Likti prie suskilusios geldos

Likti prie suskilusios geldos – likti be visko, kas buvo pasiekta ar iškovota; patirti visų savo ambicingų vilčių krachą. Posakis iš A. Puškino (1799–1837) „Pasakos apie žveją ir žuvelę“, kurioje pasakojama apie auksinę žuvelę, pildžiusią vis didesnius žvejo žmonos norus, kol galop išpuikusios žvejienės norai tapę tokie įžūlūs, kad žuvelė palikusi juos abu su tuo, su kuo jie buvę pasakos pradžioje: su žemine vietoj trobos ar rūmų ir su suskilusia gelda prie slenksčio.

Liaudies balsas – dievo balsas

Liaudies balsas – dievo balsas (lot. Vox populi – vox dei) su kolektyvo ar visuomenės nuomone reikia skaitytis. Posakio autoriumi laikomas anglų poetas ir mokslininkas Alkuinas (Flaccus Albinus Alcuinus, 735–804), laiške imperatoriui Karoliui Didžiajam (Carolus Magnus) rašęs, jog nereikia paisyti tų, kurie sako, kad liaudies balsas esąs Dievo balsas, nes maištaujančios minios balsas artimas beprotystei.

Laužyti ietis

Laužyti ietis – atkakliai ginti savo poziciją ar nuomonę, oponuoti, ginčytis. Posakis atėjo iš Viduramžių riterių turnyrų, kai du varžovai jodavę priešpriešiais išilgai barjero ir priartėję stengdavęsi bukos ieties smūgiu ištrenkti priešininką iš balno. Nuo smūgio ietys paprastai lūždavusios.

Laureatas

Laureatas (lot. laureatus ‘vainikuotas laurais’) konkurso nugalėtojas, apdovanotasis ar premijuotasis už žymius kultūros, meno ar mokslo laimėjimus. Visžalis laurų vainikas Antikoje buvo garbės ženklas. Sen. graikų dievas Apolonas vaizduojamas su laurų vainiku ant galvos; Graikijoje laurais vainikuodavo varžybų nugalėtojus – tiek sporto (tarp jų ir olimpiadų), tiek poezijos. Romoje laurų vainikas buvo karinės pergalės simbolis, juo vainikuodavo karo vadus ir imperatorius jų triumfo metu. Paprotys už nuopelnus vainikuoti laurais atgaivintas Renesanso Europoje.

Laukiniai Vakarai

Laukiniai Vakarai (angl. Wild West) XVIII-XIX a. JAV vakarai, kai jie dar buvo mažai kolonizuoti, kai juose klestėjo savivalė, nes įstatymai ten mažai tegaliojo.

Langas į Europą

Langas į Europą – Rusijos valdyta rytinė Baltijos pakrantė. Iš pradžių tai buvo Sankt Peterburgas (įkurtas 1703), vėliau – iš Švedijos per šiaurės karą (1700– 1721) atimta etnografinė Estija ir Latvijos Vidžemė su Rygos miestu. Posakio autorius – italų filosofas, rašytojas ir meno kritikas F. Algarotis (Francesco Algarotti, 1712–1764), keliavęs po Rusiją ir aprašęs įspūdžius veikale „Laiškai apie Rusiją“ (1759). Iš čia Algaročio posakis patekęs į A. Puškino (1799– 1837) poemą „Varinis raitelis“; Puškinas pastabose nurodo posakio autorių ir patį kontekstą: „Algarotis kažkur yra pasakęs: tai yra Peterburgas – tai langas, pro kurį Rusija žiūri į Europą“. Iš šios A. Puškino poemos istorikai paėmę ir posakį iškirsti langą į Europą, t.y. Rusijai užkariauti etnografinę Estiją, Latviją, vėliau – Lietuvą ir Lenkiją.

Laisvė, lygybė, brolybė

Laisvė, lygybė, brolybė (pranc. Liberté, égalité, fratenité) Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789) šūkis, nuo 1792 m. tapęs Prancūzijos Respublikos šūkiu, rašomu ir šalies simboliuose. XIX a. šis šūkis išpopuliarėjo Europos nacionalinio išsivadavimo karuose, jį mėgo ir socialdemokratai.

Laimės kūdikis

Laimės kūdikis (lot. Fortunae filius) laimingas ar sėkmę turintis žmogus. Posakio autorius – romėnų poetas Horacijus (Quintus Horatius Flaccus, 65–8 pr. m. e.).

