96. Juokingi tostai

Šeimininkas šypsodamasis sutinka pavėlavusį svečią.
– Džiaugiuosi jus matydamas, pone, – pasakė jis. – O kur gi jūsų žmonelė?
Svečias prisipažino:
– Mes namie traukėme burtus, kam eiti pas jus…
– Ir jūs laimėjote?
– Ne, pralaimėjau.
Pakelkime taures už tuos, kurie net ir nenorėdami, bet vis tik savo buvimu pagerbė mus.

1. Tostai moterims

JAV departamente Prancūzijos oficialaus atstovo garbei buvo surengti pietūs. Svečias nemokėjo anglų kalbos, todėl labai jaudinosi, kaip jis pasakysiąs tostą…
– Pasakykite tostą už Prancūzijos moteris, – parekomendavo patarėjas.
Tačiau netrukus kažkas iš svečių paskelbė šį tostą. Tuomet patarėjas kyštelėjo kitą mintį:
– Pakelkime taurę už Amerikos moteris.
Ir šis tostas netrukus buvo pasakytas. Atėjo eilė kalbėti svečiui. Patarėjas laiku susiorientavo:
– Pasakykite tostą už abiejų pusrutulių moteris.
Prancūzas atsistojo ir sako:
– Tostas už du moterų pusrutulius, kuriuos aš kilnoju!
Taigi pakelkime taures už pasaulio moteris ir nejuokinkime žmonių kilnodami moterų pusrutulius!

1. Tostai vyrams

Kalbasi dvi moterys.
– Ak, tie nelaukti svečiai, tiesiog siaubas! – sako pirmoji.
– Aš žinau puikų būdą, kaip nuo jų apsiginti, – pasakė antroji ir taip paaiškino:
– Kai tik suskamba durų skambutis, tuojau ranką įkišu į apsiausto rankovę ir tik tada atidarau duris. Jeigu svečias nelaukiamas, sakau: „Oi, kaip gaila… Kaip tyčia turiu tuoj skubiai išeiti“. O jeigu svečias mielas ir laukiamas, tada sakau: „Labai malonu, aš ką tik grįžau ir, kaip matote, nusirenginėju“.
Pakelkime taures už čia sėdinčius vyrus, kad kiekvienas būtų laukiamas ir, jam atėjus, moteris su malonumu nusirenginėtų.

95. Juokingi tostai

Valdovas įsakė savo vergui papjauti avinėlį ir vaišių stalui iškepti pačią geriausią mėsą. Vergas taip ir padarė: patiekė avinėlio širdį ir liežuvį. Kitą dieną šeimininkas vergui įsakė pietums patiekti pačią blogiausią avinėlio mėsą. Vergas ir šį kartą patiekė širdį bei liežuvį.
– Kaip tai suprasti? – nustebo šeimininkas. – Paaiškink!
– O valdove, – nusilenkdamas pasakė vergas, – kas gali būti vertingesnio už širdį ir liežuvį, jeigu jie panaudojami švariems ir kilniems tikslams… Ir kas gali būti blogiau, kai širdis bei liežuvis panaudojami blogiui?
Tad pakelkime taures, kad širdis ir liežuvis tarnautų kilniems tikslams.

