|
|
– Atleiskite! – paklausė korespondentas praeinančios anglės. – Norėčiau sužinoti, ar jūs esate laiminga, ar nelaiminga?
– Ak, kokia aš nelaiminga, – suvaitojo paklaustoji. – Nusipirkau liuksusinį automobilį. Maniau, kad aš viena tokį turėsiu. Žiūriu – daug kas tokiais važinėja.
– O jūs ar laiminga, ar nelaiminga? – buvo paklausta prancūzė.
– Aš jaučiuosi nelaimingiausia moterimi. Nusipirkau brangiausius kailinius. Maniau, kad aš viena tokius turėsiu. Žiūriu – daugelis moterų tokius pačius nešioja…
Eina rusė. Ji vos tempia sunkų krepšį… Visa suprakaitavusi, labai pavargusi… Pirmam sutiktam ji giriasi:
– Ak, kokia aš laiminga. Įsivaizduojate, gavau kruopų ir miltų nusipirkti. Nuostabiausia – be jokių talonų ir netgi be eilės.
Tad pakelkime taures už laimingas moteris!
Kiekviena tauta riziką supranta savaip. Pavyzdžiui, sėdi sau septyni anglai ir prieš juos septynios taurės. Viena iš jų su nuodais. Rezultatas – šeši bičiuliai septintąjį lydi į kapus.
Rizika prancūzams: sėdi septyni vyrai ir septynios merginos. Viena iš jų serga užkrečiama venerine liga. Rezultatas – vienas ligoninėje, o šešiese eina jo lankyti.
Sovietinė rizika: septyni draugai pasakoja anekdotus. Vienas iš jų kėgėbistas. Rezultatas – šeši sėdi kalėjime, o septintas eina ieškoti naujos kompanijos.
Tad, pakelkime taures už tai, kad mes laisvai galime pasakoti anekdotus!
Vienas amerikietis, paklaustas kas yra laisvė, atsakė:
– Laisvė – tai galimybė veikti ką nori, nekreipiant dėmesio į nieką, išskyrus: žmoną, policiją, šefą, draudimo įstaigą, federalinę valdžią, vietinę valdžią ir kaimynus.
Tad pakelkime taures už laisvę!
Pasišaukė karalius juokdarį… Ir tarė:
– Karalienė miršta, valstybės iždas tuščias, liaudis maištauja… Prajuokink mane!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie sugeba mus prajuokinti ir tada, kai Lietuvoje siaučia mafija, reketas klesti legaliai ir nelegaliai, valdininkai plėšikauja net neužsidėję kaukių, teisybė sutrypta su purvais, apiplėšinėjami net ligoniai, vaikučiai, seneliai pensininkai. Vagys, plėšikai užsitarnavę pagarbą ir jų portretai spausdinami dienraščiuose. Kai žmogus nužudomas dėl kelių litų ar net centų. Kai varguomenę ėda utėlės, kankina niežai. Kai motinos žudo savo kūdikius, vaikai – savo tėvus, broliai – brolius. Kai nieko nebeliko šventa, nes apiplėšinėjami netgi mirusieji – atkasinėjami jų kapai ir ieškoma auksinių dantų, išvartomi paminklai, kai vagiami telefonų laidai, kabeliai. Kai šventoji Marijos žemė virto vagių, žmogžudžių, banditų, muitininkų ir fariziejų žeme… Kai Lietuvą gali apšvarinti tik didysis gaisras, atominis sprogimas!
Taigi, bičiuliai, pakelkime taures už tuos, kurie, esant tokiai situacijai, dar gali mus prajuokinti!
Tai atsitiko Brazilijoje, kai šalį valdė karalius.
Raitelis nušoko nuo putoto žirgo ir įpuolė į karaliaus rūmus. Jis bėgo per didžiules sales.
– Kur jūs? – užkirto jam kelią durininkas, stovįs prie valgomojo.
– Leiskite pas karalių! Labai svarbus pranešimas! Tai lemia gyvybę ar mirtį!