Laikraštinė antis

Laikraštinė antis – tai spaudoje paskelbtas sensacingas gandas. Termino atsiradimo versijų yra dvi. Pasak vienos, XVI a. Europoje ėmė populiarėti keliautojų (jūrininkų, misionierių) pasakojimai apie naujųjų kraštų keistenybes ir turtingumą. Esą yra šalis, kurioje tiek daug ančių, kad tos net medžius aptūpusios – tereikią medį pakrėsti, ir riebios nebaikščios antys krintančios kaip kraušės. Dėl tokio pasakojimo žodis antis ilgainiui įgavęs apibendrintą pramano reikšmę. Ir kai XVI a. Prancūzijoje pasirodė pirmieji laikraštiniai feljetonai, skaitytojai akivaizdžius prasimanymus ėmę vadinti antimis. Pasak antros versijos, terminas atsirado iš santrumpos NT (lot. non testantur ‘nepatikrinta’), kuria XVII a. vokiečių laikraštininkai pažymėdavę jiems patiems abejotiną informaciją. Kadangi santrumpos NT tarimas panašus į žodžio Ente ‘antis’, melagingą laikraštinę informaciją pradėta vadinti tuo žodžiu.

Laikyti gyvatę užantyje

Laikyti gyvatę užantyje – rūpintis, ugdyti ar slaugyti žmogų, kuris po to atsilygina bloguoju. Posakis iš perfrazuotos Ezopo (Aesopus, VI a. pr. m. e.) pasakėčios „Žemdirbys ir sušalusi gyvatė“, kurioje valstietis, pagailėjęs rastos sušalusios gyvatės, įsidėjęs ją į užantį, tačiau toji atšilusi jam mirtinai įgėlusi.

Laikas – pinigai

Laikas – pinigai (angl. Time is money) laiko negalima švaistyti, nes jis turi vertę. Amerikiečių politiko, mokslininko ir išradėjo B. Franklino (Benjamin Franklin, 1706–1790) teiginys jo straipsnyje „Patarimas jaunajam prekybininkui“ (Advice to a Young Tradesman, 1748). Ši mintis yra ir trylikoje dorovės taisyklių, kurias B. Franklinas buvo sudaręs sau, būdamas 20 metų, ir kurių laikėsi visą gyvenimą, būtent: Lose no time; be always employed in something useful; ‘nešvaistyk laiko; būk visada užsiėmęs naudinga veikla, atsisakyk visų nebūtinų darbų’.

Kvailių skaičius yra begalinis

Kvailių skaičius yra begalinis (lot. Stultorum infinitus est numerus). Posakis iš Senojo Testamento; vėlesniuose Biblijos vertimuose ši vieta skamba kitaip: „ko trūksta, negali būti priskaičiuota“; „ko trūksta, to negalima suskaičiuoti“.

Kur gerai, ten tėvynė

Kur gerai, ten tėvynė (lot. Ubi bene, ibi patria) ironiškas emigracijos motyvų apibūdinimas, taikomas tiems, kurie prioritetą teikia asmeninei gerovei, bet ne patriotizmui. Posakio autorius – romėnų dramaturgas M. Pakuvijus (Marcus Pacuvius, 220–130 pr. m. e.).

Krokodilo ašaros

Krokodilo ašaros (lot. Crocodili lacrimae) veidmainiškas skriaudiko gailestis ar verksmas. Posakio autoriumi laikomas Erazmas Roterdamietis (Erasmus Desiderius Roterodamus, 1469–1536). Posakis kilo iš tikėjimo, jog ėsdami savo auką, krokodilai ašaroja tarsi jos gailėdami. Iš tikrųjų krokodilo ašaros atlieka tiesioginę savo paskirtį: drėkina akį, kol krokodilas yra sausumoje.

Kryžiaus keliai

Kryžiaus keliai – sunkūs gyvenimo ar veiklos etapai. Posakis grįstas Naujojo Testamento pasakojimais apie Kristaus nueitą kančių kelią (lot. via dolorosa) nuo teismo vietos iki Golgotos kalno. Visą tą kelią, kęsdamas patyčias ir kančias nuo rimbo smūgių, Kristus nešęs sunkų kryžių, ant kurio netrukus buvęs nukryžiuotas. Taip pat žr. Kančių keliai.