|
|
Madridas. Žymus toreadoras, nukentėjęs paskutinėje koridoje, visas subintuotas išeina iš ligoninės.
– Atkeršysiu! – iškošė jis pro dantis susirinkusiems gerbėjams.
Subintuotasis įeina į taverną. Minia jį lydi. Jis sėda prie stalo ir valdovo gestu pakviečia padavėją. Šiam priėjus, sako:
– Keršto valanda išmušė! Jautienos kepsnį!
Tad pakelkime taures už kepsnį, kurį mūsų mieloji šeimininkė štai neša mums!
Prieš daugelį metų, kai Indija dar buvo Anglijos kolonija, vienas senis pirmą kartą dalyvavo futbolo rungtynėse, kurios vyko didžiausiame Londono stadione. Kitą dieną jis pasiuntė laišką į Indiją geriausiam savo bičiuliui. Senukas rašė: „Anglijoje galima pamatyti keistą žaidimą. Vyrai gauna kiaulės odos gabalą, kurį susiuva taip, kad jis savo forma primena žmogaus galvą. Odą jie pripučia oro. Tada vyrai bėgiodami pradeda šią odą varinėti kojomis. Kai kurie spiria į ją gana dažnai, o kiti – retai. Tie, kurie negauna spirti į odą, spiria į arčiausiai stovinčio ar bėgančio žmogaus koją. Įspirtasis bando ant žemės partrenkti, kuris jam spyrė. Visą tą suaugusių vyrų išdykavimo laiką vienas skirtingai apsirengęs vyriškis bėgioja šalia ir švilpauja trumpas melodijas“.
Taigi, futbolo gerbėjai ir sirgaliai, prašome pakelti savo taures. Visiems kitiems siūloma „reklaminė pauzė“, kurią jie užpildo savo pačių pasirinkta daina.
Mažas berniukas atėjo pas muzikos mokytoją. Kai jis atidarė smuiko futliarą, mokytojas išsigandęs ir susijaudinęs sušuko:
– Bet juk čia ne smuikas, o automatas.
Berniukas pasikasė pakaušį ir gūžtelėjo pečiais.
– Velniai rautų! – pasakė jis. – Tikrai čia automatas… Įdomu, ką tėtis veiks su smuiku pas tą prekybininką…
Pakelkime taures, kad visi šautuvai ir automatai banditų rankose virstų smuikais!
Mokytojas, paaiškinęs apie karalystes, monarchiją, paklausė:
– Tai kas yra monarchija?
– Tauta, kurią valdo karalius, – atsakė mokinys.
– O kas ją valdytų, jeigu karalius mirtų?
– Karalienė! – nedvejodamas atsakė mokinys.
– O jeigu mirtų ir karalienė? Kas tada valdytų šalį?
Mokinys valandėlę pagalvojo ir atsakė:
– Tada šalį valdytų juokdarys.
Pakelkime taures už mūsų šalį, kurią valdo juokdariai.
Mokytoja kreipiasi į klasę:
– O dabar, vaikučiai, sugalvokite sakinį, kuriame būtų žodžiai: „tikriausiai“ ir „nes“.
Tuojau pakyla Onutės ranka. Mokytojai leidus, ji sako:
– Tikriausiai lis, nes atslenka didelis juodas debesys.
– Labai gerai! – pagiria mokytoja. – O dabar tu, Petriuk, pasakyk sakinį su duotaisiais žodžiais.
– Senelė pasiėmė laikraštį, – atsakė mokinukas.
– Na ir kas?
– Tikriausiai ji eis į tualetą, nes skaityti ji nemoka.
Siūlau tostą už skaitančiuosius.
Išdykusį vaiką tėvas vis pagąsdindavo:
– Vieną kartą trūks mano kantrybė ir aš tau užkursiu tokią pirtį, jog šoksi raudonąjį kazoką.
Berniukas pradėjo lankyti mokyklą. Vaikus mokė nedidutis piktas mokytojas. Savo stalo stalčiuje jis laikė storą liniuotę. Visiems teko jos paragauti. Todėl nedrįsdavo vaikai net prieiti prie mokytojo stalo.
