Buitinės pasakos

Buitinės pasakos turi bendrų bruožų su anekdotais, pasakojimais, nes jose vaizduojamas realus gyvenimas ir buitis. Buitinių pasakų veikėjai yra paprasti žmonės. Naudojant kontrastą, vaizduojamas konfliktas tarp skirtingo socialinio statuso veikėjų (berno ir pono ar dvasininko ir t.t.) arba tiesiog pašiepiami tam tikri žmonių būdo bruožai (tingumas, kvailumas, nesugebėjimas tinkamai elgtis) ar poelgiai (apgavystės, nevykusios išdaigos). Nors buitinėse pasakose vaizduojama tikroviška aplinka, gamtos dėsniai, vis dėlto įvykiai, apie kuriuos pasakojama, yra tiek nepaprasti, kad niekada negalėjo būti tikrovėje.
[Daugiau…]

Buitinės raudos

Buitinės raudos naudojamos kai ištinka nelaimė – gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas, liga – arba skundžiantis sunkiu likimu. Skirtingai nuo kitų raudų grupių, buitinės raudos dažniausia raudamos vienumoje ir yra labai asmeniškos. Jų tekstuose kur kas mažiau formulinės kalbos, daugiau asmeniškumo.
[Daugiau…]

Būrimai

Būrimai – tai trumpi, kartais eiliuoti tautosakiniai tekstai, kuriais kreipiamasi į tam tikrą adresatą, galintį padėti sužinoti ateities įvykius (pvz., jauną Mėnulį, gegutę, boružę, krikščioniškus šventuosius ir t.t.). Būrimais, priešingai negu užkalbėjimais, nesiekiama lemti įvykių baigties, o tik gauti reikiamą informaciją, dažniausia vedybų arba orų tema.
[Daugiau…]

Choreografinis folkloras

Choreografinis folkloras – tai liaudies kūryba, apimanti šokius, ratelius, žaidimus ir apeiginius veiksmus su choreografiniais elementais. Choreografinis folkloras yra glaudžiai susijęs su vaidyba, tautosaka, vokaliniu ir instrumentiniu folkloru.
[Daugiau…]

Dainuojamoji tautosaka

Dainuojamoji tautosaka – tautosakos rūšis, pasižyminti poetinio žodžio ir muzikos sinkretiškumu (muzikos ir teksto ryšys yra pirminis ir neatsiejamas) arba sintetiškumu (muzika ir žodinis tekstas sukuriami kaip atskiri elementai).
[Daugiau…]

Dainos apie gamtą

Dainos apie gamtą – tai naujoviški, teminiu bei stilistiniu pagrindu išskiriami kūriniai apie gyvūniją, paukščius, augalus, metų laikus (pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą). Skirtingai negu klasikinėje dainuojamojoje tautosakoje, gamta ir jos grožio sukeliami jausmai šiose dainose yra tiesioginis vaizdavimo objektas. Gamtos apdainavimui būdingas sentimentalumas sumišęs su didaktika, humoru, ironija. Peizažo, atskirų situacijų iš žmonių buities ir ūkinės veiklos, gyvūnijos ir augalijos gyvenimo apdainavimus tiesiogiai veikė individuali poetinė kūryba. Kai kurių dainų siužetų bei atskirų motyvų atitikmenų ištakų galima rasti senojoje lietuvių raštijoje, pasakojamojoje tautosakoje, taip pat Viduramžių pabaigos bei Renesanso literatūroje. Turinio atžvilgiu dainos apie gamtą turi panašumų su kitais lietuvių dainų žanrais. Žvėrių bei paukščių vestuvių apdainavimai ryškaus komiško vaizdo kūrimu primena vaišių ir vestuvių humoristines dainas, gyvūnų medžioklės motyvai artimi medžioklės dainų vaizdams, gyvūnijos vaizdavimo tradicija primena vaikų tautosaką.
[Daugiau…]

Darbo dainos

Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo, linų ir kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis.
[Daugiau…]

Didaktinės dainos

Didaktinės dainos – kūriniai, išsiskiriantys didaktiškumu, kandžia ironija ir perdėm moralistiniu turiniu. Jais išreiškiamas griežtas požiūris į žmonių dorą, etines vertybes, siekiama įvertinti kintančius gyvenimo procesus, kultūros bei socialinės tikrovės reiškinius. Didaktinių dainų ištakos sietinos su didaktine literatūra. XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios rašytinė poezija, proza bei religinio turinio literatūra lėmė šių dainų tematiką, tiesmuką, simboliais nepridengtą pamokslavimą, atvirą moralizavimą. Literatūrinės kilmės eilės, plitusios nuorašais bei per spaudą, skatino individualių, dažniausiai anoniminių didaktinio pobūdžio dainų atsiradimą. Dalis tokių kūrinių, sukurtų reaguojant į konkrečius įvykius, trumpalaikius socialinius reiškinius, netapo populiarūs. Nesklandūs, nuo tradicinių dainų stiliaus itin nutolę eiliavimai balansuoja tarp dainos ir eilėraščio žanro. Gausumu išsiskiria dainos apie girtuoklystę, sietinos su XIX a. viduryje vykusia blaivybės akcija. Kitos šioms dainoms būdingos temos – mergystės idealizacija, jaunuolių dorybingumo apdainavimas, asketiškumo, santūrumo propagavimas. Didaktinėse dainose gausu religinių motyvų: primenamos krikščioniškos priedermės ir dorybės, smerkiamos nuodėmės ir ydos, kalbama apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, artėjančią mirtį, skatinamas dievobaimingumas.
[Daugiau…]

