Mitologinės dainos – tai mitines būtybes vaizduojantys kūriniai, kuriuose vyrauja dangaus kūnų – saulės, mėnulio, aušrinės žvaigždės – įvaizdžiai, pastebima žemės garbinimo atgarsių ir pan. Bemaž visos mūsų mitologinės dainos žinomos tik iš vieno šaltinio – iš L. Rėzos paruošto ir 1825 m. išleisto lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos“. Vėlesnė dainų rinkimo istorija nepatvirtina šio žanro dainų egzistavimo fakto. Prie jų priskiriami kai kurie eiliavimai (kuriuose minimi mitiniai personažai) įvardytini jau kaip literatūrinės kilmės kūriniai ir aiškumo į šią situaciją taip pat neįneša, kaip ir L. Rėzos paskelbtų dainų perspausdinimas ar jų perrašinėjimas ir įtraukimas į tautosakos rinkinius. Taigi greta mitologinių dainų lietuvių folkloristikoje egzistuoja jų autentiškumo problema, aktualizuota jau XIX a. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad L. Rėza, veikiamas to meto romantinio požiūrio į folklorą, su dainų tekstais elgėsi laisviau, negu mes dabar reikalaujame ir suprantame. Be to, jis buvo susipažinęs ir su latvių mitologija ir žinojo latvių dainų siužetus apie mitinius įvykius. Tai leidžia manyti, kad rinkinyje paskelbtos mitologinės dainos – paties L. Rėzos sueiliuoti lietuvių tikėjimai į saulę, mėnulį, žvaigždes, kurie, kaip jis pats sako, jo laikais dar buvę gyvi (galimas dalykas, kad dar buvo ir dainų nuotrupų, išreiškiančių tuos tikėjimus). Vis dėlto mitologinių dainų skelbimo ir tyrinėjimo tradicija leidžia jas laikyti lietuvių dainuojamosios tautosakos repertuaro dalimi.
[Daugiau…]
|
||||||
|
Mitologinės, arba senųjų tikėjimų, sakmės – tai kūriniai, kuriuose vaizduojamas žmogaus susidūrimas su antgamtine sfera: mitinėmis būtybėmis, nepaaiškinamais, paslaptingais reiškiniais, maginiu kitų žmonių poveikiu ar sugebėjimais, pastebėti keisti ar pranašingi ženklai ir t.t. Tai gausiausia sakmių grupė. Nesusikalbėjimai – tai išplėtotos replikos ir kalambūrai, atliekami jau kaip savarankiški kūrinėliai. Nesusikalbėjimai artimi anekdotams. Nesusikalbėjimams būdinga dialogo forma. Nuo kitų panašios formos humoristinių kūrinų jie skiriasi tuo, kad yra sakomi specialiai, o ne natūraliai kyla tam tikroje komunikacinėje situacijoje. Novelinės pasakos – fantastika yra kitokia nei stebuklinių pasakų. Jose sekama apie nekasdieniškus, nepaprastus, bet ir ne apie stebuklingus ar antgamtiškus nuotykius. Novelinių pasakų herojus veikia realiame, bet ne antgamtiniame pasaulyje, kur susiduria su įvairiais netikėtumais, neįtikėtinais sutapimais, atsitiktinumais. Šių pasakų tikroviškumas ir buitiškumas visų pirma pasireiškia konkrečių gyvenimo sąlygų, veiksmo aplinkybių vaizdavimu, tikrovės perteikimu. Novelinių pasakų veikėjai yra paprasti žmonės, pasakoje akcentuojama skirtinga jų socialinė padėtis. Savo kilme jos yra vėlyvesnės už stebuklines pasakas, dažnai perimtos į liaudišką tradiciją iš publikuotų šaltinių. Oracijos – tai savitas ir originalus sakytinės tautosakos žanras. Oracija, retorinis tautosakos žanras − iškilminga kalba, sakoma per šeimos, kalendorines ar darbo apeigas. Oracijos buvo susijusios su konkrečiomis apeigomis ir sakomos tik šias apeigas atliekant. Oracijų formavimuisi, kitimui, išlikimui įtakos turėjo atitinkamų apeigų raida. Visos oracijos pagal apeigas, kuriose jos atliekamos, skirstomos į grupes – darbo (rugiapjūtės ir ganymo pabaigtuvių), kalendorinių (Užgavėnių, Velykų, Sekminių) ir šeimos (vestuvių, krikštynų, laidotuvių) apeigų bei buitines oracijas (sveikinimai, tostai, linkėjimai). Oracijos išsiskiria iš kasdienės kalbos konteksto. Šio žanro pagrindinis požymis – jų retoriškumas – stiprus emocionalumas, poetinio vaizdo kūrimas pasitelkiant metaforas, asociacijas, hiperbolizuotą ekspresyvumą. Padavimai dar vadinami toponiminėmis ir istorinėmis sakmėmis – tai kūriniai, vaizduojantys tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių objektų atsiradimą, jų pavadinimų kilmę ir pan. Toponiminės sakmės pasakoja apie gamtos objektų (ežerų, kalnų, daubų, šaltinių) atsiradimą. Istorinės tematikos padavimai tam tikrą vietovę sieja su svarbiais istoriniais įvykiais. Tarp padavimų savitą teminę grupę sudaro aiškinimai, kaip atsirado kaimo, miestelio, kitų svarbesnių vietų vardai. Parabolinės pasakos – tai trumpi, savitos struktūros didaktiniai pasakojimai, pagrįsti palyginimu ar alegorija. Iš lietuvių žodinės tradicijos parabolių užrašyta nedaug. Pasakėčios – tai