- 7 puslapis

37. Tostai draugams

Trečia valanda nakties. Gatvėje policininkas sustabdo vyriškį.
– Kur skuodžiate taip vėlai? – klausia jis.
– Skubu į paskaitą moralės tema.
– Ką čia niekus tauškiate?! Kas tokiu metu skaito paskaitas?
– Pone policininke, mano žmona.
Pakelkime taures, kad šiąnakt nė vienam netektų klausytis paskaitos moralės temomis.

14. Tostai vyrams

Už nuopelnus Tėvynei atsakingas darbuotojas buvo apdovanotas ordinu. Tai sužinojusi žmona labai apsidžiaugė.
– Ar tau iš tikrųjų toks malonus tas mano ordinas? – klausia šypsodamasis vyras.
– Žinoma, – meilikaudama atsako žmona. – Pirmiausia, juk tai didelė garbė būti šio ordino kavalieriaus žmona. Antra, ordino kavalierius iškilmingai laidoja. Be to, ordino kavalierių našlės gauna nemažas pensijas…
Tad pakelkime taures už vyrus, kurie sugeba pradžiuginti savo žmonas.

13. Tostai vyrams

Vakarienės metu žmona klausia vyro:
– Brangusis, ar tu nieko manyje nepastebi?
Vyras dėbtelėja akimis ir dvejodamas klausia:
– Tu pakeitei šukuoseną?
– Ne…
– Tavo naujas megztukas?
– Ne, senas.
– Tai gal šiandien tavo gimtadienis?
– Ne.
– O gal mudviejų vestuvių sukaktis?
– Ne, ne… Aš tik norėjau įsitikinti, ar tu dėmesingas ir specialiai užsimaukšlinau dujokaukę.
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie tikrai dėmesingi žmonoms.

12. Tostai vyrams

Susirinkęs būrelis žmonių užgesinę šviesą bando iššaukti dvasias. Viena našlė išsikviečia savo vyro sielą ir klausia:
– Ar tikrai tai tu, mano brangusis vyreli?
– Taip, tai aš! – pasigirsta kimus balsas.
– Sakyk, mielasis, ar tau geriau dabar, ar kai mudu kartu gyvenome?
– Dabar.
– Džiaugiuosi, aukseli. Vadinasi, dabar tu danguje.
– Ne, pragare! – pasigirdo atsakymas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie šiame gyvenime nesurado šeimyninės laimės.

11. Tostai vyrams

Tai įvyko Kinijoje. Vienos apylinkės viršininkas sužinojo, kad jo valdomosios srities vyrai bijo savo žmonų. Norėdamas pats tuo įsitikinti, jis įsakė aikštėje iškelti dvi vėliavas – geltoną ir mėlyną. Po to viršininkas sušaukė visus vyrus ir įsakė sąžiningai pasakyti, ar jie biją savo žmonų. Už melagingą parodymą buvo pagrasinta nubausti mirtimi.
– Tie, kurie bijo savo žmonų, atsistoja po geltona vėliava, o tie, kurie nebijo, – po mėlyna! – pasakė viršininkas.
Visi vyrai sustojo po geltona vėliava. Tik vienas liesas žmogelis atsidūrė po mėlyna.
– Bent vienas vyras narsus! – apsidžiaugė viršininkas ir paklausė žmogelio, kaip jis tapęs toks narsus. Šis atsakė:
– Didžiai gerbiamas viršininke, aš atsistojau po šia vėliava vien todėl, kad mano žmona uždraudė eiti ten, kur susirenka minia.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie tikrai nebijo žmonų.

10. Tostai vyrams

Vienas Amerikos valdininkas Čikagos priemiestyje rado pasagą. Žmogus apsidžiaugė. Pakėlė ją ir nešasi talismaną namo. Deja, namie jis rado siuvėjo sąskaitą ir kvietimą užmokėti skolą už kreditan pirktą automobilį. Nežiūrint šių nemalonumų, jis vis tik nutaria pasagą įdėti į rašomojo stalo stalčių. Kyšt ranką į kišenę, o ten skylė. Raktą kažkur pametęs. Nuliūdęs vyras pasagą deda ant spintos. Tuo metu įeina tarnaitė ir praneša, jog jo žmona pabėgo su meilužiu.
Valdininkas paima pasagą, bučiuoja ją ir šnibžda:
– Vis tik šiame prietare yra dalis tiesos!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime suranda savo talismaną.

