52. Tostai draugams

Jeigu gyvatė tau įkas į ranką, galima pasiekti ir iščiulpti nuodus. Jeigu gyvatė įkas tau į koją, galima padaryti tą patį, o jeigu gyvatė įkas tau į užpakalį…
Taigi išgerkim už ištikimus draugus…

51. Tostai draugams

Aludėj susitinka trys draugai ir klausinėjasi vienas pas kitą kas kaip gyvena. Vienas sako:
– Aš gyvenu kaip grafinukas, visokie pašlemėkai stengiasi už gerklės pastverti…
Kitas sako:
– Aš gyvenu vyručiai, kaip arbūzas – valgau, miegu ir storėju.
O trečias sako:
– Jums gerai, o aš gyvenu kaip bulvė, jei žmona su uošviene per žiemą nesuės, tai pavasarį tikrai pasodins…
Siūlau išgerti draugai už gerą gyvenimą…

50. Tostai draugams

Tėvas turėjo tris suaugusias dukras. Vieną vakarą suskambus telefonui, tėvas pakelia ragelį ir girdi:
– Labas mano varlyte, čia tu..?
– Ne čia varlyno šeimininkas…
Tad išgerkime draugai, kad visada pataikytumėme ten kur reikia…

49. Tostai draugams

Vienas vaikinas namie šventė savo devynioliktąjį gimtadienį ir susirinko visi jo draugai. Jie šoko, gėrė, šnekučiavosi bei kitaip linksminosi. Staiga į buto duris pasibeldė vaikino tėvas. Tėvas visas išsigandęs bei uždusęs nusivedė savo sūnų į kambarį bei papasakojo, jog labai skubėjo į jo gimtadienį ir partrenkė per perėją ėjusį žmogų. Dabar šitas žmogus guli negyvas jo automobilio bagažinėje. Tuomet vaikino tėvas paprašė, kad jis viską papasakotų savo draugams bei paprašytų jų pagalbos – kad jie padėtų atsikratyti negyvo kūno. Deja, pas visus gimtadienio svečius staiga atsirado kažkokie svarbūs reikalai dėl kurių jie negalėjo padėti. Visi išsiskirstė. Liko tik vaikino mylima mergina bei geriausias jo draugas. Nusileidę žemyn, jie atėjo prie tėvo automobilio. Tėvas atidarė bagažinę. Ten gulėjo dėžė prancūziško vyno ir tuomet tėvas pasakė:
– Išgerkime už tai, kad visada šalia mūsų būtų tik tikri draugai.

48. Tostai draugams

Vienas žmogus netikėtai uždirbo daug pinigų. Bet ar dėl nežinojimo, ką su tais pinigais daryti, ar dėl kitų priežasčių jis tuos pinigus iškeitė į aukso gabalą, užkasė jį į žemę ir kasdien ateidavo pažiūrėti ton vieton. Tas dažnas žmogaus viešnages ir parymojimus prie užkasto aukso pastebėjo kaimynas. Sulaukęs nakties, jis tą aukso gabalą iškasė, pasiėmė, o jo vietoje paliko paprasčiausią akmenį.
Kitą dieną įprastu laiku aukso šeimininkas vėl atėjo prie savo lobio. Jis iškart pastebėjo, kad žemė šioje vietoje šviežiai perkasta. Drebančiomis rankomis atkasė slėptuvę ir… aukso vietoje rado paprasčiausią akmenį. Žmogus suklupo ir ėmė graudžiai verkti. Tai pamatęs kaimynas vagis prisiartino prie žmogaus ir paklausė, ko jis verkiąs. Žmogus paaiškino, jog čia paslėpęs aukso luitą, o dabar jo vietoje radęs tik paprasčiausią akmenį. Tada kaimynas vagis tarė:
– Ko gi tau verkti? Ar tau ne tas pats, kas žemėje guli: auksas ar akmuo, jeigu tu nieko nesiruoši daryti su užkastu lobiu?
Pakelkime taurę už tai, kad savo turtus neslėptume žemėje, o vartotume savo, savo artimųjų ir bičiulių labui!

47. Tostai draugams

Jautis visą dieną vilko jungą. Vakare, kai jį iškinkė, alkanas keturkojis per tvorą pasiekė saulėgrąžą ir surupšnojo jos lapą. Tai pamatęs šeimininkas drožė jam vadelėmis per šonus.
Prie būdos pririštas šuo pasakė:
– Dabar supratai, kad išmokt traukti žagrę ar plūgą dar ne viskas. Reikia išmokti ir kandžiotis!
Pakelkime taures už tai, kad nevirstume nei engiamaisiais jaučiais, nei besikandžiojančiais šunimis.

