|
|
Kažkas davė žmogui žolynėlį ir pasakė:
– Tai stebuklinga žolelė. Kai įsikiši ją į rankovę, tapsi nematomas, o tu matysi visus.
Žmogelis patikėjo šiais žodžiais ir tuojau nuėjo į parduotuvę. Jis išsirinko prekių, susidėjo į kišenes, įsikišo žolynėlį į rankovę ir ramiai patraukė durų link. Parduotuvės savininkas jį sučiupo ir pradėjo mušti. Mušamasis linksmai sušuko:
– Mušk, mušk, velniai tavęs nematė, mušk! Tu juk vis vien manęs nematai!
Prisipažinkime – ir mes vaikystėje dažnai pagalvodavome, kaip būtų gera turėti stebuklingą kepurę ar kitą tokį daiktą, su kuriuo taptum nematomas. Tad pakelkim taures už amžinai palaidotas mūsų svajones.
Du kvailiai išėjo pasivaikščioti. Jiedu priėjo kryžkelę. Vienas patraukė kairėn, kitas dešinėn. Po kurio laiko kvailiai susitiko kalno papėdėje. Vienas kažką laiko sugniaužęs rankoje.
– Ką tu čia turi? – susidomėjo antrasis.
– Spėk! – siūlo pirmasis.
– Paukščiuką.
– Ne.
– Gėlytę.
– Irgi ne.
– Dabar žinau. Tu laikai arklį.
Pirmasis truputį pragniaužia kumštį, žvilgteli į vidų ir sako:
– O dabar spėk, kokio jis plauko…
Ir šit staiga pradeda lyti. Pirmasis turi skėtį, kitas be skėčio. Šis ir sako:
– Greičiau išskleisk lietsargį.
– Nepadės, – pasigirdo atsakymas.
– Kaip tai nepadės? Lietsargis apsaugo nuo lietaus.
– Bet jis visas kaip rėtis.
– Tai kam tu jį pasiėmei?
– Aš maniau, kad nelis.
Tad pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.
Eina žmogus gatve ir visą laiką pliauškina delnais.
– Ką čia tamsta veiki? – susidomėjęs paklausė praeivis.
– Vaikau krokodilus.
– Bet juk čia nėra jokių krokodilų.
– Todėl ir nėra, kad juos išvaikau.
Staiga beprotis gatvėje ėmė vaikyti žmones. Jį sugavo ir nuvedė į policiją. Atvestasis tuojau nurimo ir grįžo jam sveikas protas. Policijos komisaras jo paklausė:
– Įdomu, kaip tai įvyko, kad tamsta staiga pasveikai.
– Pone viršininke, aš jūsų bijau! – atsakė žmogelis.
– Kodėl manęs bijai?
– Todėl, kad tamsta turi proto mažiau, o jėgos daugiau negu aš.
Pakelkime taures už jėgą, kuri daro stebuklus.
Susitinka du narkomanai. Vienas šypsodamasis ir sako:
– Vakar aš susapnavau, kad man padovanojo „Mersedesą“. Ir aš ėmiau važinėti ten ir atgal, ten ir atgal. Visi mane tik sveikina, tik pavydo žvilgsniais telydi…
– Tai niekis! Mano sapnas nuostabesnis: guliu aš ant sofos. Staiga pas mane į svečius ateina Sofi Loren. Aš su ja maloniai leidžiu laiką. Išsikvėpiau… Visai jėgų nebeturiu. Tik ji išėjo, įsivaizduoji, pas mane ateina Madona. Bet aš – visiškas bejėgis.
– O kodėl tu manęs nepakvietei? Aš būčiau neapsikiaulinęs.
– Aš pasižiūrėjau per langą, o tu su „Mersedesu“ duodiesi… Ne moterys tau tada galvoje buvo.
Siūlau tostą už tuos, kurie gražias svajones bent sapnuose pamato.
Trečią valandą nakties nebejauną vyriškį pažadino telefono skambutis.
– Čia aš – jūsų kaimynė, gyvenanti aukštu aukščiau. Noriu pasakyti, kad jūsų šuns skalijimas neleidžia man užmigti. Aš labai prašau, sudrausminkite tą keturkojį jūsų draugą!
Kitą naktį, maždaug tuo pačiu laiku, telefono skambutis pažadino kaimynę.
– Čia aš – jūsų kaimynas, gyvenantis vienu aukštu žemiau. Tai jūs vakar mane pažadinote ir skundėtės, jog mano šuo neleidžia jums užmigti?