36. Tostai draugams

Kažkoks persas musulmonas sėdėdamas ir gražbyliaudamas gyrė daugpatystę bei malonumą turėti dvi žmonas! Čia buvo ir kitas persas, kuris turėjo tik vieną žmoną. Paklausęs gražbylio jis panoro antrosios žmonos. O musulmonams, kaip žinoma, oficialiai galima turėti keturias žmonas. Taigi tasai persas vedė dar vieną. Pirmą vestuvių dieną jis priėjo prie naujos žmonos kambario durų, pasibeldė. Užrakinta. Kiek jis bemaldavo, kiek beprašė atidaryti duris, jauna žmonelė nesutiko jo įsileisti.
– Eik! – sako ji. – Eik pas savo pirmąją žmoną.
Teko kulniuoti pas pirmąją. Tačiau toji įsižeidusi irgi užkabino duris. Neįsileido jo pas save. Naktis buvo šalta. Vargšelis gatvėje sušalo ir nušlitiniavo miegoti į artimiausią mečetę. Vos tik jis įsitaisė ant grindų, staiga pasigirdo kažkieno kosulys.
– Kas čia? – paklausė jaunavedys.
Tamsumoje nepažįstamasis pasisakė kas esąs. Pasirodė, jog tai tas pats žmogus, kuris labai gyrė daugpatystę.
– Kodėl tu mečetėje? – nustebo nelaimingas jaunavedys.
– Todėl, kad aš turiu dvi žmonas ir nė viena neįsileidžia pas save pavyduliaudama kitai.
– Tai kodėl tu taip gyrei daugpatystę?
– Matai, man vienam liūdna ir nyku nakvoti mečetėje… Aš ir nutariau įsigyti likimo draugą.
Tad pakelkime taures už draugus.

9. Tostai vyrams

Uzbekas vedė našlę. Po vestuvių žmona atidarė skrynią ir parodė savo brangenybes. Paskui iš skrynios kampo ištraukė keletą naktinių kepuraičių.
– Kam jų tiek daug? – nustebo jaunikis.
– Tai mano buvusių vyrų kepuraitės, – paaiškino ji. – Nė vienas iš jų nesulaukė nė dviejų vedybinio gyvenimo metų: jie mirė.
Tai išgirdęs jaunuolis nusitraukė nuo galvos kepuraitę, sviedė ją žmonai sakydamas:
– Vardan Alacho! Paimk tu šią kepuraitę ir palik mane ramybėje. Mano vargšė motulė neturi kito sūnaus, tik mane vieną! – tai pasakęs jis davė kojom valią.
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie laiku pastebi šeimyninio gyvenimo nelaimę!

8. Tostai vyrams

Kinai turi tris paveikslus. Pirmajame pavaizduotas giliai susimąstęs žmogus, antrajame – žmogus besiraunantis plaukus, o trečiasis – visa gerkle besikvatojantis ir šokantis iš džiaugsmo. Po pirmuoju paveikslu parašyta: „Šis žmogus svarsto vesti, ar nevesti“. Po antruoju – „Šis žmogus jau vedė ir šiandien gailisi“. Po trečiuoju paveikslu – užrašas: „O šis žmogus išsiskyrė ir dabar laisvas“.
Beveik visi vyrai savo gyvenime nedaug turi linksmų ir laimingų dienų. Tad pakelkime taures už vyrų laimingiausias dienas!

3. Kalėdiniai tostai

Po sunkios darbo dienos ūkininko žmona ant stalo padėjo glėbį šieno ir pakvietė vakarieniauti. Namiškiai nustebę ir pasipiktinę paklausė, ar ji neišprotėjusi. Šeimininkė atsakė:
– Visiškai ne! Iš kur gi aš galėjau žinoti, kad jūs atkreipsite dėmesį į tai. Aš verdu, gaminu pietus, vakarienę, pusryčius jau dvidešimt metų. Per tą laiką negirdėjau jūsų patvirtinimo, kad valgote ne šieną…
Pakelkime taures ir atsistodami pagerbkime mūsų šeimininkę, kuri taip gražiai papuošė stalą, tokiais nuostabiais valgiais pasitiko mus visus! Už šeimininkę!

7. Tostai vyrams

Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
– Mano mieloji, mano geroji, – čiulba jis saldžiai. – Daug nekalbėsiu… Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
– O ar kalbėjote su mano mamyte?
– Kalbėjau, kalbėjau, – spaudžia jis josios rankutę. – Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų… Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.

72. Vestuviniai tostai

Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos ligonę, domėjosi viskuo.
– Kas šis vargšas dešimtoje palatoje?
– Tai meilės auka. Jis labai mylėjo merginą, kurį ji atstūmė. Ir matome, kuo visa tai baigėsi.
– O kas čia toks gretimoje palatoje?
– Vyras, kuris vedė tą merginą.
Kokį pasiūlyti tostą? Gal už merginas, kurios veda vyrus iš proto. Galima, žinoma, išgerti ir už tai. Bet, manau, kur kas tiksliau būtų šįkart pakelti taures už tuos vyrus, kurie tapo meilės aukomis. Taigi už meilės aukas!

