Sveikinimai.lt

Nulinis variantas (vok. Null variant) apie grįžimą į pirmines derybų sąlygas, apie vienodas sąlygas visoms suinteresuotoms pusėms. Posakio autorius – Vakarų Vokietijos federalinis kancleris H. Šmitas (Helmut Heinrich Waldemar Schmidt, kancleris 1974–1982), kuris NATO ir TSRS derybose pasiūlęs Tarybų Sąjungai atsisakyti dislokuoti Rytų Europoje tarpkontinentines balistines raketas SS-20 mainais į amerikiečių atsisakymą dislokuoti Vakarų Europoje sparnuotąsias raketas Pershing II.

Nugalėtojai neteisiami (rus. победителей не судят) negalima smerkti veiksmų, kuriais asmuo ar šalis pasiekė svarbią pergalę. Spėjama posakio autorė yra Rusijos carienė Jekaterina II (1729–1796, valdė 1762–1796). Taip ji esą pasakiusi, gindama rusų karvedį A. Suvorovą (1729–1800), Rusijos-Turkijos karo (1768–1774) metu apkaltintą vyriausiojo vado P. Rumiancevo (1725– 1796) įsakymo ignoravimu ir savavališku, nors ir sėkmingu, Turtukajaus tvirtovės šturmu. Vėliau šią frazę Niurnbergo procese (1945–1946), kuriame buvo teisiami nacistinės Vokietijos vadovai, išrėkęs TSRS atstovas prokuroras R. Rudenko (1907–1981), atremdamas teisiamojo J. Ribentropo (Ullrich Friedrich Willy Joachim von Ribbentrop, 1893–1946) užuominą, jog reikia įsigilinti ir į TSRS vaidmenį, inicijuojant II pasaulinį karą, nes TSRS 1939 08 23 – 1941 06 22 buvo Vokietijos sąjungininkė, o Lenkijos dalybos buvo numatytos Vokietijos-TSRS sutartimi. Minėtajame procese šį posakį savo paskutiniame žodyje perfrazavęs nuteistasis H. Geringas (Hermann Göring, 1893–1946), pradėjęs jį taip: „Nugalėtojas visada yra teisėjas, o nugalėtasis – teisiamasis“. Posakio mintis yra ir teiginyje, jog istoriją rašo nugalėtojai.

Niekada nesakyk niekada! (angl. Never say never) sakoma, kai kas nors ima kategoriškai tvirtinti niekada taip ar anaip nepasielgsiąs; gyvenimas visada pakoreguoja visus planus ir pranašystes. Posakis paplito, kai 1983 m. tokiu pavadinimu išėjo vienas iš Holivudo filmų apie Džeimsą Bondą.

Nežinoma žemė (lot. Terra incognita) apie nežinomą sritį, sferą. Posakis iš senosios kartografijos – taip žemėlapiuose būdavo vadinama dar netyrinėta pasaulio ar kokio žemyno dalis. Netyrinėtos jūros atitinkamai buvo įvardijamos kaip Mare incognitum.

Nevyk Dievo į medį [nes paskui ir su pyragais neišprašysi]! Sakoma tam, kuris nepagrįstai skundžiasi savo padėtimi ar gyvenimu. Posakis atsirado iš tikėjimo, jog žmogaus likimą tvarkąs Dievas, ir kol jis esąs šalia, tol žmogui sekasi. Nevertinantis to, ką Dievas jam davęs, galįs įžeisti Dievą, ir šis nustosiąs žmogų globojęs. Esą tik tada prasidėsiančios tikros bėdos, palyginti su dabartinėmis.

Nesantaikos obuolys (lot. Malum discordiae, angl. Apple of Discord, vok. Zankapfel) nesutarimų objektas ar nesantaikos priežastis. Graikų mitas pasakoja apie Tesalijos valdovo Pelėjo ir jūrų nimfos Tetidės vestuves, į kurias buvo pakviesti visi dievai, išskyrus Eridę, nesantaikos deivę. Toji atėjusi nekviesta ir metusi ant vaišių stalo aukso obuolį su užrašu „gražiausiajai“. Dėl obuolio labiausiai susiginčijo Hera, Atėnė ir Afroditė ir paprašiusios Dzeusą būti teisėju, bet šis atsisakęs ir pasiūlęs kreiptis į Parį, Trojos karalaitį. Hermis nuvedęs deives ant Idos kalno, kur tuo metu gyveno piemenų užaugintas Paris (jis čia atgabentas dar kūdikystėje, nes buvo išpranašauta, kad užtrauksiąs Trojai pražūtį). Hera žadėjo padaryti Parį Europos ir Azijos valdovu, Atėnė – išminčiumi ir kovos meistru, tačiau Paris obuolį skyręs Afroditei, nes toji pažadėjusi jam gražiausios pasaulyje moters meilę. Vėliau Paris iš tikrųjų pagrobęs Spartos karaliaus Menelajo gražuolę žmoną Eleną ir tokiu būdu išprovokavęs Trojos karą. Posakio autoriumi laikomas romėnų istorikas Justinas (Marcus Iunianus Iustinus, II ar III a.).

Nerašytas įstatymas (lot. Lex non scripta, angl. Unwritten Law) visuotinai priimta ir savaime suprantama elgesio taisyklė ar paprotys, nors ir nefiksuotas raštu. Posakio autoriumi laikomas sen. graikų vienas iš Atėnų valdytojų Solonas (~640–~559 pr. m. e.).

Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi – sakoma perspėjant apie blogus ketinimus ar rezgamas intrigas. Posakis perfrazuotas iš Senojo Testamento, kur ši mintis priskiriama karaliui Saliamonui (~970–928 pr. m. e.); bene tiksliausiai ji suformuluota Siracido knygoje: „Kas kitam duobę kasa, pats į ją įpuls, kas spendžia spąstus, pats bus jais pagautas“. Panaši patarlės formuluotė yra ir sen. graikų rašytojo Ezopo (Aesopus, VI a. pr. m. e.) pasakėčios „Ožka ir asilas“ morale: „Kas kitam duobę kasa, pats įkrinta“.