94. Juokingi tostai

Vidurinėje Azijoje labai populiarus šmaikštuolis Nasredinas. Liaudis apie jį sukūrė daug šmaikščių pasakojimų, anekdotų. Vieną kartą Nasredinas, apsivilkęs senu chalatu, nuėjo pas bajų į vestuves. Tačiau į vidų, kur puotavo bajus ir mulos, jo neįleido, o pasodino prieangyje kartu su kitais vargingaisiais. Turtuoliams tarnai nešiojo daugybę skanių patiekalų, o vargšai turėjo tenkintis plovo išėdomis. Net nepalietęs valgio Nasredinas tyliai išsėlino iš bajaus namų ir nuskubėjo į turgų. Čia jis nusipirko puošnų šilkinį chalatą ir vėl parsirado į vestuves.
Šį kartą tarnai Nasrediną palydėjo pas šeimininką, kuris, pasodinęs svečią garbingoje vietoje, įsakė atnešti didžiulį dubenį plovo su vištiena. Kai plovas buvo atneštas, Nasredinas jį įkišo į savo naujojo chalato rankoves ir ėmė maišyti…
– Ką tai reiškia? – paklausė nustebęs bajus.
– Kam tamsta riebaluoji savo chalatą?
– Pasirodo, kad plovas ir visa parodytoji pagarba skiriama ne man, o mano šilkiniam chalatui. Todėl jis ir turi valgyti šį plovą! – atsakė Nasredinas.
Tad pakelkime taures už tai, kad mums nereikia kišti rankovių į šiuos gražiai paruoštus valgius!

64. Vestuviniai tostai

Eina raudonkepuraitė su vaikinu per mišką pas močiutę. Staiga pastoja kelią vilkas ir sako:
– Raudonkepuraite, aš tave suėsiu.
Atsiklaupė ant kelių raudonkepuraitė ir maldauja:
– Vilkeli pilkeli, neėsk, maldauju.
Pagalvojo vilkas ir sako:
– Tegu tavo vaikinas išpildo tavo 3 norus, tada paliksiu gyvus.
Paraudo raudonkepuraitė ir sako:
– Geidžiu tavęs kaip vyro.
Šoko jaunuolis kaip liūtas ir pamylavo raudonkepuraitę. Patiko raudonkepuraitei ir sako antrą norą:
– Geidžiu tavęs kaip vyro.
Nusišluostė prakaitą jaunuolis ir atliko antrą norą. Įsisiautėjo raudonkepuraitė ir sušuko:
– Geidžiu tavęs, kaip vyro.
Jaunuolis vos išlemeno:
– Negaliu.
Tad išgerkim už jaunikį, tikrą vyrą, kad visą gyvenimą galėtų!

63. Vestuviniai tostai

Vienas žmogus visą gyvenimą ieškojo tobulos moters. Ieškojo atkakliai ir kantriai. Ieškojo, ieškojo ir liko senberniu…
Žmonės ėmė jo klausinėti:
– Tu apkeliavai kone visą pasaulį, buvai visuose kontinentuose, lankeisi tolimiausiuose Žemės kampeliuose, apkeliavai labiausiai išsivysčiusias šalis ir lankeisi atsilikusiose, laukiniuose kraštuose… Tad nejaugi taip niekur ir nesuradai sau tinkamos, arba, tavo žodžiais tariant, tobulos moters?
– Oho, ir dar kiek daug aš jų, tobulų moterų, sutikau, prisipažino senbernis.
– Tai kodėl gi tu jų nevedei?
– Matote, sutrikęs prisipažino viengungis, jos irgi ieškojo tobulo vyro…
Tad išgerkime už tuos, kuriuos sutikome gyvenimo kelyje, ir už tuos, kurie mus sutiko tame kelyje!

62. Vestuviniai tostai

Senas išminčius paklaustas, kada būna geri santykiai tarp vyro ir žmonos, atsakė:
– Kai vyras negirdi, ką kalba žmona, o žmona nemato, ką daro vyras…
Tad pakelkime tostą už gerus santykius tarp vyro ir žmonos!

61. Vestuviniai tostai

Ugnimi bandomas auksas,
Auksu bandomos moterys,
Moterimis bandomi vyrai,
Vyrais bandomas vynas.
Jei auksas nesilydo ugnyje, reiškia jis aukščiausios prabos.
Jei moters negalima papirkti auksu, reiškia ji neparsiduoda.
O jei vyrą negalima paskandinti vyne, reiškia jis geras plaukikas.
Na o jei vyras nepasiduoda moters žavesiui, jis yra tikras kvailys.
Tad pakelkim taures, kad netaptume kvailiais!

