- 9 puslapis

132. Juokingi tostai

Mieste jau uždarytos visos parduotuvės bei restoranai, o Šurikiui taip norisi išgerti… Veltui jis vaikštinėja gatvėmis gatvelėmis ieškodamas degtinės. Pagaliau kažkoks tipelis ištraukia butelį iš po skverno.
– Dvidešimt litų! – sako jis.
Žmogus bando derėtis, tačiau tipelis nenusileidžia, sakydamas, kad jis labai rizikuoja, tokiu laiku pardavinėdamas šią prekę.
– Trauk tave velniai, duok!
– Jeigu norėsi dar, – pasakė tipelis, – štai telefonas – paskambink.
Namie Šurikis atkimšo butelį ir tuojau nustatė, jog jame – grynų gryniausias vanduo. Įsiutęs jis surinko telefono numerį, kurį jam buvo davęs nepažįstamasis. Mieguistas moters balsas ragelyje atsiliepė:
– Miesto vandentiekio budėtoja klauso…
Tad pakelkime taures už tai, kad mums niekada netektų tarpuvartėse ieškoti gėrimų, kurių čia šiandien matome ant šio stalo.

33. Tostai draugams

Iš trečio aukšto iškrito girtas pilietis. Aplinkui susirinko būrelis žmonių.
– Kas atsitiko? – pribėgęs klausia policininkas.
– Nežinau, – atsakė girtasis valydamasis kelnes, – aš pats ką tik čia atsidūriau…
Pakelkime taures, kad laimingai grįžtume namo ir netektų valytis kelnių.

131. Juokingi tostai

Suvalkietis už paslaugas gavo butelį degtinės. Kai jis patenkintas skubėjo namo, pro šalį važiavęs automobilis netikėtai partrenkė jį ant kelio. Žmogelis, atsikėlęs ir pajutęs, jog jo marškiniai šlapi, pamaldžiai atsiduso:
– O visagali Viešpatie Dieve, padaryk taip, kad tai būtų tik kraujas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gėrimą vertina labiau negu savo kraują.

32. Tostai draugams

Susitinka du draugužiai. Vienas pradėjo skųstis nemiga ir pasigyrė suradęs būdą, kaip ją nugalėti, nors ir ne visai sėkmingai. – Ir kaip tu gelbstiesi nuo jos? – domisi antrasis.
– Kas dvi valandas išgeriu po stiklinę vyno.
– Ir po to užmiegi?
– Neee… Bet tada linksmiau nemiegoti.
Tad pakelkime taures už tai, kad šiąnakt mums būtų linksma nemiegoti.

130. Juokingi tostai

Buvo kalbama apie gėrimus ir išgertuves. Vieni sakė, kad kvailiausias gėrimas yra gazuotas vanduo, nes jis tik šnypščia, o iš jo naudos maža. Kiti tvirtino, kad kvailiausias gėrimas – degtinė, nes ji pakerta žmogaus kojas ir atima protą.
– Kvailiausias gėrimas yra kava! – tvirtai pareiškė išminčius. – Ją žmonės degina, kad būtų juoda, pila pieno ar grietinėlės, kad būtų balta, maišo su cikorija, kad būtų karti, įberia cukraus, kad būtų saldi, kaitina, kad ji būtų karšta, o paskui pučia, kad atauštų!
Tad pakelkime taures už gėrimus, kuriuos mes mėgstame.

129. Juokingi tostai

Ateina Ivanas į restoraną ir šaukia:
– Padavėjau, greičiau atneškite sriubos, kol nekilo skandalas.
Sriuba greitai paduodama. Ivanas suvalgo ir vėl šaukia:
– Greičiau atneškite bifšteksą, kol nekilo skandalas!
Padavėja atneša. Ivanas suvalgo ir vėl šaukia:
– Greičiau atneškite butelį alaus, kol nekilo skandalas!
Ivanas išgeria alų, o padavėja jo klausia:
– Prašom paaiškinti, kodėl turėjo kilti skandalas?
– Jis tuojau prasidės, – ramiai aiškina Ivanas. – Aš neturiu kuo užsimokėti.
Tad pakelkime taures, kad Ivanų mūsų krašte nebūtų.