Emigrantų dainos

Emigrantų dainos – tai dainuojamieji kūriniai apie išeivius iš Lietuvos.
[Daugiau…]

Erzinimai

Erzinimai – tai vaikų tautosakos dalis, dažniausia piemenų kūrybinės energijos išraiška, kylanti iš polinkio šūkauti, erzintis. Erzinimais išliejamas įtūžis, panieka, kartais pajuokiamas bailesnis ir silpnesnis, kartais reaguojama į kitų ydas, blogybes, kartais tiesiog žaismingai improvizuojama, parenkant panašiai į vardą ar vietovės pavadinimą skambančius žodžius. Pasišaipoma ir iš tautybės. Erzinimus paprastai garsiai šaukia arba dainuoja vienas ar visa grupė vaikų, tekstas neretai palydimas judesiais, pvz., į erzinamąjį rodoma ranka. Kai kada erzinami ir nemėgstami suaugusieji.
[Daugiau…]

Etiologinės sakmės

Etiologinės, arba pasaulio kūrimo sakmės – tai kūriniai, pasakojantys apie tam tikrų universalių dalykų – gamtos objektų, visuomenės reiškinių ir pan. – kilmę, arba atsiradimą. Pasak L. Saukos, „tai pramanyta gamtos istorija, kurią žmogus sukūrė, aiškindamasis pirmapradės kilmės paslaptis“. Šioms sakmėms dažnai būdingas religinis pobūdis, sąsajos su krikščionybe ar populiariais liaudies tikėjimais.
[Daugiau…]

Formulinės pasakos

Formulinės (arba grandininės, kumuliatyvinės) iš kitų pasakų išsiskiria savita forma: joms būdingas tam tikrų žodinių konstrukcijų arba formulių kartojimas. Kas kartą pakartojant įvedamas naujas veikėjas, aplinkybė ar detalė. Dažniausiai pasakojama apie įvairius gyvulių, paukščių ar žvėrių nuotykius, fantastinius įvykius. Paprastai menkos ir visiškai nereikšmingos priežastys sukelia nesibaigiančią dramatiškų įvykių ir komiškų jų pasekmių virtinę. Įvykiai hiperbolizuojami, paradoksalūs, dažnai alogiški. Nuolatinis formulių kartojimas pasaką paverčia tiradiška, tačiau lemia ir jos išbaigtumą bei darną.
[Daugiau…]

Garsų pamėgdžiojimai

Garsų pamėgdžiojimai – tai trumpi, kartais eiliuoti kūrinėliai, kuriais imituojami įvairių gyvūnų balsai, taip pat darbo įrankių, muzikos instrumentų, gaminamų valgių ir pan. skleidžiami garsai. Gyvosios ir negyvosios gamtos garsai pakartojami žmonių kalba, išlaikant atitinkamus sąskambius. Manoma, kad tai labai senas ištakas turinti liaudies kūryba.
[Daugiau…]

Giesmės

Giesmės – jų tekstai yra autoriniai, t.y. išversti iš kitų kalbų (lotynų, vokiečių, lenkų) arba individualios kūrybos. Kai kurių liaudyje paplitusių tekstų kilmė nėra aiški. Dauguma giesmių plito iš giesmynų pradedant XVI a., tačiau plisdamos tarp beraščių, mažaraščių žmonių, kito, varijavo – dažniausiai trumpėjo, paprastėjo, įgijo tautosakos tekstams artimų bruožų. Evangelikų giesmės tokių bruožų turi kur kas mažiau nei katalikų. Dalis seniausių lietuviškų katalikiškų giesmių melodijų yra kilusios iš grigališkųjų, daliai tekstų buvo pritaikytos liaudies dainų melodijos, giesmėms muziką kūrė žinomi ir mažiau žinomi kompozitoriai. Visos senųjų katalikiškų giesmių melodijos turi ryškių Lietuvos regionų liaudies dainų melodikai būdingų bruožų. Katalikiškos liaudiškos giesmės giedamos per laidotuves, mirusiojo minėjimus („keturnedėlį“, metines), gavėnią, Gegužinę („Mojavą“), per bažnytines šventes, atlaidus ir kitomis progomis. Giedami ir giesmių ciklai: „Kalvarijos kalnai“, „Rožančius“ (Rožinis), „Dovydo psalmės“. Giesmėmis liaudyje vadinamos (tad paprastai giesmėms priskiriamos) ir religinio turinio dainos, dažnai nesusijusios nei su liturgija, nei su bažnytiniu kalendoriumi, o giedamos įvairiomis progomis, buityje („Žėkeli žėkelaiti“, „Ėjo šventas Petras su šventu Povilu“, „Ėjo Marija“ ir kt.).
[Daugiau…]

Giminystės pavadinimai

Giminystė – tai du ar daugiau žmonių, susietų kraujo ryšiais. Dabar jau retai kas vartoja senuosius giminystės pavadinimus, visiems gerai žinomi tik patys pagrindiniai – tėvas, motina, sūnus, dukra, žentas, marti ir t.t. Retai kas žino, kokiu vardu vyras gali kreiptis į žmonos brolį ar žmona kreiptis į vyro seserį. Siūlome pasidomėti vedybų giminystės pavadinimais.
[Daugiau…]