Kartą beišdykaudamas šis berniukas pertraukos metu nulaužė jaunos slyvaitės viršūnę. Mokytojas tai matė pro langą. Prasidėjus pamokai, mokinukas nujautė besiartinančią audrą. Ir neapsiriko. Skardus mokytojo balsas rūsčiai paklausė, kas nulaužęs slyvaitę. Nusikaltęs mokinukas susigūžė, nuleido galvą, bet neprisipažino. Staiga prieš jį išdygo mokytojas.
– Tavo darbas? – suriaumojo.
Nelaukęs atsakymo jis čiupo vaiką už sprando. Iš baimės mokinukas visas drebėjo. Rodės, jam iššoks širdis iš krūtinės. Visi vaikai nuščiuvo ir laukė egzekucijos.
– Ištiesk delną! – suriko mokytojas.
Vaikiukas nusisuko į šoną, užsimerkė ir atkišo delniuką. Paskutinę akimirką jis suktelėjo galvą ir pamatė iškeltą liniuotę. Neapsakoma baimė sukaustė jį. Vaikiukas trepsėjo vietoje, su viltimi žvelgė į duris ir norėjo sprukti. Bet tuo metu ore sušvilpė liniuotė, vaikutis instinktyviai truktelėjo rankutę. Kliuvo ne jam, o paties egzekutoriaus kojai.
Mokytojas raitėsi iš skausmo. Susiėmė rankomis koją ir išdarinėjo visokias figūras – šoko tikrą „raudonąjį kazoką“.
– Na ir gerai! – pagalvojo mokinukas. – Taip tau ir reikia.
Ši menkutė laimės akimirka buvo trumputė: paraudęs iš pykčio mokytojas čiupo vaikiuko ranką ir liniuote ėmė svilinti delniuką. Tarsi elektros srovė ėjo per visą jo kūnelį, degė delniukas, ūžė galvelėje, o skausmas, rodės, smelkėsi į smegenis. Dabar jau berniukas šoko „raudonąjį kazoką“. Šoko geriau už mokytoją.
Pakelkime taures už tai, kad geri mokiniai visada pralenkia savo mokytojus.
– Mama, kad tu žinotum, kaip aš nenoriu eiti į mokyklą! – skundžiasi sūnus.
– Kodėl, brangusis?
– Visi manęs nekenčia… Pedagogai, mokiniai, netgi rūbininkė į mane skersuoja…
– Nieko, sūneli, nieko… – užjausdama paglosto sūnaus petį gimdytoja. – Ką darysi… Pasiimk pusryčius ir eik, sūneli… Tau jau penkiasdešimt metų ir esi mokyklos direktorius.
Pakelkime taures už tuos mokyklų direktorius bei pedagogus, kurie nenori eiti į mokyklą, bet įveikia savo nenorą.
Šeima gavo du kelialapius į poilsio namus prie Juodosios jūros. Tačiau atsitiko taip, kad vyro darbovietėje iškilo nenumatytų problemų ir jis niekaip negalėjo išvažiuoti prie jūros. Tada jis kilniadvasiškai patarė žmonai vienai važiuoti ir sutiko, kad kitą kelialapį ji pasiūlytų kuriai nors savo geriausiai draugei.
Netrukus žmona išvažiavo prie jūros su savo ištikimiausia drauge.
Po kurio laiko vyras atsitiktinai sužinojo, kad tuo pačiu metu ir tame pačiame kurorte atostogavo ir viena jo bendradarbė. Vyras nieko nenutuokiančios bendradarbės ėmė klausinėti apie kurortą. Ypač jį domino pajūrio miesto moralinis klimatas. Plepi moteriškė ne tik viską mielai papasakojo apie atostogas, bet kartą atsinešė ir grupinę nuotrauką, kurioje tarp kitų poilsiautojų jis pamatė ir savo žmoną. Bendradarbė paniekinamai ėmė pasakoti, jog daugelis moterų tuojau pat užmegzdavo kurortines pažintis ar meilės romanus.
Vyras, neišsiduodamas, jog nuotraukoje esanti jo žmona, virpančia širdimi, lūžtančiu balsu paklausė:
– Ir šita taip pat? – bakstelėjo pirštu į savo žmonos atvaizdą.