31. Tostai draugams

Per gimtadienį pas profesorių susirinko daug svečių. Ant stalo buvo pridėta visokių valgių. Tačiau svaigalų nebuvo matyti. Svečiai ėmė šnibždėtis, jog profesorius šykštus. Bet šit tarnaitė įneša gėrimų.
– Kaip mes gersime? – paklausė profesorius, – ar kaip žmonės, ar kaip gyvuliai?
– Koks čia gali būti klausimas? – suūžė svečiai. – Aišku, kaip žmonės.
– Atneškite dar kita tiek gėrimų! – paliepė profesorius.
– Kodėl, pone profesoriau? – kažkas paklausė.
– Matote, gyvuliai geria tiek, kiek nori… O žmonės geria ir nenorėdami, kad tik kuo daugiau išgertų…
Tad pakelkime taures už tai, kad žmogus yra žmogus, nors ir turi daug silpnybių!

128. Juokingi tostai

Jaunuolis restorane, padėjęs galvą ant rankos, prie staliuko užsnūdo. Prieina padavėja, paliečia jo petį ir sako:
– Prašom susimokėti – keturiasdešimt du litai septyniasdešimt du centai.
Vaikinas kilsteli galvą, apsiblaususiomis akimis pasižiūri, paduoda penkiasdešimties litų banknotą ir sunki galva vėl nusvyra. Po pusvalandžio prie jo prieina ta pati padavėja ir vėl gauna penkiasdešimt litų. Jaunuolis vėl užsnūsta. Trečią kartą priėjusi padavėja sako:
– Iš jūsų priklauso devyniasdešimt aštuoni litai ir aštuoniasdešimt centų.
Jaunuolis jai padeda penkiasdešimt litų ir sako:
– Nieko panašaus… Keturiasdešimt du litai ir septyniasdešimt du centai. Apgauti nori?
Tad pakelkime taures už tuos, kurie, ir netekę galvos, nepraranda sveiko proto.

68. Vestuviniai tostai

Vienu metu jaunavedžiai ėmė jaustis nekaip. Simptomai buvo labai panašūs. Abu pasitarę nusprendė, kad pas gydytoją eis žmona ir taip sutaupys pinigų: tuos pačius vaistus vartosią abudu.
Kai žmona sugrįžo, vyras nekantraudamas klausia:
– Na, kas mums yra?
– Sveikinu, mielasis! Mudu…
Ką pasakė vyrui grįžusi žmona? (Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).
Žmona pasakė: „Mudu esame nėšti“.
– Siūlau tostą už laimėtoją!

67. Vestuviniai tostai

Viename miestelyje buvo surengtas šaunus vestuvių pokylis. Į jį iš visos apylinkės suplaukė daugybė svečių. Stalai lūžta nuo karštų ir šaltų patiekalų, bokaluose putoja geriausias importinis alus. Vynas, konjakas, degtinė upeliais liejasi…
Ir štai pačiame puotos įkarštyje įeina Kindziulis. Jis pasako tiktai du žodžius. Nuo jų daugeliui kąsnis burnoje įstrigo. Jaunoji pravirko. Geros nuotaikos prie vaišių stalo jau neliko nė kvapo.
– Ką pasakė Kindziulis? Geriausią atsakymą premijuosime tostu, kuris, tikiuosi, mums visiems nuotaikos nepagadins.
(Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).

66. Vestuviniai tostai

Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė:
– Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs?
– Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu.
– O ji tavęs nemyli?
– Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?!
– Ji serga nepagydoma liga?
– Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume.
– O tavieji tėvai nenori tokios marčios?
– Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą.
– Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves?
Bičiulis tik gailiai atsiduso.
Čia tosto sakytojas ir klausia:
– Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures.
(Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.)
– Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.