– Taip, tai aš.
– Apgailestaudamas noriu jums pranešti, kad aš neturiu jokio šuns.
Tenetemdo maži nesusipratimai gerų kaimyninių santykių. Juk teisingai sakoma, jog geras kaimynas brangesnis už giminę. Tad pakelkime taures už gerus kaimyninius santykius.
– Turiu pranešti, – pasakė ji, – mano vyras bus namie po valandos.
– Bet aš nieko nedarau smerktino… – nustebo jis.
– Na matote… O laikas bėga.
Jis suprato. Bet vyras netikėtai grįžo anksčiau ir rado nuogutėlę žmoną. – Ko tu čia vidury baltos dienos vaikštai po kambarį nuogutėlė?! – nustebo vyras.
– Neturiu kuo apsirengti, šykštuoli nelaimingas… Gaili man madingesnės suknelės!
Vyras supykęs puola prie spintos ir, mėtydamas iš jos sukneles, šaukia:
– O šita? O šita… Sveikas, Algi, o šita? O šita?
Pakelkime taures, kad vyrai suprastų žmonų norus ir neieškotų jos spintoje suknelių.
Kareivių kuopa slidėmis čiuožia kaimo laukais. Vienas kareivis pasiprašo, kad vadas išleistų bent porai valandų namo, nes jis gyvenąs šiame kaime ir su jauna žmonele tegyvenęs tik savaitėlę po vestuvių. Vadas jį išleido. Kai kareivis sugrįžo, visi jį apipylė klausimais.
– Kai tu netikėtai grįžai namo, kas buvo pirmiausia?
– „Intymas“… – rausdamas prisipažino kareivis.
– Na, o po to?
– Ir vėl „intymas“.
– O po to? – vis spiria kareiviai.
Čia jaunavedys visiškai susigėdo. Būrys choru sufleruoja:
– In-ty-mas!
– Neatspėjote! Paskui nusiėmiau slides…
Pakelkime taures, kad mūsų kareivėliai dažniau susitikinėtų su žmonomis.
Žmona, matyt, norėdama ko nors paprašyti, priėjusi pabučiavo vyrą. Šis ir sako:
– Aš ne Dievas. Kam tas Judo pabučiavimas?
Kitą dieną pareina vyras namo, čiumpa žmoną į glėbį ir pabučiuoja. Žmona pasipiktina:
– Kaip tau ne gėda? Girtas bučiuoji mane…
– Todėl ir geriu, kad nesigėdinčiau tave bučiuoti, – atšovė vyras.
– Nedrįsk manęs bučiuoti! – sušuko ji rankute užsidengdama lūpas. – Juk tu žinai, kad bučiuojant perduodama milijonai įvairiausių ligų bakterijų.
– Brangioji, aš bučiuoju taip karštai, kad visos bakterijos gauna galą.
Viename pobūvyje, panašiame kaip šiame, buvo kalbama apie bučiavimąsi. Viena poniutė stebėjosi vyrais ir pareiškė:
– Įsivaizduokite, vienas mano pažįstamas per pastaruosius penkerius bendro gyvenimo metus nė karto nepabučiavo savo žmonos… O nušovė kitą vyrą, kai jis ją pabučiavo.
Bučiniai, meilė ir pavydas labai susipina. Dabar bučiniai, galima sakyti, jau išsigimė. Dar taip neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios nuo bučinių alpdavo. Tačiau moterys mums gali papriekaištauti sakydamos: „Ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo!“
Tad pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama.
Tai atsitiko labai seniai. 1260 metais prieš Kristaus gimimą kilo Trojos karas dėl to, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus Menelajo žmoną gražuolę Eleną. Menelajas ir jo brolis Agamemnonas pasikvietė į pagalbą kitus achajų karalius su dideliu laivynu ir apsupo Troją. Po dešimties apsupties metų Troja buvo užimta.
Likę gyvi Trojos gyventojai su laivyno likučiais patraukė ieškoti naujų vietų, kur galėtų apsigyventi. Keliolika metų jie plaukiojo jūrų pakrantėmis, bet visos jos buvo apgyvendintos. Vieną dieną jūrų klajokliai priplaukė prie kažkokio negyvenamo kranto ir apsistojo. Išvargusios moterys prašė vyrų, kad jie čia visam laikui pasiliktų, tačiau karingai nusiteikę vyrai tarėsi rasią geresnių vietų.