– Ką jūs? – nuramino bendradarbė. – Ši moteris – tiesiog angelas palyginti su kitomis. Ji, galima sakyti, bene vienintelė padori žmona. Kai tik ji atvažiavo su savo vyru, taip ir nesiskyrė su juo nė minutei…
Tad pakelkime taures už ištikimybę.
Iš Palangos traukiniu grįžta poilsiautojai. Viena moteris išgirdo knarkimą, sklindantį iš gretimo kupė. Keleivė pastuksena kumščiu į sieną. Knarkimas nutilo. Bet po valandėlės jis vėl pasigirdo. Keleivė vėl stuksena į sieną. Knarkimas laikinai nutyla. Ir taip visą kelionę.
Rytą nusikankinusi keleivė pažvelgė į gretimą kupė ir su priekaištu pasižiūrėjo į vyriškį, gulintį prie tos pačios sienos.
– Aš visą naktį nemiegojau, – pasakė ji liūdnai. – Vis beldžiau į sieną.
– Girdėjau, – atsakė vyras. – Bet aš buvau taip pavargęs, jog negalėjau atsikelti ir ateiti pas jus.
Daugelis atostogautojų patiria įvairiausių nuotykių. Ir nieko čia nėra stebėtino. Tad pakelkime taures už atostogų nuotykius.
Vilniečiai vyras su žmona Ignalinos rajone susirado ūkininką, gyvenantį paežerėje netoli miško. Gražios vietos suviliojo turtingus vasarotojus. Sutuoktiniai išsinuomojo erdvų kambarį. Vieną gražią dieną pasivaikščioję jie ūkininko paklausė:
– Sakykite, kodėl vienos bulvės žydi baltai, kitos violetine spalva?
Ūkininko, matyt, būta išdaigininko ir jis šypsodamasis per ūsą atsakė:
– Matote, violetine spalva žydi neskustos bulvės, o balta – skustos.
Poilsiautojo žmona pasisuka į vyrą ir sako:
– O tu šito nežinojai…
Kitą dieną poilsiautoja ūkininko paklausė, kur dėti maisto atliekas. Jis jai pasisiūlė parduoti paršelį. Vilniečiai taip ir padarė. Gavo tvarte aptvarą, augino ramų gyvulėlį, pakasydavo. Paršelis prijunko prie vasarotojų ir iš tolo juos sveikindavo savo kriuksėjimu. Laikas greitai prabėgo. Rudeniop vasarotojai paklausė ūkininko, ar jis nenorėtų nusipirkti jų auginto paršo.
– Taip sakant, priklauso nuo kainos… – numykė ūkininkas.
– Mes už jį jums sumokėjome aštuoniasdešimt litų, – atsakė vilnietė. – Bet kadangi visą vasarą juo naudojomės, tai parduosiu jį už keturiasdešimt litų. Sutinkate?
Tad pakelkime taures už tai, kad panašūs miestiečiai nesistengtų kelti Lietuvos žemės ūkio!
Susirinkusi šeima tariasi, kur praleisti atostogas. Sūnus ir sako:
– Aš tai su didžiausiu malonumu vykčiau ten, kur seniai bebuvau.
– Puiku, – atsakė tėvas. – Še pinigų ir nueik į kirpyklą.
Prieš atostogas visada iškyla papildomų rūpesčių. Vyras susirūpino, kur palikti vaikus atostogų metu.
Žmona pataria:
– Vaikus paliksime pas mano mamą, šunį duosime pasaugoti kaimynui, o katę paims mano draugė.
– Brangioji, jeigu bute bus tylu ir ramu, tai kurių galams mums kur nors važiuoti. Kuo puikiausiai galėsime pailsėti ir namie.
Bet ne visi vyrai atostogauja su žmonomis. Šit vyras išvažiuoja į Palangą. Žmona lydi jį į stotį.
– Ar būsi man ištikimas? – klausia ji.
– Na ir paklausei? Kas aš – pranašas, ar ką?
Pakelkime taures už atostogaujančiuosius, kad jie laiką leistų be rūpesčių.