60. Vestuviniai tostai

Gyveno kartą trys broliai. Jaunėlis, sulaukęs keturiasdešimties, atrodė paliegusiu seneliu. Vidurinysis, sulaukęs penkiasdešimties, taip pat atrodė nekaip: pražilęs, be dantų. Ir tik septynerių dešimčių sulaukęs vyriausiasis brolis jautėsi žvalus, stiprus ir sveikas. Žmonės nutarė aplankyti vyriausiąjį brolį ir iš jo lūpų išgirsti, kame gi slypi jo jaunatviškumo paslaptis. Vyriausiasis brolis maloniai priėmė kaimynus, liepė žmonai padengti vaišių stalą. Dar paprašė atnešti geriausiai prinokusį arbūzą. Kai žmona atnešė arbūzą, šeimininkas perpjovė jį ir pasakė:
– Ne, šis arbūzas neprinokęs. Aš gi liepiau atnešti prinokusį.
Ši situacija pasikartojo dar keturis kartus. O kai svečiai buvo privalgę, tuomet vyriausiasis brolis ir atskleidė jaunatviškumo paslaptį:
– Matėte patys aš penkis kartus siunčiau žmoną atnešti arbūzą. Penkis kartus! Bet nei karto nei aš, nei žmona nesinervinome! Tokioje abipusio supratimo santarvėje mes jau pragyvenome kelis dešimtmečius. Štai kur sveikatos paslaptis!
Tad skelbiu tostą už amžinos jaunystės paslaptį už supratimą ir santarvę jūsų šeimoje!

59. Vestuviniai tostai

Kartą viena moteris paprašė būrėjos, kad ši jai pagelbėtų ir padarytų taip, kad ją vyras labiau mylėtų.
– Aš tai galiu padaryti, atsakė būrėja. Bet prieš tai turi įvykdyti vieną sąlygą: atnešti tris plaukus iš liūto ūsų.
Nuėjo moteris į zoologijos sodą, pamatė narve liūtą. Baisus jai pasirodė žvėrių karalius. Bet ką darysi svarbu įvykdyti būrėjos užduotį ir išpešti tris plaukus. Moteris ėmė vaikščioti prie liūto narvo kasdien, atnešdavo jam mėsos, gaivaus vandens. Liūtas įprato prie moters, leidosi glostomas, švelniai glamonėjamas. Įsidrąsinusi moteris išpešė tris plaukus ir nunešė juos būrėjai. Ši nustebo:
– Kaip tau pavyko iš tokio klastingo žvėries išpešti tris plaukus?
– Aš jį sočiai maitinau, švelniai jį glamonėjau, didžiuodamasi atsakė moteris.
Tuomet būrėja pasakė moteriai, kad ji ir su vyru turi elgtis lygiai taip pat švelniai, kaip ir su liūtu.
Tad siūlau tostą už švelnius žmonų santykius su vyrais, tuomet bet koks liūtas taps švelniu katinėliu!

93. Juokingi tostai

Susitiko du vagys: jaunas ir senas. Senasis sako:
– Jeigu tu įlipsi į medį ir iš tupinčio paukščio pavogsi šešis kiaušinius, tuomet tu būsi lygiavertis kompanionas su manimi.
Jaunasis vagis nusimetė drabužius ir tarsi gyvatė įsliuogė į medį. Ištiesė ranką į paukščio lizdą, bet tuo metu paukštis pabudo ir garsiai riktelėjo. Jaunasis vagis grįžo tuščiomis rankomis. Tada savo meistriškumą parodė senasis vagis. Jis nusimetė drabužius, įlipo į medį ir iš lizdo sumaniai pavogė šešis kiaušinius. Tačiau išlipęs iš medžio, jis neberado savo drabužių…
Tad skelbiu tostą už puikiuosius mokinius!

