Kiekvienam – savo

Kiekvienam – savo (lot. Suum cuique) kiekvienam priklauso tai, ko jis nusipelnęs. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.): suum cuique pulchrum est ’kiekvienam savo yra gražiausia’. Romėnų teisininkas Ulpianas (Domitius Ulpianus) šį posakį įtraukė į teisinį principą: ‘gyventi dorai, nieko nežeisti, kiekvienam duoti tai, kas jam priklauso’. Ilgainiui posakis įgavo platesnį, ne vien juridinį kontekstą. XX a. viduryje šį posakį liūdnai išpopuliarino naciai, iškabinę jį virš Buchenvaldo mirties stovyklos vartų (vok. Jedem das Seine).

Kiekviena valdžia – nuo Dievo

Kiekviena valdžia – nuo Dievo – apie paklusnumą valdžiai, susitaikymą su jos daromomis neteisybėmis. Perfrazuota iš Naujojo Testamento Pauliaus laiško romiečiams: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“.

Kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip

Kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip (rus. ‘visos laimingos šeimos panašios, kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip’) sakoma patariant netaikyti nedarnioms ar iširusioms šeimoms vieno vertinimo standarto. Posakis paimtas iš rusų rašytojo L. Tolstojaus (1828–1910) romano „Ana Karenina“, vaizduojančio nelaimingą Anos santuoką, dar sukomplikuotą meilės trikampiu, ir tragišką herojės žūtį.

Kiek žmonių, tiek nuomonių

Kiek žmonių, tiek nuomonių (lot. Quod capita, tot sensus ‘kiek galvų, tiek protų’) sakoma, kai sunku prieiti bendrą nuomonę. Perfrazuota iš romėnų poeto Horacijaus (Quintus Horatius Flaccus, 65–8 pr. m. e.) „Satyrų“.

Ketvirtoji valdžia

Ketvirtoji valdžia (angl. The fourth power) politinė žiniasklaida. Demokratinėje visuomenėje yra trys nepriklausomos valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisėsauga. Kadangi žiniasklaida turi didžiulę įtaką rinkėjams ir pirmųjų trijų valdžių kontrolei, ją vadina ketvirtąja valdžia.

Kelrodė žvaigždė

Kelrodė žvaigždė – veiklos ar kelionės orientyras. Pavadinimas kilęs iš Naujojo Testamento pasakojimų apie tris karalius, ėjusius pagal žvaigždę pasveikinti gimusio Kristaus: „Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis“.

Kas tu esi, aš buvau; kas dabar esu, ir tu būsi

Kas tu esi, aš buvau; kas dabar esu, ir tu būsi (lot. Quod tu es, ego fui; quod nunc sum, et tu eris) mirusiojo žodžiai jo kapą atėjusiam lankyti gyvajam. Epitafija, paplitusi daugelyje kalbų. Spėjama, kad jos autorius yra Viduramžių mokslininkas, pedagogas ir poetas Alkuinas (Alcuinus Flacus, ~735–804).

Kas patikrins pačius tikrintojus?

Kas patikrins pačius tikrintojus? apie nepasitikėjimą valdžios ar komisijų kompetencija ar apie jų savivaliavimą. Posakis atsirado, perfrazuojant romėnų poeto Juvenalio (Decimus Iunius Iuvenalis) vienoje iš „Satyrų“ iškeltą klausimą: „‘Saugok, velkę užsklęsk!‘ Bet kas gi sargus išsaugos?! / Elgias žmona apdairiai ir pradeda viską nuo sargo…“.

Kas nemaitina savos armijos, tas maitina svetimą

Kas nemaitina savos armijos, tas maitina svetimą – karinių išlaidų ir ginkluotės modernizavimo pateisinimas taikos metu: savos kariuomenės neturėjimas esą yra paskata kaimynėms šalims užpulti. Posakio autorius – Napoleonas Bonapartas (Napoléon Bonaparte, 1769–1821, Prancūzijos imperatorius 1804–1814).

Kas nedirba, tas nevalgo

Kas nedirba, tas nevalgo – sakoma smerkiant veltėdžius. Posakis yra Naujajame Testamente, apaštalo Pauliaus laiške tesalonikiečiams: „Dar būdami pas jus skelbėme: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“.

Kas ne su mumis, tas prieš mus

Kas ne su mumis, tas prieš mus – a) radikalus, kraštutinis politinių oponentų ar neutralų apibūdinimas ir grasinimas jiems; b) aliuzija į vadinamąją klasių kovą bolševikinėje Rusijoje. Perfrazuotas Kristaus posakis: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto“. Rusijoje posakis buvo itin populiarus pirmaisiais bolševikų valdymo metais – juo buvo pateisinamas fizinis susidorojimas su politiniais oponentais. Vėliau posakis nustotas deklaruoti, tačiau jo principas taikytas beveik per visą tarybų valdžios laikotarpį.

Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui

Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui (lot. Quod licet Iovi, non licet bovi) apie nelygias pretenzijas; dvigubų standartų pateisinimas. Perfrazuotas romėnų dramaturgo Terencijaus (Publius Terentius Afer, 195–159 pr. m. e.) posakis immo aliis si licet, tibi non licet ‘jei leidžiama kitiems, tau neleidžiama’. Posakis yra užuomina į mitą apie Europos, Finikijos karalaitės, pagrobimą. Dzeusas (romėnų mitologijoje – Jupiteris), pasivertęs auksaplaukiu jaučiu, atplaukęs į pakrantę, kur su savo draugėmis žaidusi Europa. Pamačiusi tokį gražų ir jaukų jautį, Europa panorusi juo pajodinėti ir pakvietusi drauges. Tačiau jautis nelaukęs, kol ant jo užsės Europos draugės, ir nubėgęs su ja tiesiai į jūrą. Atplaukęs į gimtąją Kretos salą, Dzeusas vėl atvirtęs dievu, ir Europa tapusi jo žmona.

Kas pakelia kalaviją, nuo kalavijo ir žūsta

Kas pakelia kalaviją, nuo kalavijo ir žūsta – karo ar smurto iniciatorių laukia pralaimėjimas ar smurtinė mirtis. Perfrazuoti Kristaus žodžiai, pasakyti suėmimo metu jį ginti bandžiusiam Petrui: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“.

Kas Dievo – Dievui

Kas Dievo – Dievui – sakoma akcentuojant pasaulietinių interesų atribojimą nuo bažnytinių. Šiuos žodžius Kristus ištaręs jį provokavusiems fariziejų šnipams epizode apie mokesčius: „Taigi jie klausė jį: ‘Mokytojau, mes žinome, kad tu teisingai kalbi ir mokai. Tu nepaisai žmonių laipsnių, bet mokai Dievo kelio, žiūrėdamas teisybės. Pasakyk, ar mums valia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?’ Matydamas jų klastą, Jėzus tarė jiems: ‘Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?’ Jie atsakė: ‘Ciesoriaus’. Tada jis tarė: ‘Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui’.

Kartybių taurė

Kartybių taurė – neišvengiami sunkumai ar kančios. Posakis kilęs iš Kristaus vartotos metaforos apie jo būsimas kančias ir mirtį: „Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“; „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“.