26. Tostai moterims

– Tu manęs visai nemyli!
Šiuos žodžius dažnai gali išgirsti tėvai iš vaikų lūpų. Šis nepelnytas priekaištas jaudina motinas. Kada nors, kai vaikai jau bus tokie dideli, kad galės suprasti motinos veiksmų logiką, jūs jiems pasakykite:
– Aš tave labai mylėjau…Argi ne iš meilės aš klausdavau, kur eini, kada grįši? Nors tave ir erzino šie klausimai… Aš tave labai mylėjau, nes leisdavau tau suprasti, jog tavo draugas ar draugė yra tikri nevykėliai. Aš tave labai mylėjau, nes iškęsdavau ištisas dvi valandas stebėti, kaip tu tvarkai savo kambarį, nors aš visa tai galėdavau padaryti per penkiolika minučių. Aš tave mylėjau, nes leisdavau tau kristi, susižeisti ir patirti nesėkmes, kad tu išeitum gyvenimo mokyklą ir įgytum patirties. Aš tave labai mylėjau, nes dažnai sakydavau „ne!“, nors tu norėdavai išgirsti „taip“ ir tas labai erzindavo. Aš tave labai labai mylėjau ir myliu!
Yra motinų, nesuprantančių, kada baigiasi jų pareigos. Jos įsitikinusios – kuo ilgiau vaikai bus namie, tuo jie bus geresni.
Vaikai – tarsi popieriniai aitvarai. Visą laiką motina stengiasi, kad jie pakiltų. Be paliovos laksto paskui juos, kol netenka žado… Kad jie nukrinta, tada jiems pritvirtina ilgesnę uodegą. Ir lopo, ir guodžia, ir įkalbinėja, ir įteiginėja jiems, kad vieną gražią dieną jie tikrai skris. Pagaliau jie pakyla. Tačiau jiems jau reikia ilgesnės virvutės. Reikia ją atleisti. Aitvaras vis kyla. Motina žino, kad virvelė, jungianti ją su šiuo nuostabiu kūriniu, tuoj pasibaigs, ir jis pakils – laisvas ir vienas.
Tada motina turi suprasti, kad josios pareiga jau atlikta.
Pakelkime taures už nuostabias motinas, gerai atliekančias savo pagrindinę pareigą.

71. Vestuviniai tostai

Apie meilę ir neapykantą kalbama kasdien, visur, o ypač pobūviuose. Tad kokia gali būti meilė?
– Pavyzdžiui, kas yra studentiška meilė? Į šį klausimą teisingiausias atsakymas, manau, toks: „Kai yra su kuo, yra kuo, bet nėra kur…“
– Kas yra vieniša meilė? Tai tokia meilė, kai yra kur, yra kuo, bet nėra su kuo…
– O kas yra nelaiminga meilė? Į šį klausimą atsakoma irgi tais pačiais žodžiais, tik esant kitoms aplinkybėms: „Nelaiminga meilė yra tada, kai yra kur, yra su kuo, bet nėra kuo“.
– Kas yra filosofiška meilė? Į šį klausimą atsakoma taip: „Tai tokia meilė, kai yra su kuo, yra kur, yra kuo, bet kam to reikia?“
Tad, gerbiamieji, išgerkime už tą meilę, kurios kiekvienas nusipelnė.

70. Vestuviniai tostai

Apie meilę kalbama daug ir visur. Tiktai šeimoje tą žodį retai išgirsi. Jis tarsi pamirštas arba uždraustas. Žodis „meilė“ yra magiškas. Jo vartojimas arba nevartojimas visada sukuria atmosferą. Leiskite man papasakoti vieną tikrą istoriją.
Keturiolikos metų mergaitė bandė nusižudyti. Tėvams pavyko ją išgelbėti. Išsigandę gimdytojai nuvedė dukrelę pas psichologę. Klausinėjama apie priežastis mergaitė tyliai sušnibždėjo:
– Manęs nemyli tėvai.
Motina, inteligentiška moteris, pasibaisėjusi sutriko:
– Dukrele, ką tu šneki?! Ar galima labiau mylėti, negu mes tave mylime?! Žiūrėk, tėtis dirba du darbus. Plėšosi – ir tik dėl tavęs. Daug ko patys atsisakome ir perkame tik tau. Aš mažai uždirbu, bet siūdama bandau padidinti šeimos pajamas. Bet ar aš kam priekaištauju?!
– Bet niekada, niekada nepasakėte, kad mane mylite! – proverksmais kalbėjo mergaitė.
– Viešpatie, Dieve mano! Tavo tėtis jau penkiolika metų man nesako, kad mane myli… Bet aš jaučiu ir žinau, kad jis mane myli ir man to pakanka, – stebėjosi motina.
– O man nepakanka, – vos girdėjosi dukrelės balsas.
– Gerai… Tau sakysime. – Čia juokdamasi, čia verkdama pasakė motina. – Kiek kartų tau reikės tai sakyti?
– Tris kartus per dieną, – gana tyliai, bet ryžtingai pasakė mergaitė.
Tad pakelkime taures ir patys sau pasižadėkime dažniau vartoti magiškąjį žodį „myliu!“, už meilę šeimoje!

Sveikinimai.lt

Kategorijos