Kartą, kai laivai stovėjo pakrantėje su išmestais inkarais, vyrai patraukė į artimiausią girią medžioklėn. Susirinkusios moterys nutarė padaryti galą klajonėms. Jos padegė laivus. Kai šie virto liepsnojančiais fakelais, moterys išsigando. Jos laukė vyrų keršto ir jau apraudojo savo paskutinias gyvenimo valandas. Staiga iš būrio išsiskyrė jauna graži mergina ir tarė:
– Yra išsigelbėjimas! Kai vyrai grįš, prišokite prie jų ir apkabinkite! O kai prasižios bartis, jų lūpas užspauskite savosiomis lūpomis. Taip moterys ir padarė. Toks aistringas lūpų susiliejimas labai patiko vyrams ir jie amžiams pamiršo kerštą.
Tad pakelkime taures už moteris, kurių lūpos skirtos ne barniams, o malonumams.
Seniai, labai seniai gyveno senis ir senė. Vieną rytą senis pasiėmė virvę ir išėjo į mišką žabų. Prisirinko, naštą vargais negalais užsikėlė ant pečių ir stenėdamas, pasiramsčiuodamas lazda kėblino namo. Karščio ir nešulio išvargintas senelis prisėdo pailsėti prie šaltinio. Numetęs naštą jis godžiai puolė gerti. Atsigėręs, atsigaivinęs prigulė ir nepajuto, kaip užmigo. Atsibudo jau vakarop. Senelis sunerimo, vikriai užsimetė naštą ir patraukė namo.
Senelė, nesulaukusi savo senelio, išėjo jo ieškoti. Beklaidžiodama po mišką, ji sutiko jaunuolį su žabų ryšuliu ir klausia:
– Berneli, pasakyk, ar kartais miške nematei senio?
– Ką tu, motin, apakai į senatvę? – atsakė užkalbintasis. – Savo senio nepažįsti?
– Nejuokauk, vaikine! Mano vyras prieš septyniasdešimt metų buvo toks…
Ir suprato senis, kad vandens gėręs iš jaunystės šaltinio, apie kurį buvo girdėjęs iš savo senelių. Senė įsigeidė irgi to stebuklingo vandens atsigerti. Jos vyras nupasakojo, kaip tą šaltinį susirasti, o pats patraukė namo. Visą vakarą nesulaukęs pargrįžtančios senės, rytą nuėjo jos ieškoti. Prie šaltinio senės nerado. Tik krūmuose išgirdo knėkščiantį kūdikį. Pasirodo, senė iš godumo per daug prisigėrė jaunystės vandens.
Tad išgerkime už tai, kad ir kiek šiandien begertume, niekas nepavirstų bejėgiais kūdikiais draugų akyse.
Dvi draugužės kalbasi:
– Aldute, tikiuosi, jog tu niekam nepasakysi, jog aš susitikinėju su Rolandu.
– Aišku, ne. Brangioji, aš nežinojau, kad tai paslaptis.
– Bet man Audronė pasakojo, kad tu pasakei jai paslaptį, kurią aš anądien pasakojau ir labai tavęs prašiau, kad niekam jos nepasakotum.
– Na… Tiesiog žodžių nerandu. Na, ir pletkininkė ta Audronė. Kai aš jai pasakojau tą paslaptį, jai aiškiai pasakiau, jog ji tau nesakytų, kad aš jai pasakojau.
– Gerai, gerai. Bet tu jai nesakyk kad aš tau sakiau, jog ji pasakojo ir išdavė paslaptį.
– Man Audronė pasakojo, kad tu ruošiesi sugrįžti pas savo buvusį vyrą. Ar tai tiesa?
– Tiesa. Bet niekam nepasakok. Tebūnie didžiausia paslaptis. Ar žinai, kodėl aš noriu pas jį sugrįžti? Negaliu pakęsti, kad tas mano širdžiai nemielas vyras be manęs laimingai gyvena.
Pakelkime taures už moteris, kuriančias paslaptis. Tačiau ir didžiausia jų paslaptis greitai sužinoma, tiktai pati moteris palieka mums paslaptinga.
Pilnas kiemas vištų, o gaidys tik vienas, bet jis jų niekada nekapoja snapu, nemuša. Šunys kandžiojasi. Ne veltui sakoma, riejasi kaip šunys. Tačiau šuo niekada neįkąs kalei – nei savai, nei svetimai. Jūs patys pastebėjote, kad susitikę šunys sunerimsta, apuostinėja vienas kitą ir jeigu vienas iš jų kalė, greitai nurimsta. Net pasiučiausias žvėris – šernas ir tas neliečia patelės. Tiktai vienas vienintelis žmogus – blogesnis ir piktesnis už gyvulį ar žvėrį. Tik jis muša žmoną, nors ją vieną teturi.
