Ieškoti kaip su žiburiu

Ieškoti kaip su žiburiu, stropiai ar atkakliai ieškoti. Posakis kilo iš pasakojimo apie sen. graikų filosofą Diogeną Sinopietį (412–323 pr. m. e.), kuris esą vaikštinėjęs dieną su uždegtu žibintu po pilną žmonių turgaus aikštę. Paklaustas, ko ieškąs, Diogenas atsakęs: „Ieškau žmogaus“. Fedro (Phaedrus, 15 pr. m. e.) pasakėčioje „Ezopas ir plepūnas“ žibinte ugnį į namus nešęs vergas Ezopas, šmaikštuolis pasakėčių autorius. „Tolokai buvo eiti į namus aplink, todėl patraukė tiesiai – aikštės viduriu. Čia jo plepūnas neištvėrė neužkalbinęs: ‘Ezopai, ko vidudienį su žiburiu?’ / ‘žmogaus, – atsakė, – ieškau’.

Ieškok moters

Ieškok moters (pranc. Cherchez la femme) sakoma kaip užuomina, jog nusikaltimas ar skriauda yra tiesiogiai ar netiesiogiai padaryta dėl moters. Posakio autorius – Paryžiaus policijos vadovas generolas leitenantas G. de Sartinas (Antoine Raymond Jean Gualbert Gabriel de Sartine, 1729–1801), vėliau tapęs Prancūzijos jūrų ministru (1774–1780). G. de Sartinas esą taip patardavęs savo pavaldiniams, ypač tais atvejais, kai nusikaltimas atrodydavęs neišaiškinamas. G. de Sartinas būdavo įsitikinęs, jog visais sudėtingais atvejais vienaip ar kitaip į nusikaltimą yra įsivėlusi moteris – ar kaip bendrininkė, ar kaip šalutinė priežastis. Vadinasi, rasti tą moterį reiškė išaiškinti nusikaltimą.

Idėja fiks

Idėja fiks (pranc. Idée fixe ‘fiksuota mintis’) įkyri, maniška idėja. Spėjama, kad terminas pirmiausia atsiradęs medicinoje ir reiškęs persekiojančią liguistą, netikusią mintį.

Į tą pačią upę dukart neįbrisi

Į tą pačią upę dukart neįbrisi, apie nuolatinį ir neišvengiamą visa ko kitimą. Posakio autorius – sen. graikų filosofas Heraklitas iš Efeso (554–483 pr. m. e.).

Homo soveticus

Homo soveticus (lot. ‘sovietinis žmogus’) ironiškas Tarybų Sąjungos gyventojo, apdoroto komunistinės propagandos ir ideologijos, apibūdinimas. Termino autorius – rusų filosofas ir publicistas A. Zinovjevas (1922–2006), taip pavadinęs savo knygą (1982), skirtą vadinamojo „tarybinio žmogaus“ pasaulėžiūros analizei. Terminas sukurtas pagal kitų analogiškų žmogų nusakančių biologinių terminų pavyzdį: homo errectus, homo sapiens ir pan., parodijuojant tuometinės ideologijos teiginį, jog per komunistų valdymo laikotarpį susiformavusi naujo tipo – tarybinė – visuomenė, o jos narys esąs naujos rūšies žmogus – tarybinis žmogus.

Homeriškas juokas

Homeriškas juokas – garsus, netramdomas kvatojimas. Sen. graikų poetas Homeras (Homerus, 8 a. pr. m. e.) „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ aprašęs garsų kvatojimą. Pavyzdžiui, „Odisėjoje“ rašoma, jog „nesuvaldomas juokas tuojau nemirtingus pagavo, kai sumanaus Hefaisto gudriąsias pinkles pamatė“ (Odisėja); „Jaunikiams Paladė Atėnė juoką besaikį užleido, ir protas jiems susimaišė. Kaip nesavų, žandų suvaldyt neįstengė iš juoko“ (Odisėja).