46. Tostai draugams

Vieną pagarsėjusį pilietį aplanko senas pažįstamas.
– Tikiuosi nesutrukdžiau?- pasakė jis šypsodamasis.
– Nieko, nieko,- pasakė šeimininkas. – aš jau ir prieš tai blogai jaučiausi. Tačiau labai džiaugiausi, kad atvažiavai pas mane. Po tiek metų. Po tiek gyvenimo audrų… Ir sveikas, ir gyvas. Džiaugiuosi iš visos širdies.
– Jeigu tikrai džiaugiesi, užmokėk taksistui, kuris mane atvežė, aš neturiu nė cento.
– Kad tu sprandą nusisuktum. Tai ko važinėji, jeigu pinigų neturi?
Pakelkime taures už tuos draugus, kurie neturėdami pinigų, nevyksta į svečius.

45. Tostai draugams

Pagavo keliauninkai kelyje kiškį, norėjo jį papjauti, bet vienas sako:
– Vis tiek tuo mažu kiškeliu visi nepasisotinsim, tad geriau paleiskim jį, o kol grįšime jis paaugs, tada ir suvalgysim. Sutiko su juo kiti ir paleido kiškį. Po kiek laiko eina keliauninkai atgal, žiūri – asilas ganosi. Apsidžiaugė jie: kaip kiškis paaugo! Pagavo jį, papjovė, tokį šašlyką iškepė, kad net alkanai varnai bloga pasidarytų.
Pakelkim draugai bokalus už tai, kad mes pasitenkintume geriau mažu, bet geru, negu dideliu, bet niekam tikusiu.

44. Tostai draugams

Gyveno pasaulyje Teisybė ir Melas. Visą laiką jie tarpusavy ginčijosi, kuris iš jų stipresnis, reikalingesnis žmonėms. Niekaip nesutardami, jie nusprendė pasiklausti pačių žmonių. Tiesa ėjo tiesiais ir plačiais keliais, o Melas kaišiojo nosį į visokius užkampius, pavojingus akligatvius. Ten, kur pasirodydavo Melas, žmonės kalbėjo netiesą, apgaudinėjo vieni kitus, ir visa tai darė linksmai, nerūpestingai. Ten, kur pasirodydavo Teisybė, žmonės paniurdavo, nuleisdavo akis, į šalį sukdavo žvilgsnį. Žmonės kalbėjo Melui:
– Nepalik mūsų! Tu – mūsų draugas, su tavimi lengva ir paprasta gyventi.
O Teisybei sakė:
– Tu, Teisybe, atneši tik nerimą, verti kovoti, mąstyti.
Tada, Melui besidžiaugiant, Tiesa pakvietė jį pakeliauti po kalnus, aukštumas, kur skaidrūs šaltiniai, nepakartojamas žiedų grožis, nesuteptas snieguotų viršūnių spindesys.
– Man nėra kas veikti ten, kur nėra žmonių! Mano karalystė tamsiuose tarpekliuose, tarp žmonių, kuriems aš galiu vadovauti, – atsakė Melas.
Taigi draugai siūlau tostą už tai, kad visada koptume į tiesos aukštumas ir niekada nenusileistume į melo tarpeklius!

43. Tostai draugams

Medžiotojas pagavo kurapką ir norėjo ją papjauti. Kurapka ėmė maldauti jos nepjauti, žadėti atvesti daug kitų kurapkų medžiotojui. Ir tada medžiotojas atsakė:
– Geriau tu dabar mirsi nuo mano rankos, negu išduosi savo gentainius mirčiai.
Taigi išgerkime už tai, kad išdavikus visada niekintų ne tik draugai, bet ir priešai.

42. Tostai draugams

Kartą gėrė vilkas, zuikis ir vėžlys. Begerdami, besilinksmindami pastebėjo, jog jau nebėra ko gerti. Reikia dar atnešti. Kuriam eiti? Nutarta pasiųsti vėžlį. Tas išėjo. Vilkas ir zuikis laukia, nesulaukia.
– Gal pinigus pragėrė ir guli kur nors griovyje išvirtęs! – samprotauja laukiantieji.
Šalimais pasigirsta vėžlio balsas:
– Jeigu šaipysitės, tai visai neisiu!
Pakelkime taures už tai, kad ant šio stalo nepritrūktų gėrimų ir nereiktų siųsti vėžlio.

41. Tostai draugams

Kartą žmogus kalbėjosi su skruzdėle.
– Kodėl tavo tokia didelė galva? – stebėdamasis paklausė žmogus.
– Todėl, kad esu protinga! – atsakė ji.
– O kodėl toks mažas ir susmaugtas tavo pilviukas?
– Kad tenkinuosi mažumėle maisto.
– Ar tiesa, jog tu gali ištisus metus pramisti vienu kviečio grūdu?
– Jeigu nieko nebeturiu daugiau, tai ir vieno grūdo metams pakanka. Negi mirsi badu…
– Gerai: aš tave pagausiu, uždarysiu ir padėsiu vieną kviečio grūdą! – pasakė žmogus. – Pažiūrėsime, ar tu teisybę kalbi, ar miglą į akis puti.
Sulig tais žodžiais žmogus užvožė skruzdėlę stikline po ja pakišdamas grūdą.
– Po metų ateisiu pažiūrėti! – nueidamas pasakė žmogus.
Praslinko metai. Žmogus pamiršo pažadą. Tik dar po dviejų mėnesių jis prisiminė uždarytą skruzdėlę. Eina pažiūrėti. Nustebęs žmogus žiūri, jog skruzdėlė ropinėja sveika gyva ir tik pusę grūdo sukrimtusi.
– Tu netgi viso grūdo nesudorojai! – stebisi žmogus.
– Taupiau! – atsakė belaisvė. – O jeigu tu būtum mane tik po dviejų metų prisiminęs? Jumis, žmonėmis, negalima pasitikėti.
Tad pakelkime tostą, kad bent mums artimiausiais žmonėmis būtų galima pasitikėti.

