Chuliganas

Chuliganas (angl. Hooligan) šiurkštus, destruktyvus žmogus, viešosios tvarkos pažeidėjas, mušeika. Paprastai kildinama iš airiškos pavardės Hooligan ar Houlihan. XIX a. pabaigoje tokiu charakteriu ir elgesiu esą garsėjo Londono priemiestyje smuklę laikiusio airio pavarde Hooligan šeima. Kiti šaltiniai nurodo K. Ruko (Clarence Rook, 1862– 1915) knygą „Chuligano naktys“ (The Hooligan Nights, 1899). Rašytojas teigia, jog žodis kilęs iš londoniečio Patriko Huligano pavardės. Pastarasis buvęs smulkus sukčius, vagišius bei lėbautojas, už policininko nužudymą nuteistas iki gyvos galvos ir miręs kalėjime.

Chamas

Chamas – storžievis, įžūlus, neišauklėtas žmogus. Chamas (Hamas) buvo biblinio Nojaus vienas iš sūnų. Pasak Senojo Testamento, išsigelbėjęs nuo tvano, „Nojus, žemės artojas, buvo pirmasis, kuris įsiveisė vynuogyną. Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas savo palapinėje. Hamas pamatė savo tėvo nuogumą ir papasakojo savo dviem broliams lauke. Tuomet Šemas ir Jafetas paėmė drabužį, užsidėjo jį ant abiejų pečių ir, eidami atbulomis, uždengė savo tėvo nuogumą. Kadangi jų veidai buvo nugręžti į kitą pusę, nuogo savo tėvo jie nematė“. Pamatyti tėvo ar motinos nuogumą judėjų paprotyne buvo didi nuodėmė. Išsiblaivęs ir sužinojęs apie Chamo poelgį, Nojus sūnų prakeikė ir pasmerkė vergauti broliams.

Cezaris nėra aukščiau už gramatikus

Cezaris nėra aukščiau už gramatikus (lot. Caesar non supra grammaticos) kad ir koks aukštas bebūtų pareigūnas, jis privalo paisyti specialistų nuomonės. Romėnų istorikas Kasijus Dio (Lucius Cassius Dio Cocceiannus) aprašė šio posakio atsiradimo istoriją. Kartą imperatorius Tiberijus (Tiberius Cęsar Augustus, 42 pr. m. e.) savo įsake pavartojęs nelotynišką žodį. Netrukus jis ekspertų atsiprašęs dėl to žodžio – esą jam taip išsprūdę todėl, kad pats buvęs labai susierzinęs dėl įsako priežasties. Vienas iš adresatų, vardu Atėjus Kapitas (Ateius Capito), atsakęs, jog, nors iki šiol tokios frazės niekas nevartojo, nuo šiol ji tapsianti norma, nes taip pasakęs imperatorius. Bet kažkoks Marcelas (Marcellus) Tiberijui atsakęs taip: „Tu, Cezari, gali suteikti Romos pilietybę žmonėms, o ne žodžiams“.

Cezario pjūvis

Cezario pjūvis (lot. Sectio caesarea) gimdymo būdas, kai vaisius išimamas operacijos keliu. Manoma, kad operacijos pavadinimas kilęs nuo Romos imperijos laikais veikusio įstatymo lex regia (‘karališkasis įstatymas’), reikalavusio, kad vaisius būtų išimtas iš įsčių mirus gimdyvei, jei reikia jį gelbėti. Šio įstatymo autoriumi laikomas Romos valdovas Numa Pompilijus (Numa Pompilius, 716– 673 pr. m. e.). įstatymo formuluotė buvusi tokia: Negat lex regia, mulierem, quę pręgnans mortua sit, humari, antequam partus ei excidatur; qui contra fecerit, spem animantis cum grauida peremisse uidetur ‘karališkasis įstatymas draudžia laidoti moterį, kuri mirė nėščia, prieš tai neišpjovus jos vaisiaus; kas elgiasi priešingai, atima viltį gyvam padarui’.

Cerberis

Cerberis – uolus, budrus ir piktas sargas. Graikų mituose Cerberis yra trigalvis šuo, saugantis įėjimą į mirusiųjų požemio karalystę. Paprastai lengvai įleidžia, tačiau stropiai sergi, kad niekas iš jos nebeišeitų. Cerberį iš požemių buvo atitempęs Heraklis parodyti Euristėjui (12-asis Heraklio žygis) ir vėl nugabenęs atgal. Cerberį savo muzika buvo užmigdęs Orfėjas, keliaudamas į mirusiųjų pasaulį susigrąžinti mylimosios Euridikės.

Būti po padu

Būti po padu, būti nesavarankiškam, aklai klausyti kito asmens. Posakis kilęs iš daugeliui tautų pažįstamo vestuvinio prietaro: kas iš jaunavedžių pirmas užmins kitam ant kojos, to būsianti viršenybė šeimyniniuose santykiuose. Rytų tautose dar buvęs paprotys, kai nugalėtasis valdovas atsigula kniūbsčias priešais nugalėtoją, kad šis uždėtų ant jo savo koją.

