48. Tostai draugams

Vienas žmogus netikėtai uždirbo daug pinigų. Bet ar dėl nežinojimo, ką su tais pinigais daryti, ar dėl kitų priežasčių jis tuos pinigus iškeitė į aukso gabalą, užkasė jį į žemę ir kasdien ateidavo pažiūrėti ton vieton. Tas dažnas žmogaus viešnages ir parymojimus prie užkasto aukso pastebėjo kaimynas. Sulaukęs nakties, jis tą aukso gabalą iškasė, pasiėmė, o jo vietoje paliko paprasčiausią akmenį.
Kitą dieną įprastu laiku aukso šeimininkas vėl atėjo prie savo lobio. Jis iškart pastebėjo, kad žemė šioje vietoje šviežiai perkasta. Drebančiomis rankomis atkasė slėptuvę ir… aukso vietoje rado paprasčiausią akmenį. Žmogus suklupo ir ėmė graudžiai verkti. Tai pamatęs kaimynas vagis prisiartino prie žmogaus ir paklausė, ko jis verkiąs. Žmogus paaiškino, jog čia paslėpęs aukso luitą, o dabar jo vietoje radęs tik paprasčiausią akmenį. Tada kaimynas vagis tarė:
– Ko gi tau verkti? Ar tau ne tas pats, kas žemėje guli: auksas ar akmuo, jeigu tu nieko nesiruoši daryti su užkastu lobiu?
Pakelkime taurę už tai, kad savo turtus neslėptume žemėje, o vartotume savo, savo artimųjų ir bičiulių labui!

7. Naujametiniai tostai

Senatvės našta sunki.
Pakelkime taures nuo šio seno stalo, kad jam palengvėtų!
Su naujais!

75. Vestuviniai tostai

Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir… įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve.
Tad pakelkime taurę už meilę iš pirmo žvilgsnio, galinčią kurti stebuklus!

74. Vestuviniai tostai

Svetimšalis žmogus mieste sutiko vaikiną su mergina ir paklausė:
– Kaip jūsų kalba pasakyti: „Aš tave myliu”? Vaikinas tylėdamas stipriai apkabino merginą ir tarė:
– Štai kaip kalba apie meilę mūsų krašto žmonės!
Tad pakelkime taurę už meilę, kuriai nereikalingi jokie žodžiai!

196. Juokingi tostai

Zuikis su vilku pas lapę pjovė malkas. Iki vėlaus vakaro plušo. Baigus darbą, laputė ir klausia:
– Vyrukai, kuo galiu atsilyginti – pinigais ar natūra?
Zuikis vilkui šnibžda:
– Pinigų prisižiūrėjome… Įdomu, kas toji natūra? Gal koks geras daiktas, vilke?
– Gerai, lapute šeimininkėle, mokėk natūra,- pritaria vilkas zuikiui.
Lapė pradėjo mautis kelnaites…
– Verčiau būtume ėmę pinigais,- nusiminė zuikis.
– Kam mudviem tos kelnaitės? Tau per mažos, man per didelės…
Tad pakelkime taures, kad nereikėtų svetimiems nei už šį nei už tą malkų pjauti.

47. Tostai draugams

Jautis visą dieną vilko jungą. Vakare, kai jį iškinkė, alkanas keturkojis per tvorą pasiekė saulėgrąžą ir surupšnojo jos lapą. Tai pamatęs šeimininkas drožė jam vadelėmis per šonus.
Prie būdos pririštas šuo pasakė:
– Dabar supratai, kad išmokt traukti žagrę ar plūgą dar ne viskas. Reikia išmokti ir kandžiotis!
Pakelkime taures už tai, kad nevirstume nei engiamaisiais jaučiais, nei besikandžiojančiais šunimis.

195. Juokingi tostai

Viename kupė važiuoja negras ir žydas. Žydas, ilgai tylėjęs, staiga klausia:
– Klausykite, ar kartais jūs ne žydas?
– Ne, aš negras.
– Aha, bet gal jūsų motušė ar tėvelis buvo žydai?
– Ne, aš esu tikras negras.
– Be reikalo manęs varžotės… Gal jūsų giminėje būta žydiško kraujo?
– Ne, ne… Aš esu grynų gryniausias negras.
Žydas, nekreipdamas dėmesio į visus aiškinimus, ir toliau kamantinėja panašiais klausimais, kol netekęs kantrybės negras sušunka:
– Taip, taip, taip! Aš – žydas.
– Žydas nustebęs klausia:
– Tai kodėl jūs toks panašus į negrą?
Pakelkime taures dėkodami likimui, kad mes gimėme ne žydiškai įkyrūs.

194. Juokingi tostai

Susitiko kina ir žydas. Žydas ilgai tyrinėjo geltonosios rasės atstovą, pagaliau neiškentęs paklausė:
– Atleiskite, kokia jūsų tautybė?
– Aš esu kinas,- išdidžiai atsakė tasai. -Didžiausios pasauly tautos sūnus.
– O kiek jūsų šioje Žemėje? – nesiliaudamas stebėtis smalsauja žydas.
– Jau daugiau kaip milijardas.
– Oho,- dar labiau stebisi žydas. -Tai kodėl jūsų niekur nematyti? Kur bepasisuksi, vis mūsiškiai ir mūsiškiai.
Tad pakelkime taures už tai, kad pasaulyje imtų dominuoti mūsų tautiečiai.