– Labai apgailestauju, kapitone, – griežtai pasakė rūmininkas. – Jo didenybė šiuo metu valgo krabų pudingą… O tai mėgstamiausias jo valgis.
Tik papietavęs karalius sužinojo, kad jo sūnus paskelbė Brazilijos nepriklausomybę. Bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Jei ne pudingas, Brazilijos istorijos įvykiai galbūt būtų susiklostę kitaip.
Tačiau daugelis pasaulio žmonių solidarizuojasi su nuverstuoju karaliumi vienu dalyku, – kai valgai mėgstamiausią patiekalą, trukdyti nevalia.
Tad pakelkime taures už mūsų šeimininkę, kuri sugebėjo paruošti tiek daug skanių patiekalų, kurie prašyte prašosi, kad mes bent laikinai savo kalbomis netrukdytume kaimyno, valgančio jo mėgstamiausią patiekalą.
Valstybės sutvarkymo sistemų, arba režimų, yra įvairių.
Fašizmas. Jeigu turi karvę ir ji duoda pieno, tai valdžia leidžia ją laikyti, tačiau pieną atima. Jeigu karvė pieno neduoda, tai ją papjauna, o tave uždaro į kalėjimą, kad valstybei nepristatai pieno.
Nacizmas. Tu gali laikyti karvę, bet draudžiama ją melžti.
Komunizmas. Karvė stimpa badu… Tada ją gali melžti – valdžia tai nedraudžia daryti. Karvei nustipus, valdžia tave kiša į kalėjimą, nes negalima privatininkams laikyti karvių.
Demokratija. Karvę gali laikyti ir pieną pardavinėti kam tik nori. Tačiau, jeigu pats gersi pieną, karvė pradės streikuoti.
Kapitalizmas. Karvė tikrai tavo. Gali ją melžti, kiek tik nori. Gali pieną pardavinėti. Jeigu būsi gudrus, tai už parduotą pieną nusipirksi bulių.
Liberalizmas. Valdžia tau leidžia laikyti karvę. Bet už ją privalai valdžiai mokėti didelius mokesčius. Už tuos mokesčius valdžia iš tavęs perka pieną. Tą pieną siunčia į kitus kraštus, tvirtai tikėdami, kad ten patys žmonės jo negers, bet jį perduos kaliniams, sėdintiems už tai, kad jie turėjo karves.
Tad pakelkime taures už valstybės santvarką. Už kokią? Už kokią norite, už tokią ir pakelkite.
Seniai, labai seniai buvo didžiulė valstybė, kuri Vakaruose ir Rytuose siekė jūras. Joje žmonės gyveno meilėje bei santarvėje ir nežinojo, kas yra skurdas. Tą šalį išmintingai valdė karalius Galiūnas. Paseno valdovas, pavargo ir ėmė galvoti, kad ateis diena, kai reikės iškeliauti į Dausų šalį. Susišaukė jis šešias dukteris ir pasakė:
– Išauginau jus, gražuolės, išauklėjau, išmokiau, kaip sugebėjau. Metas pakeisti mane. Ar sutinkate valdyti šalį?
Karalaitės: Meilė ir Laisvė, Šviesa ir Teisybė, Išmintis ir Mirtis sutiko pakeisti tėvą. Valdovo dukros iš visų galių ėmė darbuotis. Tačiau netrukus šalyje prasidėjo suirutė, nesantarvė. Žmonės aimanavo, verkė ir šaukėsi Dievo bei Galiūno tvirtos rankos. Valdovas Galiūnas nežinojo, kad karalaitės Meilė ir Mirtis – neregės, Laisvė ir Šviesa – nepavaldžios kūnui, Teisybė – nebylė, o Išmintis – kurčia.
Pakelkime taures už vargšę mūsų šalį, kurią valdo valdovo dukterys, pasivadinusios partijomis: vienos neregės, kitos kurčios, nebylės arba neturinčios jokios valdžios.