Kai kuriose įstaigose reikalaujama, kad tarnautojai ateitų į darbą griežtai nustatytu laiku. Pavėlavusieji privalo pasiaiškinti. Kokių pasiaiškinimų tenka išgirsti?
– Pone, kodėl ir vėl pavėlavote į tarnybą? – rūsčiai paklausė šefas.
Tarnautojas aiškinasi:
– Suprantate, pone direktoriau, rytą nubudau, atsikėliau, pasižiūrėjau į laikrodį, paskui į veidrodį ir nepamačiau savęs. Pamaniau, kad jau išėjęs į darbą. Ir įsivaizduojate, tiktai po pusvalandžio pastebėjau, kad iš veidrodžio iškritęs stiklas.
Pakelkime taures už tai, kad mums niekur ir niekada netektų vėluoti, o tuo labiau ieškoti pasiteisinimų.
Viršininkas bara pavaldinį:
– Ak, Jonai, kaip tamsta lėtai dirbi… Ar sugebi padaryti ką nors greitai?
– Aš greitai užmiegu, – pasiteisino baramasis.
O tūlam kartais pasitaiko užmigti darbo metu.
Šefas pavaldiniui:
– Tiesiog žodžių nerandu, Aurimai! Jūs vėl miegate darbo metu. Nejaugi neturite laiko miegoti namie?
– Laiko tai turiu. Bet juk dar reikalinga tyla.
Skyriaus viršininkas bara pavaldinį:
– Tiesiog galva neišneša… Kiekvieną rytą darbe miegate!
– Šefe, bet juk jūs irgi buvote jaunas…
– Aišku, buvau… Bet ne kiekvieną naktį.
– Tiesiog skandalas! Vėl miegate darbo metu. Nuo ateinančio mėnesio pirmosios dienos jūs – atleidžiamas!
– Tai nuo pirmosios! O kodėl mane žadinate dvidešimt penktąją?
Pakelkime taures už žmones, įveikusius nemigą.
Neseniai priimtas darbuotojas kolegos klausia:
– Aš čia dar nieko nepažįstu… Ar negalėtumėte man pasakyti, į ką reikia kreiptis, kad man pakeltų atlyginimą?
Didžiuliame ištaikingame kabinete sėdi apkūnus įmonės savininkas. Įėjusį tarnautoją jis pasitinka su šypsena ir, šiam nespėjus prasižioti, sako:
– Jeigu atėjote prašyti priedo prie atlyginimo, tai taip ir sakykite, o paskui mudu abudu gardžiai pasijuoksime.
Grįžta darbuotojas iš pasimatymo su šefu ir sako kolegai:
– Šiandien aš savo viršininkui įteikiau ultimatumą: „Arba jūs man padidinate atlyginimą, arba aš išeinu iš jūsų įstaigos!“
– Na, ir kuo viskas baigėsi?
– Mudu suradome kompromisinį sprendimą. Jis atlyginimo nepadidino, o aš neišėjau iš šios įstaigos.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų viršininkai būtų sukalbamesni ir atlyginimus didintų neprašomi.
Po palme guli negras. Prieina europietis ir sako jam:
– Ko tu guli, kai aplink tave tiek daug kokoso riešutų? Surinktum tu tuos riešutus, parduotum, nusipirktum vežimėlį.
– O kam? – nustebęs klausia negras.
– Sugrįžtum atgal, prisikrautum vežimėlį riešutų, parduotum, nusipirktum motociklą su priekaba.
– O kam?
– Prisikrautum kokoso riešutų, parduotum ir nusipirktum nedidelį sunkvežimį.
– O kam?
– Prisikrautum tą sunkvežimį riešutų… Pats jau nedirbtum, o tuos riešutus skintų ir į sunkvežimį krautų tavo samdomi darbininkai… O tu sau gulėtum po palme…
– O aš ir taip guliu.
Siūlau tostą už tuos Lietuvos bedarbius, kurie tenkinasi minimumu, kad tik nereikėtų dirbti.
|
|
(-1)
Loading... | 
Gairės: Juokingi palinkėjimai, Linksmi palinkėjimai, Linksmi tostai | 
Kategorija: Juokingi tostai | 
Peržiūrėta: 161 | 