40. Tostai draugams

Potvynis. Visi siaubo apimti. Žmonės griebiasi išvartų, lentgalių, kažkokių nuolaužų ir stengiasi pasiekti sausumą. Tik vienas senas žmogus sėdi sau ramus krėsle.
– Greičiau bėk! – šaukia jam žmonės iš paskutinio pagalbon pasiųsto sunkvežimio.
– Dievas man padės, – ramiai atsako senis ir net negalvoja pajudėti iš vietos.
O potvynio vanduo vis kyla ir kyla. Jis jau semia kambarius. Prie senio priplaukia paskutinė valtis. Iš jos gelbėtojai šaukia:
– Seneli, eikš čionai! Dar yra viena vieta!
– Dievas man padės! – ramiai atsako senis ir meldžiasi.
Gelbėdamasis nuo kylančio vandens senolis užsiropščia ant stogo. Bet vanduo greit paskandins ir stogo viršūnę, kaminą. Virš namo pakimba malūnsparnis. Gelbėtojai išmeta virvines kopėčias.
– Kabinkis, seni! Tai paskutinis šansas.
Tačiau senis vis tvirtina savo:
– Dievas man padės!
Su šiais žodžiais atrieda didžiulė banga ir nuplauna užsispyrėlį. Rojuje senis sutinka Dievą ir pradeda priekaištauti.
– Viešpatie Dieve, aš taip laukiau tavo pagalbos! Kodėl tu apleidai mane nelaimėje?
Ir pasigirdo rūstus Dievo balsas:
– Nevykėli! Kvaily nelaimingas! O kas tau siuntė sunkvežimį, paskui valtį ir malūnsparnį?
Siūlau tostą už tuos, kurie moka pasinaudoti savo progomis.

39. Tostai draugams

Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį:
– Kodėl jūs tądien taip siaubingai pasigėrėte?
Kaltinamasis teisinasi:
– Tądien aš patekau į blogą draugiją. Mes buvome keturiese. Aš turėjau butelį geros ruginukės, o kiti trys – gerti nenorėjo.
Ne vieną žmogų padauginti išgėrimai atveda į teismą. Šit prieš teisėją stovi apgailėtinos išvaizdos vyriškis. Teisėjas jo klausia:
– Tamsta tiek daug gėrei, nors iš anksto žinojai, kad neturėsi kuo užmokėti… Kuo tai gali paaiškinti?
– Gėrime žmogus nori paskandinti savo rūpesčius, nori užsimiršti, – aiškino kaltinamasis. – O tai ir buvo didžiausias mano rūpestis, jog negalėsiu užsimokėti.
Ar buvo taip, ar nebuvo, tačiau pasitaiko ir taip, jog visa kaltė stengiamasi suversti buteliukui.
– Papasakokite, kaip jūs įvykdėte šią vagystę! – kreipiasi teisėjas į kaltinamąjį.
– Visiškai atsitiktinai. Tądien aš nemažai išgėriau. Vos parsivilkau namo norėdamas atsigulti ir išsimiegoti. Įeinu į butą ir matau daugybę svetimų daiktų, kurių niekada neturėjau. Surinkau juos visus… Manau, išnešiu ir išmesiu. Kam jie čia vietą užima. Tuo labiau kad jie ne mano… Ir kaip tik tuo metu įėjo policija…
Siūlau tostą. Nekaltinkime degtinės, jeigu esame patys kalti.

38. Tostai draugams

Vienoje Amerikos upėje skęsta žmogus. Tai pastebėjęs misteris Džonis šoka į valtelę ir iriasi prie nelaimingojo.
– Hello! – šaukia Džonis. – Tamstos pavardė?
– Haris Raitas, pone! Greičiau gelbėkite!
– O kur dirbate? Kur tarnaujate, misteri Raitai?
– Mėsos konservų fabrike, – sugargaliavo skęsdamas Raitas.
Džonis nė nemano jam pagelbėti, nors gali jį ištraukti. Džonis nusiiria į krantą, pasisamdo taksi ir skuba į konservų fabriką.
Uždusęs įpuola į direktoriaus kabinetą.
– Pone direktoriau, – klausia, – ar misterio Hario Raito vieta laisva?
– Deja, jau ne, – pasigirdo direktoriaus atsakymas. – Hario vietą užėmė ponas, kuris šiandien rytą jam davė valtelę pasiirstyti.
Pakelkime taures už operatyvumą, bet nebūkime amerikiečiai ir neskandinkime savo artimo siekdami sau gerovės.