- 20 puslapis

Išmušti iš balno

Išmušti iš balno – atimti iš ko valdžią ar sugriauti argumentus. Posakis kilo Viduramžiais iš riterių turnyrų, per kuriuos priešpriešiais joję raiteliai susitikę stengdavęsi bukomis ietimis ištrenkti vienas kitą iš balno. Dar žr. Laužyti ietis.

Išleisti džiną iš butelio

Išleisti džiną iš butelio – sukelti ar leisti kilti sunkiai kontroliuojamai ar visai nevaldomai situacijai. Posakis kilo iš arabų pasakų apie induose užkimštus džinus, t. y. dvasias, kurios savo išvaduotojui galinčios tiek padėti, tiek kenkti.

Išgerti taurę iki dugno

Išgerti taurę iki dugno – garbingai iškęsti sunkumus ar kančias. Posakis iš Senojo Testamento: „Atsibusk, atsibusk! Atsikelk, Jeruzale! Tu gėrei pykčio taurę, kurią laikė Viešpaties ranka, išgėrei iki dugno indą – svaigią taurę!“. Motyvas yra ir Naujajame Testamente: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“. „Dievas atsiminė didžiąją Babelę, kad jai duotų savo rūstybės ir įniršio vyno taurę“.

Išnešti kojomis į priekį

Išnešti kojomis į priekį – mirti. Daugelio tautų laidojimo papročiuose mirusysis nešamas kojomis į priekį, simbolizuojant jo kelionę į kitą pasaulį, taip pat užkertant kelią jo sugrįžimui vaiduoklio pavidalu.

Išeiginė diena

Išeiginė diena (angl. Day off; pranc. Jour de sortie) laisvadienis. Viduramžiais miestiečiai amatininkai darbo dienas dažniausiai leisdavę savo namų dirbtuvėse, o sekmadieniais išeidavę iš namų į bažnyčią ar tiesiog pasivaikščioti.

Iš nieko niekas neatsiranda

Iš nieko niekas neatsiranda (lot. Ex nihilo nihil fit) sen. graikų filosofo Parmenido (520–450 pr. m. e.) teiginys, kartotas ir vėlesnių autorių.

Iš Dievo malonės

Iš Dievo malonės (lot. Dei gratia) – a) apie turimą karaliaus titulą ir valdžią; b) apie kokią nors sėkmę ar įgimtą talentą. Posakio šaltinis – Naujasis Testamentas, kuriame apaštalas Paulius pirmajame laiške korintiečiams rašo: „Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau”.

Istorija yra gyvenimo mokytoja

Istorija yra gyvenimo mokytoja (lot. Historia est magistra vitae) nežinantys istorijos kartoja savo pirmtakų klaidas. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.), apibūdinęs istoriją dar ir kaip amžių liudininkę, tiesos šviesą, atminties gyvastį, senovės skelbėją.

Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos

Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos, ciniškas teiginys, jog visos žmogaus problemos dingsta po jo mirties, t.y. jį nužudžius ar palaukus, kol jis numirs. Posakio autorystė priskiriama TSRS vadovui J. Stalinui (1879–1953, vyriausybės vadovas 1941–1953). Tačiau nepaliudyta, kad jis kada nors taip būtų sakęs ar kur nors rašęs. Pats posakis atėjo iš rusų rašytojo A. Rybakovo (1911–1998) romano „Arbato vaikai“, kuriame Stalinas taip pateisina kariškių sušaudymą Caricyne 1918 m.: „Mirtis išsprendžia visas problemas. Nėra žmogaus, nėra ir problemos“.

Ir tu, Brutai!

Ir tu, Brutai! sakoma išduodančiam artimam draugui, kuriuo buvo labai pasitikėta. Brutas (Marcus Junius Brutus, 85–42 pr. m. e.) buvo Romos senatorius ir geras imperatoriaus Julijaus Cezario (Gaius Iulius Cęsar, 100–44 pr. m. e.) draugas. Tačiau Cezariui nežinant, Brutas susidėjo su jo priešininkais, įsitraukė į sąmokslą ir buvo vienas iš Cezario žudikų, tuo labai nustebinęs patį žudomąjį. Et tu, Brute! (‘ir tu, Brutai’) – esą buvę paskutinieji Cezario žodžiai. Tokį posakį išpopuliarino V. šekspyras (William Shakespeare, 1564 – 1616) tragedijoje „Julijus Cezaris“ (1599). Iš Bruto pavardės kilo būdvardis brutalus ‘žiaurus’.

Ir sienos turi ausis

Ir sienos turi ausis – patarimas atsargiau kalbėti netgi ten, kur, atrodo, niekas pašalinis negirdi; perspėjimas dėl pavojaus būti klausomiems. Posakio autorius – ispanų rašytojas Servantesas (Miguel de Cervantes Saavedra, 1547–1616), pavartojęs ją romane „Don Kichotas“ (1605–1615).

Įprotis – antroji prigimtis

Įprotis – antroji prigimtis (lot. Consuetudo est altera natura) sakoma apie įkyrų ar žalingą įprotį, kurio sunku atsikratyti, kaip ir įgimtos ypatybės. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.), tačiau pačią mintį Ciceronas paėmė iš Aristotelio (Aristoteles, 384–322 pr. m. e.) veikalo.

Įnešti savo indėlį

Įnešti savo indėlį, skirti ko nors dalį bendram reikalui, prisidėti prie jo. Perfrazuota iš Naujojo Testamento epizodo apie našlės paaukotus skatikus: „Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: ‘Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui’“.

Ilga ranka

Ilga ranka (lot. Longa manus) toli siekianti kieno nors valdžia ar kontrolė. Posakis kilęs iš romėnų teisės, kurios pradžia laikomi „Dvylikos lentelių įstatymai“ (450 m. pr. m. e.); ši teisė suteikta didžiulę valdžią vyrams tvarkyti savo šeimos narių likimus – laikyti visus ‘po ranka’, kad ir kur jie bebūtų. Posakis randamas romėnų poeto Ovidijaus (Publius Ovidius Naso, 43 pr. m. e.) poemoje „Herojės“, kur Elena, susirašinėdama su Trojos karalaičiu Pariu, jam nuogąstaudama atrašo, jog ir išvykusio jos vyro Menelajo ‘karališka ranka ilga yra’ (longas regibus esse manus).

Ievos kostiumas

Ievos kostiumas – moters nuogumas. Vilkėti Ievos kostiumu reiškia būti nuogai. Posakio kilmę žr. Adomo kostiumas.

Sveikinimai.lt

Kategorijos