Tad pakelkime taures už tas moteris didvyres, kurios muša savo vyrus! Jie to nusipelnė.
Prieš damą stabtelėjo vaikinas ir tarė:
– Jūsų vardas Gražina.
– Tikrai, mano vardas Gražina. Bet aš jūsų nepažįstu.
Jaunuolis pasižiūrėjo jai į akis ir nusišypsojo:
– Aš jūsų taip pat nepažįstu. Jūs mane matote pirmą kartą. Bet aš žinau jūsų vardą.
– Kokiu būdu jūs jį sužinojote?
– Dar daugiau, – tęsė vaikinas, – aš žinau, kad jūs ištekėjusi ir jūsų vyro vardas Stasys. Jūs turite vaikų. Tiesa?
– Tiesa! – patvirtino moteris.
– O vakar jūs visą dieną skalbėte, lyginote…
– Vadinasi, jūs gyvenate kaiminystėje.
– Visiškai ne. Aš pirmą kartą atvykau į šį miestą. Šit bilietas.
– Iš kur jūs viską žinote? – stebėjosi moteris.
– Tai mano paslaptis. Jūsų vyras dirba vienoje įstaigoje su ponu Vaškiu. Šis taip pat vedęs. Jo žmona blondinė ir nusipirko suknelę, kuri jai visiškai netinka.
– Jūs, matyt, pažįstate ponią Vaškienę…
– Ne, aš jos niekada net akyse nemačiau… Bet grįžkime prie jūsų. Prieš aštuonerius metus jūs ištekėjote. Jūsų sesuo norėtų ištekėti, jeigu atsirastų toks kvailys, kuris ją vestų.
– Viešpatie, kažkas panašaus į stebuklą.
– Aš ir esu stebukladaris!
Jaunuolis plačiai nusišypsojo ir prisipažino, jog nenori vienas naudotis šiuo menu. Ir jeigu tik ji panorėtų, galėtų išmokti atskleisti kitų paslaptis.
– Ir aš galėčiau sužinoti netgi nepažįstamų žmonių gyvenimą? – stebėjosi moteris. – Ką aš turiu daryti?
Jaunuolis tyliai jai pasakė:
– Turite daryti tą patį, ką ir aš. Prieš dešimtį minučių aš stovėjau greta jūsų autobuse ir išklausiau viską, ką jūs pasakojote savo draugei.
Tad pakelkime taures už nenorinčiuosius klausytis svetimų išpažinčių.
Vyras grįžo iš komandiruotės. Nespėjo nusivilkti palto, kai išpuolė iš kambario žmona ir krito jam ant kaklo.
– Ak! – atsidūsta ji ir žodžio negali ištarti.
Vyras pakelia jos virpantį smakriuką.
– Kas tau, brangioji?
– Ak, kokia aš buvau nelaiminga, kai tu buvai išvažiavęs…
Vyras dešiniosios rankos sulenktu smiliumi nubraukia nuo jos skruosto ašarą.
– Taip pasiilgai manęs?
– Kaip man buvo sunku ir skaudu, kad tu žinotum, kad tu žinotum…
– Vargšelė… Tu taip laukei manęs?
– Įsivaizduoji, turguje man įkišo supuvusius kiaušinius!
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, išvykus jų vyrams, kiaušinių ieško.
Pasiklausykite, ką byloja sena indų legenda. Visagalis paėmė rožės šviežumą, medžio lapo lengvumą, persiko žiedo aksominį švelnumą, alyvų žiedų žvilgesį, rasos ašarėlę, saulės spindulio šypseną, pavasario vėjelio nepastovumą, povo pasipūtimą, kregždės skrydžio grakštumą, kiškio baigštumą, pūko lengvumą. Prie viso to pridėjo deimanto kietumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, kėkšto rėksmingumą, balandžio burkavimą, liepsnos karštį. Viską suplakė ir iš viso to išėjo moteris. Šit kodėl ji nuostabi ir nepakartojama.
Tad pakelkime taures už nuostabų kokteilį.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | 
Gairės: Juokingi palinkėjimai, Linksmi palinkėjimai, Linksmi tostai | 
Kategorija: Juokingi tostai | 
Peržiūrėta: 130 | 