Greitakalbės, kartais dar vadinamos greitašnekėmis – tai neilgi, dažniausiai vieno sakinio posakiai, kuriuose pasikartoja keletas sunkiai ištariamų garsų junginių.
[Daugiau…]
|
||||||
|
Humoristinės dainos iš kitų žanrų išsiskiria pabrėžtinu komizmu. Jose vaizduojant bet kuriuos reiškinius, įvykius, sudaromos juokingos situacijos, išryškinami komiškieji jų bruožai. Humoristinių dainų tematika įvairi, tačiau dominuoja buitinės temos. Komiškoje šviesoje parodomi vyro ir žmonos tarpusavio santykiai, jaunimo meilės bei vedybiniai rūpesčiai. Iškeliamos šalintinos žmonių ydos (tinginystė, girtavimas, rūkymas…), šaipomasi iš jų būdo ypatybių (mušeika, pikčiurna, pagyrūnas…), elgsenos, išvaizdos. Dažnai šių dainų objektas yra tam tikro statuso (senis, našlys, senbernis, davatka), luomo (bajoras, ponas, samdinys), profesijos, tautybės (čigonas, žydas, prūsas), atskirų vietovių bei tarmių atstovai. Šiam žanrui priskiriamos linksmos dainelės apie gyvūnų (uodo, voro, žvirblio, ožkos, kiškio) nuotykius. Humoristinės dainos buvo dainuojamos įvairių sueigų, pasilinksminimų metu, tačiau nėra glaudžiai susijusios nei su apeigomis, nei su kuriomis nors buitinėmis tradicijomis. Instrumentinis folkloras yra muzikinio folkloro dalis: folkloras, atliekamas muzikos instrumentais bei patys liaudies (tradiciniai, etniniai, tautiniai) muzikos instrumentai. Jaunimo dainos – tai kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Šios dainos pasitaiko gana archajiškų, netgi mitinius vaizdus išlaikiusių meniškai vertingų tekstų. Vis dėlto, dauguma jų yra vėlesnės negu apeiginės dainos, mažiau nusistovėjusios, laisviau plėtojamos, nors ryškių siužetų ir neturi. Ištisi posmai ar motyvai keliauja iš vienos motyvinės grupės, iš vieno tipo į kitą, susipina su kitų žanrų dainų motyvais. Kalendorinių apeigų dainos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių. Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambarių, Joninių dainos). Karinėse istorinėse dainose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos. Karinėse-istorinėse dainose dažniausiai vaizduojamas tam tikrų visuomenės sluoksnių (karių, sukilėlių, rekrūtų, tremtinių, partizanų) gyvenimas. Kartais jose apdainuojami patriotiniai žygdarbiai (pavyzdžiui, apie Darių ir Girėną). Karo ir rekrutų raudos – tai išvykstančių į karą ar karo tarnybą (t.y. iš sėslaus, ramaus, uždaro kaimo bendruomenės gyvenimo į nežinią ir galbūt žūtį) apraudojimas. Šios raudos artimai susijusios su laidotuvių raudomis. Keiksmai – formulinio pobūdžio nepasitenkinimo reiškimas ar pikto kam nors lėmimas, susidedąs iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką, obscenišką ar šiaip įžeidžiamą reikšmę. Keiksmai pagal jų taikymo sritį atsiduria tarp žodžių magijos ir šnekos tautosakos. Tai priklauso nuo emocinio keiksmo intensyvumo, kurį pirmiausia lemia turinys, intencija ir šiek tiek ištarimo intonacija. Krikštynų dainos – vokalinio folkloro kūriniai, atliekami krikštynų apeigų metu. Krikštynų dainų išlikę labai nedaug. Beveik neužrašyta apeiginių krikštynų dainų, skirtų krikštijamo vaiko likimui lemti (tokių dainų gausu latvių tautosakoje). Daugiausia žinoma krikštynų vaišių dainų. Tai kūmų apdainavimai arba su kūdikio laukimu ir gimimu temiškai susiję kūriniai. Kūmų apdainavimai dažniausiai humoristiniai, šiek tiek primenantys vestuvininkų apdainavimus, o erotiniais motyvais – talalines. Dainos apie kūdikio radimąsi kartais turi baladės bruožų, o temiškai artimos meilės dainoms. Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad, neapraudojus mirusiojo, jam bus „užrakinta žemė” – velionis vaidensis, neturės ramybės). Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei Vėlinių metu. Literatūrinės dainos – tai autoriniai poetiniai kūriniai, kurie ima gyvuoti kaip liaudies dainos. Literatūrinėmis dainomis virto originalioji XIX a.–XX a. lietuvių poezija bei kitų tautų poetų vertimai. Dainuojami A. Strazdo, A. Vienažindžio, K. Aleknavičiaus, S. Valiūno, Maironio, S. Nėries, L. Giros, K. Binkio ir kitų žinomų bei anoniminių autorių kūriniai. Literatūriniai tekstai buvo kūrybiškai perimami, gludinami pagal atlikėjų supratimą, skonį. Plisdamos literatūrinės kilmės dainos sutautosakėja: tekstai ima varijuoti, originalas trumpinamas, praleidžiant atskirus jo fragmentus, įterpiami kitų dainų posmai, prikuriami nauji, eiliavimas priartėja prie liaudies dainoms būdingo stiliaus. Poetinei eilėraščio formai įtakos daro ir melodija. Literatūrinės dainos lengvai atpažįstamos iš rimuotų tekstų, sentimentalaus arba didaktinio stiliaus. Maldelės – tai tautosakiniai tekstai, balsiai ar mintyse sakomi bendraujant su dievybe ar kitu garbinimo objektu. Pirmiausia tai ikikrikščioniškojo laikotarpio maldos, kuriomis kreipiamasi į Perkūną, Žemynėlę, Gabiją, Mėnulį ir kitas dievybes. Tokios archajiško turinio maldelės kadaise sudarė bendrą ritualinių tekstų klodą, į kurį įėjo ritualiniai linkėjimai, apeiginės dainos, aukojimo formulės ir kiti tekstai, kuriais buvo kreipiamasi į dievybes. Po krikščionybės įvedimo Lietuvoje tokios maldos ėmė netekti religinės reikšmės ir buvo išstumtos į magijos sritį. Meilės dainos – tai apibrėžtos funkcijos neturintys dainuojamosios tautosakos kūriniai, kuriuose apdainuojamas meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, taip pat įsimylėjėlių apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis. Meilės daina apskritai yra naujas, tarpinis reiškinys tarp senosios liaudies lyrikos ir literatūrinės kūrybos. Lietuvių liaudies meilės dainose nerasime atvirai reiškiamų jausmų, meilės scenų. Tuo jos skiriasi nuo naujoviškų, XX a. pradžioje ėmusių iš miesto atkeliauti meilės dainų – romansų. Melų pasakos – tai trumpi siužetiniai ar neturintys siužeto kūrinėliai, kuriais tik imituojamas pasakos sekimas, norint pralinksminti ar sugluminti klausytoją. Melų pasakose vaizduojamos neįtikimos, dažnai absurdiškos situacijos, pateikiami akivaizdžiai vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, nepaprasti nuotykiai, kuriuos neva tekę patirti pasakotojui. Ryškus neatitikimas tarp vaizduojamų įvykių ir tikrovės yra komiškas, pabrėžiantis sąmoningo melo įspūdį. Būtent šiam įspūdžiui sustiprinti, o ne įvykių tikroviškumui paliudyti melų pasakos dažniausiai sekamos pirmuoju asmeniu. Mįslės, minklės bei šiai kategorijai priskiriami galvosūkiai pagal funkciją yra uždaviniai, tradiciškai gyvavę kaip varžymosi forma. Svarbiausi mįslių požymiai, išskiriantys jas iš kitų žanrų, yra šie: dvinarė struktūra ir būtinybė pateikti atsakymą į pirmojoje dalyje iškeltą klausimą. Tradicinėje vartosenoje šio žanro atlikimui reikalingas aktyvus dialogas. |
||||||
|
© 2024 Sveikinimai.lt - sveikinimai, sms sveikinimai, aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, tostai, mintys, užuojautos, atvirukai, atvirutės. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||||
(+1)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 3,656 | 