Lygiu asfaltu vienas prieš kitą dideliu greičiu artėja du automobiliai. Prasilenkdami susiduria. Trenksmas, dūžta stiklai. Iš automobilių iššoka vairuotojai. Pirmas, baisiai susijaudinęs, šaukdamas visa gerkle užsipuola tariamą nelaimės kaltininką. Užpultasis ramiai apžiūrinėja savo mašinos sparną. Po to šaltakraujiškai atidaro dureles, išsitraukia lagaminėlį ir atidaro jį sakydamas:
– Nesijaudink, drauguži. Eikš, verčiau suvalgykime po sumuštinį su juodaisiais ikrais. Turiu puikaus konjakėlio. Išgerk! Labai ramina nervus.
Pirmasis vairuotojas vienu mauku išmeta burnelę, paskui dar vieną… Pamatęs, kad nelaimės draugas negeria, klausia:
– O pats kodėl negeri?
Šis atsako:
– O ne… Aš palauksiu policijos…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie nelaimės atveju išvengia panašių „geradarių“.
Amerikiečiai, norėdami sumažinti autoavarijų skaičių, pakelėse prikabinėjo tokių perspėjimų:
„Vairuotojau, vairuok atsargiai: mirtis yra amžina“.
„Automobilis neturi smegenų. Panaudok savąsias“.
„Kai vairuoji mašiną, visada lauk to, ko niekada nesitiki“.
„Neskubėk! Į kapines visada suspėsi!“
„Mirtis ir kvailas automobilininkas – artimiausi draugai“.
„Tavo vaikai yra tam, kad juos mylėtum, o ne tam, kad juos žalotum ir paliktum invalidais!“
Nicos judriausioje magistralėje kabo transparantas: „Medžiai sužaloja automobilius tik gindamiesi“.
Masačūsetso valstijos pavojingiausios gatvės sankryžoje stovi skydas su tokiu užrašu: „Čia misteris Tarberis turėjo teisę važiuoti pirmas. Jis buvo visiškai tuo įsitikinęs, todėl nieko nepraleido. Ir jis tikrai buvo teisus. Dieve, būk gailestingas jo sielai“.
Taigi siūlau tostą už tuos čia sėdinčiuosius, kurie negali pakelti taurės, nes jie šiandien sės prie vairo. Už vairuotojus!
Policininkas sulaikė vairuotoją už greičio viršijimą.
– Aš priverstas jus nubausti, – pareiškė jis.
– Bet juk aš važiavau tik šešiasdešimties kilometrų greičiu! – teisinasi sulaikytasis.
– Pone, jūs švilpėte devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu!
– Prisiekiu visais šventaisias: aš neviršijau greičio! Ką, jūs netikite mano garbės žodžiu?
Čia atsiveria mašinos durelės ir vairuotojo žmona sako:
– Kai mano vyras išgeria, su juo ginčytis beprasmiška!
Pakelkime taures už tai, kad žmonos nesikištų į besiginčijančių vyrų reikalus.
Paryžiuje pro šalį važiuodamas lengvasis automobilis apteškia korsikietį purvu. Šis ilgai ir garsiai keikia paryžietį.
– Štai pas mus, Korsikoje, panašiu atveju vairuotojas išlipa iš mašinos, atsiprašinėja, prašo su juo važiuoti į namus, rūpestingai išvalo drabužius, vaišina šampanu, apnakvindina, rytą vaišina pusryčiais ir duoda dar pinigų kelionei.
– Negali būti! – sušunka šalia stovįs paryžietis.
– Gali! Prisiekiu visais šventaisiais!
– Tai atsitiko su jumis?
– Ne… Su mano žmona.
Pakelkime taures už mandagius vairuotojus.
Kartą garsus mokslininkas fizikas važiavo savo automobiliu ir, nepastebėjęs raudono šviesoforo signalo, pralėkė sankryžą. Pasigirdo švilpukas.