193. Juokingi tostai

Iš viešbučio išeina solidus vyriškis, įsikandęs ilgą cigarą. Gatvės pamokslininkas prieina prie jo ir klausia:
– Atleiskite, mesjė, kiek kainuoja toks cigaras?
– Dešimt frankų.
– O kiek cigarų surūkote per dieną.
– Ne mažiau kaip dešimtį.
– Na, matote… Mano sūnau, tai šimtas frankų per dieną. Kiek bus per metus? Per dešimtį metų? Ką ten kalbėti? Mano sūnau, atsikratęs šio žalingo įpročio, per keletą metų tamsta galėtum sutaupyti tiek pinigų, jog būtų galima nupirkti viešbutį.
– Atleiskite, dvasiškasis tėve,– pasakė solidus vyriškis,– o ar jūs rūkote?
– Niekada gyvenime nerūkiau.
– Tai kodėl neperkate viešbučio, kuris, beje, priklauso man.
Taigi pakelkime taures už rūkančiuosius, kurie ir rūko, ir moka užkalti pinigų.

22. Tostai vyrams

Mokytojas nori vaizdžiai paaiškinti skirtumą tarp rožės ir kaktuso:
– Įsivaizduokite dailiai apsirengusią jauną, gražią moterį… Tai tokia esanti rožė. O šalia jos stovi žalia neišvaizdi būtybė, kuri ir žydėt retai žydi, o dažniausiai ji bežiedė. Ta būtybė šalia rožės atrodo verta pasigailėjimo. Kas tai galėtų būti?
– Aišku, pone mokytojau,- atsakė mokinys, – tai rožės vyras.
Pakelkime taures už rožių vyrus!

36. Tostai moterims

Išvargę, visiškai išsekę nuo bado vos kojas velka du žmogėdros – tėvas ir sūnus. Priešais ateina gražutė riebuilė moteris.
– Tėti, suvalgykime ją,- pasiūlo sūnus.
– Ką tu sūneli, argi galima sušveisti tiek kalorijų išsyk? Negi tu žurnalų neskaitai?
Eina toliau. Sutinka moterį. Ji liesa liesutėlė.
– Tėti, suvalgykime bent šią.
– Ką tu sūnau, ji tik kaulaminčiams tetinka.
Nuėjo jiedu dar vieną toliau. Priešais ateina gražuolė. Ne mergina – tikra svajonė.
– Tėti, šitą tai jau tikrai sušveisime. O gal namo pasiimkime?
– Teisingai sakai, sūneli. Namie verčiau mamą suvalgysim.
Siūlau tostą už tas merginas, dėl kurių vyrai iš proto eina ir pasiruošę “suvalgyti” tai, kas nevalgoma, tai yra iškęsti visas negandas.

35. Tostai moterims

Šeštajame dešimtmetyje Aleksandrijoje vyko Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame dalyvavo visų didžiausių Bažnyčios bendruomenių vyriausieji kunigai ir dvasininkai. Susirinkimo tikslas – išsiaiškinti, ar ir moterys turi sielą. Bažnyčios tėvai karštai ginčijosi, plūdosi, įžeidinėjo vieni kitus, net svaidėsi vyno ąsočiais, kol galiausiai nutarė balsuoti.
Ir tik vieno balso persvara, mano mielosios ponios ir panelės, buvo nuspręsta, kad ir jūs turite sielą.
Pakelkime taures už mūsų moteris.

46. Tostai draugams

Vieną pagarsėjusį pilietį aplanko senas pažįstamas.
– Tikiuosi nesutrukdžiau?- pasakė jis šypsodamasis.
– Nieko, nieko,- pasakė šeimininkas. – aš jau ir prieš tai blogai jaučiausi. Tačiau labai džiaugiausi, kad atvažiavai pas mane. Po tiek metų. Po tiek gyvenimo audrų… Ir sveikas, ir gyvas. Džiaugiuosi iš visos širdies.
– Jeigu tikrai džiaugiesi, užmokėk taksistui, kuris mane atvežė, aš neturiu nė cento.
– Kad tu sprandą nusisuktum. Tai ko važinėji, jeigu pinigų neturi?
Pakelkime taures už tuos draugus, kurie neturėdami pinigų, nevyksta į svečius.

192. Juokingi tostai

Prie būrelio anglų medžiotojų, susirinkusių medžioti kurapkų, prisiplakė vienas lietuvis. Jis išdidžiai pareiškė, jog esąs taikliausias medžiotojas visoje Lietuvoje.
– Šit, pamatysite,- gyrėsi jis,- pirmą kurapką aš kaip mat nupilsiu.
Virš lietuvio staiga praskrenda išbaidytas plunksnuotis. Nuaidi šūvis. Tačiau paukštis kaip lėkė, taip nulėkė.
– Džentelmenai,- iškilmingai kreipėsi vienas medžiotojas į savo kolegas,- mes buvome tikro tikriausio stebuklo liudininkai. Jūs savo akimis matėte, kaip nuskrido nušauta kurapka.
Taigi pakelkime taures už tai, kad svečiose šalyse iš lietuvių niekas nesišaipytų.

21. Tostai vyrams

Ponai, šiandien pakalbėkime apie meilę. Sakoma: prancūzas turi ir žmoną, ir meilužę, bet myli tik žmoną. Žydas turi ir žmoną, ir meilužę, bet myli tik mamą. Rusas turi ir meilužę, ir žmoną, bet myli tik degtinę. O mes pakelkime taures už brolį lietuvį, kuris nespjauna į rusišką degtinę Prancūzijoje, Vokietijoje derasi kaip žydas, Izraelyje keikiasi kaip rusas ir visada sugrįžta į tėvynę mamos, žmonos ir meilužės džiaugsmui.
Tad išgerkim už keliaujančius vyrus verslininkus.