58. Vestuviniai tostai

Kartą gyveno dvi šeimos. Vienoje augo sūnus gražus ir protingas jaunuolis, o kitoje stiebėsi dukra kukli ir nuostabi mergina. Likimas suvedė jaunuolius, sujungė jų širdis. Abi šeimos susirinko, pasitarė ir pastatė jaunavedžiams atskirą namą gyvenkite savarankiškai ir laimingai. Būdami jauni, jaunavedžiai pamanė esą visiškai laisvi, savarankiški ir nuo niekieno nepriklausomi. Dar daugiau: jie įsivaizdavo save kur kas protingesniais už savo tėvus. Tad visą savo gyvenimą tvarkė savo galva ir nekvaršino savęs mintimi, jog galima į tėvus kreiptis pagalbos, paramos ar tiesiog paprasčiausio patarimo. Laikui bėgant į jaunos šeimos namus atėjo ir barniai, ir nesusipratimai, ir nepelnytos nuoskaudos. Kentėjo, blaškėsi jaunieji ir nežinojo, kaip išbristi iš susidariusių bėdų bei rūpesčių.
Tad išgerkime už tėvų išmintį. Gal ir jie jaunystėje neišvengė bėdų, bet bent jau žino, kaip išvengti jų mums, jų vaikams. Tad šis tostas už mūsų tėvelius!

23. Tostai draugams

Džiunglėse gyveno vilkų gauja. Tačiau gaujos vadas metams bėgant paseno. Ir kartą, kai vilkai rengėsi medžioklei, jis jau nebesugebėjo jos vesti. Tada į priekį išėjo jaunas stiprus vilkas ir pasisiūlė būti gaujos vadu. Senasis vilkas sutiko.
Po kelių parų gauja grįžo iš medžioklės. Jaunasis vilkas papasakojo, jog jie užpuolė net septynis medžiotojus ir be vargo įveikę juos, parsitempė daug grobio.
Po kurio laiko vėl atėjo metas ieškoti grobio. Ir vėlei gaują žygin išsivedė jaunasis vilkas. Tačiau šį kartą jie ilgai negrįžo. O kai grįžo, senasis vilkas ilgai negalėjo patikėti. Iš visos gaujos grįžo tik vienas jaunasis vilkas, bet ir tas apdraskytas, kruvinas, bejėgis. Senasis vilkas nustebęs paklausė:
– Pirmojoje medžioklėje tavo gauja užpuolė septynis ginkluotus medžiotojus, ir vis dėlto tada grįžote sveiki ir su grobiu! Kas dabar atsitiko?
Jaunasis vilkas atsakė:
– Tada buvo tiesiog septyni medžiotojai, o šį kartą sutikome tris geriausius draugus…
Tad skelbiu tostą už tikrą draugystę!

22. Tostai draugams

Nuolat labai užsiėmęs verslininkas Petras ėmė įtarti savo žmoną neištikimybe. Kaip paprastai susirengęs tolimon kelionėn, jis pasikvietė geriausią savo draugą Joną ir šiam sako:
– Jonai, tu – mano geriausias draugas. Ir turiu prisipažinti, jog man kelia nerimą kai kurie mano žmonos poelgiai. Bijau, kad ji man neištikima… Aš dabar skrendu į Niujorką, savo žmoną užrakinau namuose, štai raktai nuo namų, juos atiduodu tau. Jeigu kas nors man nutiktų, nueik į mano namus, atrakink juos ir papasakok žmonai, kas man nutiko…
Po kelių valandų Petras jau buvo oro uoste. Kai su grupe keleivių jis pasuko išėjimo link, staiga išgirdo šaukiantį Joną.
– Klausyk, – šaukė tas iš toli, – tu supainiojai, davei man ne tuos raktus! Jie netinka tavo namų durų spynai!..
Tad pakelkime taurę už tuos žmones, kurie, patikėdami savo draugams paslaptis, patikėtų jiems ir savo tikruosius raktus!