trumpi moralizuojantys pasakojimai, kurių pagrindiniai veikėjai – gyvūnai ar augalai. Akcentuojamas pamokantis veikėjų sugebėjimas išsisukti iš netikėtų ir nepalankių situacijų ar pašiepiamas neteisingas aplinkybių supratimas. Iš lietuvių žodinės tradicijos pasakėčių užrašyta nedaug. Pasakojamoji tautosaka – tai meninio pasakojimo forma gyvuojanti liaudies kūryba, ji atliekama prozine (t.y. neeiliuota, nemetrine) kalba. Pasakojamajai tautosakai priskiriami kūriniai paprastai būna ilgesni, siužetiniai, turintys veikėjus ir pan. Pasakojimai – tai tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Šis žanras egzistuoja ties tautosakos ir paprasto, kasdieninio, buitinio kalbėjimo riba. Tautosakiniais kūriniais juos laikyti leidžia tai, kad jie, nors ir neilgai ar tik tam tikroje aplinkoje, pvz., šeimoje, būdavo kartojami, t.y. egzistavo nors minimali jų tradicija. Juose taip pat dažniausiai kalbama apie nepaprastus praeities įvykius, kaip ir sakmėse (ypač padavimuose), tiktai konkretumo, realumo, buitiškumo juose daug daugiau, o stebuklinis, antgamtinis atspalvis praktiškai nunykęs. Pasakojimai turi nemenką pažintinę, istorinę vertę, nes būdami konkretūs, dažnai pagrįsti asmeniniais pasakotojo įspūdžiais ar patirtimi, vis dėlto pateikia tam tikrą tipišką, apibendrinantį reiškinių ar faktų vertinimą. Pasakos apie gyvūnus – tai paprastos struktūros archajiški kūrinėliai, kurių pagrindiniai veikėjai yra gyvūnai ir augalai (paukščiai, žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai ir kt.). Iš pradžių buvo sekami maginę reikšmę turintys trumpučiai kūrinėliai apie gyvūnus – genties pradininkus ir globėjus. Ilgainiui, netekę maginės reikšmės, tapo trumpais didaktinio pobūdžio pasakojimais apie gyvūnus, kuriais norėta atspindėti bendruomenės elgesio normas. Dažniausiai pasakos sekamos apie kelis pamėgtus gyvūnus ar paukščius: lapę, vilką, šunį, katiną, gaidį, mešką ir kt. Pasakose atsispindi ir tikrosios šių gyvūnų išorės ar elgesio ypatybės (kiškio bailumas, lapės gudrumas, vilko plėšrumas ir t. t.). Tačiau, norint akcentuoti šioms pasakoms būdingą komizmą, gyvūnų pasaulis tapatinamas su žmonių gyvenamąja aplinka, gyvūnams priskiriami žmogiški bendravimo įpročiai. Pasakos apie velnią – tai nedidelės apimties, nesudėtingos struktūros kūriniai, kuriuose pasakojama apie žmogaus ir velnio ar berno ir pono konfliktus, varžybas ar drauge atliekamas užduotis. Išaukštinamas paprasto žmogaus sumanumas ir gudrumas, sugebėjimas pasijuokti iš neva pranašesnio priešininko. Šioms pasakoms būdingas stiprus komizmas. Komiškai interpretuojami žmonėms natūralūs ir įprasti veiksmai, kurių nesugeba suprasti ir pakartoti velnias, juokiamasi iš savitai atliekamų užduočių ar varžybų sąlygų. Pasakos be galo – tai savitos trumpos pasakėlės, sudarytos dažniausiai iš vieno motyvo, kurį galima kartoti kiek nori. Motyvas neišplėtotas, sudarytas iš vieno veiksmo ar situacijos. Pasakos pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, kartais tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti pasaką iš naujo. Pasakomis be galo stengiamasi sukelti vaikams nuobodulį, kad jie liautųsi prašę pasakų. Legendos – tai kūriniai apie Dievo, Kristaus ir įvairių šventųjų keliones po žemę, jų santykius su žmonėmis, moralinis žmonių elgesio vertinimas. Legendos yra vėlyvesnės kilmės nei kitos pasakų rūšys. Siužetai kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Juokingiems tradiciniams liaudies pasakojimams buvo pritaikomi nauji, krikščioniškos kilmės personažai ar komiškai atpasakojamos šventųjų gyvenimo istorijos, per pamaldas girdėtos bažnyčiose. Ilgą laiką liaudies žodinėje tradicijoje gyvavusios legendos įgijo nemažai pasakų turinio ir formos bruožų. Todėl jos vadinamos ne legendomis, o pasakomis-legendomis, tuo pabrėžiant jų ryšį su liaudies tradicija. Šioms pasakoms būdingas žaismingas įvykių pateikimas, jos neturi nusistovėjusios pradžios ir pabaigos. Patarlės – tai pastovūs vaizdingi apibendrinamojo pobūdžio posakiai, gyvuoją tradicijos būdu. Patarlėmis neretai ko nors pamokoma, patariama. Jos sudaro sintaksiniu atžvilgiu baigtą sakinį: |
||||||
|
© 2024 Sveikinimai.lt - sveikinimai, sms sveikinimai, aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, tostai, mintys, užuojautos, atvirukai, atvirutės. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||||
(Be įvertinimo)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 174 |