Paniška baimė

Paniška baimė – didžiulė nevaldoma baimė. Pavadinta sen. graikų miškų ir ganyklų ožiakojo dievo Pano, piemenų ir medžiotojų globėjo, vardu. Panas priekabiaudavęs prie nimfų, siekdamas jų artumo; tos, išsigandusios ir jo išvaizdos, ir ketinimų, stengdavusios pabėgti ir pasislėpti.

Pandoros skrynia

Pandoros skrynia (lot. Dolium Pandorae) nelaimių šaltinis. Graikų mite, aprašytame sen. graikų poeto Hesiodo (Hesiodus, VIII–VII a. pr. m. e.) poemoje „Darbai ir dienos“, Pandora buvo Dzeuso įsakymu Hefaisto sukurta pirmoji moteris, į kurią dievai sudėję visas moteriai būdingas ypatybes: grožį, aistrą, klastą ir kt., taip pat išmokę verpti ir austi. Pandora reiškia „visa dovanojanti“. Ja Dzeusas ketino atkeršyti Prometėjui už jo dovanotą žmonėms ugnį ir padaryti žmones nelaimingus. Pandora buvo nusiųsta į žemę ir padovanota Prometėjo broliui Epimenėjui drauge su indu, uždraustu atidengti. Smalsumo pagauta Pandora indą atidengusi, o iš jo pasklidusios po žmones ten laikytos ydos, ligos, vargai ir kitos blogybės; Pandorai paskubomis užvožus dangtį, ant dugno likusi tik viltis.

Palikti už borto

Palikti už borto – atsisakyti partnerių ar juos pašalinti ir tęsti ką nors (veiklą, varžybas) be jų. Posakis kilęs iš laivininkystės praktikos, kai iškritusiojo iš laivo ar valties neįstengdavo išgelbėti, o išmestojo negelbėdavo.

Paklydusi avelė

Paklydusi avelė – a) krikščionių bažnyčios mokymo nesilaikantis žmogus, nusidėjėlis ar atsiskyrėlis nuo tikinčiųjų bendruomenės, kurį esą derėtų vėl atvesti į tikėjimą; b) visuomenės normų nesilaikantis žmogus, atskalūnas. Senovės žydų – gyvulių augintojų – kultūroje avies metafora gana dažna: visuomenė čia neretai suvokiama kaip Dievo banda, kurią jis pats ar per kunigus ganąs: „Jūs esate mano kaimenė, mano žmogiškos ganyklos avys, ir aš esu jūsų Dievas“; iš Senojo Testamento per Kristaus palyginimus ir alegorijas avies metafora patekusi ir į krikščioniškąją kultūrą, drauge su ja atėjo ir sąvokos (iš)ganytojas, pastorius ‘piemuo’. Pats paklydusios avies motyvas irgi yra Senajame Testamente: „Klajoju lyg paklydusi avis“. Kristus paklydusios avies palyginimą taiko tikinčiųjų bendruomenei: „Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? /…/ Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“; tikinčiųjų lyginimą su avimis tęsia ir Kristaus mokiniai: „Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą“.

Pakelti pirštinę

Pakelti pirštinę – priimti iššūkį į dvikovą, ginčą, disputą ir pan. Taip pat žr. Mesti pirštinę.

Olimpinė ramybė

Olimpinė ramybė – santūrumas panikos ar suirutės metu. Pasak graikų mitų, Olimpo kalne esantys nemirtingieji dievai visada laikydavosi santūriai, būdavę abejingi žmonių jausmams ir kančioms.

Odekolonas

Odekolonas (pranc. Eau de Cologne, vok. Kölnisch Wasser ‘Kelno vanduo’) vandens, etilo spirito ir kvapiųjų medžiagų mišinys, vartojamas parfumerijoje. 1709 m. odekoloną išrado Kelno gyventojas J. M. Farina (Johann / Giovanni Maria Farina, 1685–1766). Odekoloną iš pradžių vartojo kaip vaistą, tačiau vėliau jis išpopuliarėjo kaip kvepalai.

O šventas naivume!

O šventas naivume! (lot. O sancta simplicitas!) sakoma apie naivų, patiklų žmogų. Taip sušukęs čekų teologas ir kultūros veikėjas J. Husas (Jan Hus, 1369–1415), pamatęs senutę, metančią malkų į laužą, ant kurio jis buvo deginamas už reformacines „erezijas“.

O laikai, o papročiai!

O laikai, o papročiai! (lot. O tempora, o mores!) sakoma stebintis ar piktinantis konkrečia visuomene, jos įstatymais ar gyvenimo būdu. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.).

Nutraukti gyvybę

Nutraukti gyvybę – sukelti mirtį, nužudyti. Taip pat žr. Gyvybės siūlas.

Nusiplauti rankas

Nusiplauti rankas – atsisakyti priimti sprendimą, vengiant atsakomybės; likti niekuo dėtam. Naujajame Testamente Romos vietininkas Pilotas, pas kurį žydai atvedė teisti suimtąjį Kristų, nematydamas jo nusikaltimo sudėties ir „pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: ‘Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!’“.

Nuplauti gėdą

Nuplauti gėdą – pašalinti kompromitacijos pasekmes ir vėl atgauti kitų pagarbą. Manoma, kad posakis kilo iš sen. Romos cenzorių teisės ženklinti tam tikru ženklu (lot. Nota censoria) negarbingai pasielgusius piliečius. Iš pradžių ženklą dėdavo ant kūno ar drabužių, vėliau – specialiuose cenzorių sąrašuose.

Nuoga tiesa

Nuoga tiesa (lot. Nuda veritas) sakoma apie objektyvų ko nors vertinimą, nepagražintą, nenutylėtą tiesą. Žodžiai iš romėnų poeto Horacijaus (Quintus Horatius Flaccus, 65– 8 pr. m. e.) „Odžių“. Antikos skulptoriai tiesą vaizdavę alegoriškai, nuogos moters pavidalu – tokią, kokia ji esanti, t. y. be papuošalų, be dangalų.

Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis

Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis (lot. Similia similibus curantur) medžiaga, nuo kurios didelių dozių susergama, mažomis dozėmis galima išgydyti. Vienas iš pagrindinių homeopatijos principų.

Nuo likimo nepabėgsi

Nuo likimo nepabėgsi – sakoma pateisinant užgriuvusius individualius sunkumus ar gyvenimo eigą. Posakis grįstas tikėjimu, jog žmogaus likimas nuo pat gimimo yra nulemtas. Senosiose religijose tai darydavusios likimo deivės: baltų Laima, graikų trys Dzeuso dukros – Klotė (‘verpėja’), Lachesė (‘lėmėja’) ir Atropa (‘neišvengiamoji’), romėnų Fortūna ir kt. Antikiniuose mituose herojaus mėginimai keisti išpranašautą likimą visada baigiasi arba nesėkme, arba dievų bausme. Lietuvių ir latvių pasakose bei sakmėse taip pat yra likimo neišvengiamybės motyvas. Krikščioniškojoje tradicijoje likimą lemiąs Dievas; savo likimo nekeičia ir Kristus, nors jį puikiai žino.