127. Juokingi tostai

Joja, joja kunigaikštis Ceretelis, o kelio galo nesimato. Pavargo eiklusis žirgas, pavargo ir išalko raiteliai. Niekur nė gyvos dvasios… Nei nusipirkti ką nors valgomo, nei paprašyti. Staiga akyla kunigaikščio akis pastebi toli ant kalno išdidžiai bestovintį kalnų ožį.
– Nušausiu jį, – pagalvojo kunigaikštis, – išsikepsiu… Prisitaikė šaunuolis Ceretelis, prisimerkė… Paf! Ožys stovi ir net galvos nepakreipė. Nulipo raitelis nuo žirgo, gerai prisitaikė… Paf! Ožys stovi sau, tarsi suakmenėjęs. Priklaupia šaulys ant vieno kelio, gerai nusitaiko, primerkia akį… Paf! Ožys tik galvą kryptelėjo. Gyvas, vadinasi.
– Na palauk tu man! Pagalvojo kunigaikštis, atsigulė ant žemės, gerai, gerai prisitaikė, dar tvirčiau prisispaudė muškietą prie peties… Paf! Kalnų ožys pakreipė galvą ir ramių ramiausiai nužingsniavo savo keliu.
Tad pakelkime taures už tai, kad savo kely nesutiktume ožių!

126. Juokingi tostai

Perkantys medų žmonės pageidavo, kad šis būtų be vaško kruopelyčių – pasemtas iš apačios.
– O man prigraibstykite paviršėlių, – paprašė suvalkietis. – Labiau su vašku. Juk vaškas už medų brangesnis, o parduodate už tą pačią kainą.
Tad pakelkime taures, kad sveikas protas visada įveiktų mūsų godumą.

125. Juokingi tostai

Suvalkietis įsimylėjo šaunią merginą. Vieną dieną ji ir sako:
– Šiandien vakare tėvai žada eiti į svečius. Mudu galėsime pabūti vienui vieni. Kai jie išeis, aš mesiu monetą į lango stiklą, tu išgirsi skambtelėjimą ir ateisi pas mane.
Sutartu laiku mergina meta monetą į lango stiklą. Praslenka ištisa valanda, bernužėlis nesirodo. Sunerimusi ji atidaro langą ir pašaukia vaikiną vardu.
– Aš čia, mieloji! – atsiliepia balsas iš apačios.
– Negi negirdėjai, kaip nukrito moneta?
– Aišku, girdėjau.
– Tai kas atsitiko?
– Štai visa valanda aš ieškau tos monetos ir negaliu surasti.
Tad pakelkime taures už čia esančius suvalkiečius!

124. Juokingi tostai

Pragaro valdovas Belzebubas pasiuntė į žemę velnią, jog jis parneštų tris naujus kadrus. Pragaro pasiuntinys nučiupo žemaitį, suvalkietį ir dzūkelį. Juos sukišo į maišą ir tempia į pragarą. Betempdamas sušilo ir visai nusivarė nuo kojų. Belzebubo tarnas atsigulė miške prie kelmo atsipūsti. Ėmė ir užmigo.
Dzūkelis, pasinaudojęs proga, išsikrapštė iš maišo ir pabėgo. Išsirangė iš maišo ir suvalkietis. Žengtelėjo keletą žingsnių ir atsisėdo ant kelmo. Žemaitis tupi sau maiše ir nebando bėgti.
Velnias nubudo, čiups maišą, o jis atrištas. Tik žemaitis jame. Velnias jo klausia:
– O kur aniedu?
– Pabėgo.
– O kodėl tu nebėgai?
– Kas mane įkišo į maišą, tas tegul ir ištraukia! – piktai atkirto Žemaitijos sūnus.
Velnias atsiduso ir apsidairė. Žiūri, suvalkietis besėdįs.
– Ko tu čia lauki? – klausia pragaro gyventojas.
– Laukiu, kada žemaitis išlįs.
– Tada bėgsite abudu?
– Ne jis man reikalingas, o maišas, – atsakė tasai.
Pakelkime taures už sumanius Lietuvos sūnus.

Sveikinimai.lt

Kategorijos