|
Pasitikėjimo lobynai rudeniniai
Aruodai ištikimo žmogaus –
Tavojoj dvasioj lyg gimtinėj,
Kurią padovanočiau dėl sūnaus (dukros).
Duok dešinę ir į pasaulio kraštą
Išleisiu savo vaiką su Tavim.
Įteiksiu tau ištikimybės raštą
Ir patikėsiu vien širdim.
Parodyk mūsų vaikui žalią miško taką,
Ištiesk jam paukščio sparną vėtroje nakties.
Atverk žvaigždynų vartus ir duok jaunystės raktą,
Kad atrakintų ateitį galingu spinduliu širdies.
Brangūs krikšto tėveliai,
Būkite tiesa, kad Jumis tikėčiau.
Būkite geri, kad aš Jus mylėčiau.
Būkit ugnimi, kad per šaltą lietų,
Prisiglaudęs aš, sušilti galėčiau.
Mieloji krikšto mama, šaunusis krikšto tėti,
Nusišypsojo laimė man jus abu turėti.
Padėkite tėveliams mane dorai auginti,
Bėdoj ištiesti ranką, prireikus – pamokinti.
Nors dar esu mažytis ir negaliu kalbėti,
Širdelė man iš džiaugsmo jau pradeda virpėti,
Kad šiandien iš Dievulio gavau tikrai puikius,
Gerus ir supratingus krikšto tėvelius.
Palaukit, paūgėsiu, galėsim pašėlioti,
Ir bus tikrai daug progų ką nors man dovanoti.
Aš nuolat Jūsų lauksiu, stipriai apsikabinsiu,
Labai karštai mylėsiu ir visada branginsiu.
Jei kūdikėlio laimė priklausytų nuo krikštynų šventės gausos ir linksmumo,
Tėvai turbūt sudrebintų žemės rutulį.
Jei kūdikėlio gyvenimo sėkmė priklausytų nuo žmonių skaičiaus puotoje,
Tėvai turbūt sukviestų visą pasaulį.
Tačiau viskas priklauso nuo tėvų rūpesčio ir begalinės meilės savo vaikams,
Tad rūpinkitės savo vaikais, mylėkite juos, mokykite ir veskite doros keliu!
Krikštynos – tai šventė mūsų širdy,
Iš dangaus nusileidžia angeliukai balti,
Šypsosi giminės ir krikšto tėvai,
Šiandien tu, kūdikėli, krikščioniu tapai.
Dėkui už rūpestį, meilę, už šiltą draugystę,
Džiaugiamės, kad esate mūsų draugais.
Dėkui už prisiimtą atsakomybę,
Tapus mūsų sūnelio/dukrytės krikšto tėvais.
Nėra žodžių kalboje tokių,
Nes apsakyti negaliu,
Ką šiandieną aš jaučiu…
Ir padėkos tikrai čia maža,
Bet gaila iš tiesų,
Daugiau aš nieko negaliu,
Tik tai ištart žodelį – ačiū.
Tėvo rankos mane neša
Šiandien į Bažnyčią krikštui,
Aš matau šviesos dėmelę
Ten aukštai virš kryžiaus.
Liečia kaktą vandenėlis
Gera, gera širdyje,
Vėl matau šviesos dėmelę
Aš pakėlęs akeles.
Apšvietė žvakutė širdį,
Šypsosi visi svečiai,
Aš liečiu rankutėm švelniai
Šviesą, kuri tūno ten aukštai.
Aš žinau, tikrai žinau,
Kad ten tu mane matai,
Ir linki man šiandien
Būt laimingam amžinai.
Tėvo rankos mane neša
Su žvakelės liepsnele,
O širdelėje man gera,
Nes mačiau, mamyt, tave.
O kaip džiaugiuosi, kad pasirinkot Jūs mane,
Ir sutikote pakrikštyti tada
Kai Kalėdų šerkšnas spaudė širdį,
O krikšto žvakė ją sušildė.
Smagu bus augti ir juokauti,
Su tavimi dėde pabendrauti,
Tau teta laišką parašyti
O per atostogas pasimatyti.
Žinau, kad Jums gali būt sunku,
Bet padaryti nieko negaliu
Tėveliai šitaip pasirinko,
Bet mūsų nuomonės dėl to sutiko.
Krikšto tėveliams palinkėsim sėkmės,
Jie rūpintis krikšto vaikeliu turės,
Paguosti nelaimėj ar dalintis džiaugsmais,
Visad patarti, būt geriausiais draugais.
Mieli krikšto tėveliai
Ši diena ypatinga,
Degant baltai žvakelei
Šiandien tapsiu turtingas.
Gausiu meilę Dievulio
Dovanų kalnelius,
Kunigėlio palaimą
Ir antrus tėvelius.
Į tikėjimo kelią
Vartelius man atversit
Ir mane pirmą kartą
Pas Dievulį nuvesit.
Aš vėl glaudžiuos prie Jūsų rankų
Baltuosiuos Krikšto marškiniuos.
Jaučiu, kad širdimi aplankot,
Nes Jūsų aš dažnai ilgiuos.
Jaučiu švelnumą Motinėlės
Ir Tėvužėliu taip tikiu,
Kaip tam ryte, kai marškinėliais
Apvilkote mane abu.
Dabar tuos marškinius šventuosius
Prie savo vaiko aš glaudžiu —
Jam Krikšto laimę atiduosiu —
Savo Krikštatėvių vardu.
Aš ne iš kelionių bandau grįžti
Į gerus Krikšto Tėvų namus,
O apie dosnumą Jums priminti,
Kai auginot mus visus.
Jau seniai, seniai visi užaugom,
Bet vis grįžtame namo dažniau
Pas Tėvus, kad švento Krikšto laime
Apkabintų mus stipriau.
Jūs į gėrį įbridę, — ten, kur saulė pakyla, —
Glauskit Krikšto vaikelį vien palaimoj skaisčioj.
Lig saulėlydžio dviese per bažnytinę tylą
Neškit mūs kūdikėlį Šventos Dvasios šviesoj.
Būkit tiltu svajonių, kur gyvenimo rytas
Supa meilę žmonijos tarsi paukštį vilties.
Lai Jus jungiančios gijos būna jam numatytos,
Kur su meile jis eitų nuo širdies link širdies.
|
|