– Prašau sumokėti baudą! – prisistatė policininkas.
– Už ką? – apsimetė neišmanėliu fizikas.
– Jūs važiavote degant raudonam šviesoforo signalui. Pažeidėte eismo taisykles.
– Jokių taisyklių aš nepažeidžiau, – prieštaravo mašinos savininkas. – Tai galiu įrodyti moksliškai… Jūs turbūt žinote, kad šviesa sukelia bangas… Bangų ilgis priklauso nuo judėjimo. Judant, kitaip sakant, artėjant į bangų sukėlėją, tos bangos mažėja. Kadangi šviesos signalai priklauso nuo bangų ilgio, tai jūs iš savo pusės – iš posto matėte ilgesnes bangas – raudonos šviesos, o aš – trumpesnes – žaliąsias.
– O kokiu greičiu šis reiškinys vyksta? – susidomėjo policininkas.
Fizikas suminėjo labai didelį skaičių.
– Gerai, – pagyvėjo policininkas, tuomet mokėkite baudą už per didelį greitį!
Tad pakelkime taures už liaudies išmintį, kuri sako: „Kieno galia, to ir valia, kieno valia, to ir teisybė!“
Norėdama gauti vairuotojo teises mergina atsakinėja į komisijos klausimus.
– Prašom, gerbiamoji, pasakyti, kada pėstysis turi pirmumo teisę?
– Važiuodamas greitosios pagalbos mašina, – atsakė ji.
Po kurio laiko mergina gauna vairuotojo teises. Po dešimties dienų ją sustabdo kelių inspektorius.
– Ar žinote, panele, kad per šį trumpą laiką jūs jau spėjote partrenkti penkis pėsčiuosius! Tai jau per daug!
– O kiek reikia? – naiviai klausia ji.
Praslinko pora mėnesių. Ši jauna vairuotoja sutiktai draugei prisipažino, kad jau nebevairuoja automobilio. Į nustebusios draugės klausimą „kodėl“, ji paaiškino:
– Esu prietaringa… Kai sužalojau tryliktą pėstįjį, pamaniau – na, gana, dar gali atsitikti nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad nesusidurtume su žaviomis vairuotojomis nei pėsčiųjų perėjose, nei sėsdami prie savo mašinos vairo.
Malonus, gerai išauklėtas inspektorius kreipiasi į gražią merginą, kurią moko vairuoti automobilį.
– Ar jums kas nors sakė, kad jūsų akys didelės, tamsios kaip migdolai ir nuostabiai žavingos?
– Be abejo, daug kas sakė! – nusišypsojo mergina.
– Tai kodėl, po šimts velnių, jūs tomis didelėmis, tamsiomis kaip migdolai ir nuostabiomis akimis nežiūrite į kelio ženklus?
Pakelkime taures už nuostabiai žavias akis!
Jauniems kareivėliams viršila aiškina traukos dėsnį:
– Pavyzdžiui, kai išmesite akmenį aukštyn, jis nukris žemėn. Tai reiškia – jį veikia žemės traukos dėsnis.
– Tamsta viršila, ar galima paklausti? – kreipiasi vienas kareivėlis.
– Klausk!
– O jei išmestas aukštyn akmuo nukris į vandenį?
– Tai ne tavo reikalas! – atšovė viršila. – Tegul tuo reikalu rūpinasi jūreiviai! – Ir čia pat ėmė aiškinti apie rikiuotę: – Išgirdus komandą „Stok!“, reikia koją, kuri stovi ant žemės, pristatyti prie kojos, kuri yra ore… ir ramiai stovėti!
Pakelkime taures už Lietuvos kareivėlius, kurie besąlygiškai klauso savo vadų ir sugeba ramiai išstovėti net ore.
|
|
(+1)
Loading... | 
Gairės: Palinkėjimai merginoms, Palinkėjimai moterims, Tostai merginoms | 
Kategorija: Tostai moterims | 
Peržiūrėta: 151 | 