Herostrato šlovė

Herostrato šlovė – gėdinga šlovė, gauta už netikusį poelgį ar darbą. Mažosios Azijos graikas Herostratas, siekdamas išgarsėti, 356 m. pr. m. e. padegęs Artemidės šventyklą Efese – vieną iš septynių pasaulio stebuklų.

Gulbės giesmė

Gulbės giesmė (lot. Cycnea vox ‘gulbės balsas’) paskutinis, priešmirtinis menininko, mokslininko ir pan. kūrinys. Posakio autorius – sen. graikų rašytojas Ezopas (Aesopus, VI a. pr. m. e.). Pasakėčioje „Gulbė ir žąsis“ pasakojama, kaip turguje pirkta gulbė, tamsoje supainiota su pjovimui numatyta žąsimi, mirties akivaizdoje suklykė ir šitaip išgelbėjo savo gyvybę. Ezopas turėjo galvoje legendą, pasak kurios, gulbė nebylė kelios akimirkos prieš mirtį pirmą ir paskutinį kartą suklykia nuostabiu balsu.

Greičiau, aukščiau, stipriau

Greičiau, aukščiau, stipriau (lot. Citius, altius, fortius) Olimpinių žaidynių šūkis, kurį 1913 m. priėmė Tarptautinis olimpinis komitetas.

Gordijaus mazgas

Gordijaus mazgas, koks nors sudėtingas reikalas, sunkiai sprendžiama problema. Pasak sen. graikų legendos, orakulas frigams liepęs pasirinkti valdovu pirmąjį sutiktąjį važiuotą pakeliui į Dzeuso šventyklą. Juo buvęs valstietis Gordijus, kurį ir skyrę pirmuoju Frigijos valdovu. Vežimą, taip pakeitusį jo likimą, Gordijus pastatęs Dzeuso šventykloje, o pavalkus pririšęs prie grąžulo sudėtingu mazgu. Anot orakulo, tas, kas atrišiąs Gordijaus mazgą, valdysiąs visą Aziją. 334 m. pr. m. e. Aleksandras Makedonietis (356–323 pr. m. e., Makedonijos karalius 336–323), užuot narpliojęs tą mazgą, perkirtęs jį kardu. Posakis perkirsti Gordijaus mazgą nuo to laiko reiškia greitai ir radikaliai išspręsti problemą, priimti netradicinį greitą ir ryžtingą sprendimą.

Gyvybės siūlas

Gyvybės siūlas – gyvybė. Senuosiuose tikėjimuose gyvybė įsivaizduota kaip siūlas, pradėtas verpti žmogui gimstant. Pavyzdžiui, graikų mituose tuo užsiimdavusi viena iš trijų likimo deivių moirų – Klotė (gr. ‘verpėja’). Siūlui nutrūkus ar jį nutraukus, žmogus mirdavęs.

Gyventi, vadinasi, mąstyti

Gyventi, vadinasi, mąstyti (lot. Vivere est cogitare) pilnavertis ir prasmingas yra tik dvasinis žmogaus gyvenimas. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.).

Gyventi kaip ant parako statinės

Gyventi kaip ant parako statinės, jausti nuolatinę įtampą dėl galimos netikėtos nelaimės. Senovėje parakas būdavo laikomas statinėse tvirtovių rūsiuose ar laivų triumuose. Bet koks neatsargus elgesys su ugnimi galėdavęs sukelti sprogimą ir pražudyti virš rūsio ar laivo denyje esančius žmones.

Gyvenimo kelias

Gyvenimo kelias (lot. Curriculum vitae) – a) gyvenimas; b) gyvenimo aprašas, biografija. Posakio autoriumi laikomas romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.).

Gyvenimas po gyvenimo

Gyvenimas po gyvenimo (angl. Life after life) – a) pomirtinis gyvenimas; b) apie vertingus darbus, paliktus visuomenei po mirties. Posakio autorius – amerikiečių gydytojas reanimatologas R. Moudis (Reimond Moudi, g. 1944), išleidęs knygą tokiu pavadinimu (1975), į kurią sudėjo savo pacientų įspūdžius, patirtus klinikinės mirties būsenoje.