaliau neiškentęs paklausė:
– Atleiskite, kokia jūsų tautybė?
– Aš esu kinas,- išdidžiai atsakė tasai. -Didžiausios pasauly tautos sūnus.
– O kiek jūsų šioje Žemėje? – nesiliaudamas stebėtis smalsauja žydas.
– Jau daugiau kaip milijardas.
– Oho,- dar labiau stebisi žydas. -Tai kodėl jūsų niekur nematyti? Kur bepasisuksi, vis mūsiškiai ir mūsiškiai.
Tad pakelkime taures už tai, kad pasaulyje imtų dominuoti mūsų tautiečiai.

193. Juokingi tostai

Iš viešbučio išeina solidus vyriškis, įsikandęs ilgą cigarą. Gatvės pamokslininkas prieina prie jo ir klausia:
– Atleiskite, mesjė, kiek kainuoja toks cigaras?
– Dešimt frankų.
– O kiek cigarų surūkote per dieną.
– Ne mažiau kaip dešimtį.
– Na, matote… Mano sūnau, tai šimtas frankų per dieną. Kiek bus per metus? Per dešimtį metų? Ką ten kalbėti? Mano sūnau, atsikratęs šio žalingo įpročio, per keletą metų tamsta galėtum sutaupyti tiek pinigų, jog būtų galima nupirkti viešbutį.
– Atleiskite, dvasiškasis tėve,– pasakė solidus vyriškis,– o ar jūs rūkote?
– Niekada gyvenime nerūkiau.
– Tai kodėl neperkate viešbučio, kuris, beje, priklauso man.
Taigi pakelkime taures už rūkančiuosius, kurie ir rūko, ir moka užkalti pinigų.

192. Juokingi tostai

Prie būrelio anglų medžiotojų, susirinkusių medžioti kurapkų, prisiplakė vienas lietuvis. Jis išdidžiai pareiškė, jog esąs taikliausias medžiotojas visoje Lietuvoje.
– Šit, pamatysite,- gyrėsi jis,- pirmą kurapką aš kaip mat nupilsiu.
Virš lietuvio staiga praskrenda išbaidytas plunksnuotis. Nuaidi šūvis. Tačiau paukštis kaip lėkė, taip nulėkė.
– Džentelmenai,- iškilmingai kreipėsi vienas medžiotojas į savo kolegas,- mes buvome tikro tikriausio stebuklo liudininkai. Jūs savo akimis matėte, kaip nuskrido nušauta kurapka.
Taigi pakelkime taures už tai, kad svečiose šalyse iš lietuvių niekas nesišaipytų.

191. Juokingi tostai

Įtraukė vieną žmogų vandens sūkurys ir nunešė. Krante susirinko žmonės, bet padėti niekas negalėjo – per daug srauni buvo kalnų upė. Atbėgo kažkoks žmogus, ėmė verkti, plaukus rautis. Žmonės nusprendė, kad tai nuskendusiojo brolis arba labai artimas žmogus, ir ėmė jį guosti.
– Kartu su skenduoliu mano pypkė dingo! – nenusiramino jis. – Būtų iš pradžių ją grąžinęs, tai tegul nors velniop prasmenga!
Pakelkim bokalus už tai, kad mes žmones labiau mylėtume, negu daiktus!