Būti ar nebūti

Būti ar nebūti (angl. To be, or not to be: that is the question ‘būti ar nebūti – štai klausimas’) apie kritinį momentą, kai reikia dėl ko nors apsispręsti, priimti lemtingą sprendimą. Frazė iš princo Hamleto monologo anglų poeto ir dramaturgo V. Šekspyro (William Shakespeare, 1564–1616) tragedijoje „Hamletas“.

Burtas mestas

Burtas mestas (lot. Iacta alea est ‘kauliukas mestas’) apie galutinį sprendimą arba pradėtus ir nebeatšaukiamus veiksmus. Posakio autorius – romėnų istorikas Svetonijus (Gaius Suetonius Tranquillus), pavartojęs jį J. Cezario biografijoje, aprašydamas Cezario sprendimą nepaisyti Romos senato draudimo peržengti Rubikoną ir žygiuoti į Romą.

Buridano asilas

Buridano asilas (lot. Asinus Buridani inter duo prata ‘Buridano asilas tarp dviejų pievų’) žmogus, niekaip nepasirenkantis viena iš dviejų. Pasakojama, kad XIV a. prancūzų filosofas Ž. Buridanas (Jean Buridan, 1300–1358), iliustruodamas, jog nesą pasirinkimo laisvės, kaip pavyzdį paminėjo asilą tarp dviejų pievų: esą šis nudvėsiąs badu, nes niekaip nenuspręsiąs, į kurią eiti ėsti.

Bulvarinė spauda

Bulvarinė spauda – pramoginiai lengvo turinio periodiniai leidiniai, skelbiantys įvairią reklamą gandus, prasimanymus, skandalus, informaciją iš privataus garsenybių gyvenimo ir pan. Pavadinimas atsirado XIX a. viduryje Prancūzijoje, kai Paryžiaus bulvaruose imta pardavinėti satyrinį savaitraštį Le Figaro (1826), laikraštį Le Matin ir kitus. Dar žr. Geltonoji spauda.

Blogio šaknis

Blogio šaknis, kokių nors ydų, negerovių, blogo elgesio priežastis ar šaltinis. Posakis perfrazuotas iš Biblijos: „Savęs klausiate: ‘Kaip mes galime labiausiai priblokšti?’ ir: ‘Jame glūdi nelaimės šaknys!’“; „Visų blogybių šaknis yra godulystė“. Lietuvių publicistikoje pasitaiko ir šio posakio parafrazė „Išrauti blogį su šaknimis“.

Bjaurusis ančiukas

Bjaurusis ančiukas – a) išskirtinis, negražus, nemėgstamas asmuo kolektyve ar šeimoje; b) bręstantis paauglys. Posakis iš to paties pavadinimo danų rašytojo H. K. Anderseno (Hans Christian Andersen, 1805–1875) pasakos apie naminės anties išperėtą gulbiuką, kurio išvaizda visi kiemo paukščiai bodėjosi, jį niekino, net išgujo iš kiemo. Vienumoje gulbiukas išaugo į gražią gulbę ir savo nuostabai buvo priimtas į šių karališkų paukščių būrį.

Bijok danajų, dovanas nešančių!

Bijok danajų, dovanas nešančių! (lot. Timeo Danaos et dona ferentes ‘bijau danajų, net dovanas nešančių’) perspėjimas apie galimą priešo klastą, veidmainiškai dangstomą dovanomis. Perfrazuotas posakis iš romėnų poeto Vergilijaus (Publius Vergilius Maro, 70–19 pr. m. e.) poemos „Eneida“, kur šiuos žodžius trojėnams sako žynys Laokoontas, stengdamasis atkalbėti juos nuo minties įsitempti į miestą graikų (danajų) jiems neva dovanotą medinį arklį; už tokį elgesį danajų globėja deivė Atėnė užsiundė ant Laokoonto dvi didžiules jūros gyvates, kurios pasmaugusios jį patį ir du jo sūnus. Dar žr. Trojos arklys.

Berti druską ant žaizdos

Berti druską ant žaizdos, tai priminti skausmingus praeities išgyvenimus ar nelaimes. Senovėje druskos bėrimas ant žaizdos buvo vienas iš kankinimo ar tardymo būdų.

Belaukiant Godo

Belaukiant Godo (pranc. En attendant Godot) sakoma, apibūdinant pasyvumą, lūkuriavimą, delsimą vietoj aktyvių veiksmų. Posakis iš airių dramaturgo S. Beketo (Samuel Beckett, 1906–1989) to paties pavadinimo pjesės (1952), kurioje du valkatos leidžia laiką, laukdami kažkokio Godo, taip ir nepasirodančio scenoje.