Kas tu esi, aš buvau; kas dabar esu, ir tu būsi

Kas tu esi, aš buvau; kas dabar esu, ir tu būsi (lot. Quod tu es, ego fui; quod nunc sum, et tu eris) mirusiojo žodžiai jo kapą atėjusiam lankyti gyvajam. Epitafija, paplitusi daugelyje kalbų. Spėjama, kad jos autorius yra Viduramžių mokslininkas, pedagogas ir poetas Alkuinas (Alcuinus Flacus, ~735–804).

Kas patikrins pačius tikrintojus?

Kas patikrins pačius tikrintojus? apie nepasitikėjimą valdžios ar komisijų kompetencija ar apie jų savivaliavimą. Posakis atsirado, perfrazuojant romėnų poeto Juvenalio (Decimus Iunius Iuvenalis) vienoje iš „Satyrų“ iškeltą klausimą: „‘Saugok, velkę užsklęsk!‘ Bet kas gi sargus išsaugos?! / Elgias žmona apdairiai ir pradeda viską nuo sargo…“.

Kas nemaitina savos armijos, tas maitina svetimą

Kas nemaitina savos armijos, tas maitina svetimą – karinių išlaidų ir ginkluotės modernizavimo pateisinimas taikos metu: savos kariuomenės neturėjimas esą yra paskata kaimynėms šalims užpulti. Posakio autorius – Napoleonas Bonapartas (Napoléon Bonaparte, 1769–1821, Prancūzijos imperatorius 1804–1814).

Kas nedirba, tas nevalgo

Kas nedirba, tas nevalgo – sakoma smerkiant veltėdžius. Posakis yra Naujajame Testamente, apaštalo Pauliaus laiške tesalonikiečiams: „Dar būdami pas jus skelbėme: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“.

Kas ne su mumis, tas prieš mus

Kas ne su mumis, tas prieš mus – a) radikalus, kraštutinis politinių oponentų ar neutralų apibūdinimas ir grasinimas jiems; b) aliuzija į vadinamąją klasių kovą bolševikinėje Rusijoje. Perfrazuotas Kristaus posakis: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto“. Rusijoje posakis buvo itin populiarus pirmaisiais bolševikų valdymo metais – juo buvo pateisinamas fizinis susidorojimas su politiniais oponentais. Vėliau posakis nustotas deklaruoti, tačiau jo principas taikytas beveik per visą tarybų valdžios laikotarpį.

Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui

Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui (lot. Quod licet Iovi, non licet bovi) apie nelygias pretenzijas; dvigubų standartų pateisinimas. Perfrazuotas romėnų dramaturgo Terencijaus (Publius Terentius Afer, 195–159 pr. m. e.) posakis immo aliis si licet, tibi non licet ‘jei leidžiama kitiems, tau neleidžiama’. Posakis yra užuomina į mitą apie Europos, Finikijos karalaitės, pagrobimą. Dzeusas (romėnų mitologijoje – Jupiteris), pasivertęs auksaplaukiu jaučiu, atplaukęs į pakrantę, kur su savo draugėmis žaidusi Europa. Pamačiusi tokį gražų ir jaukų jautį, Europa panorusi juo pajodinėti ir pakvietusi drauges. Tačiau jautis nelaukęs, kol ant jo užsės Europos draugės, ir nubėgęs su ja tiesiai į jūrą. Atplaukęs į gimtąją Kretos salą, Dzeusas vėl atvirtęs dievu, ir Europa tapusi jo žmona.

Kas pakelia kalaviją, nuo kalavijo ir žūsta

Kas pakelia kalaviją, nuo kalavijo ir žūsta – karo ar smurto iniciatorių laukia pralaimėjimas ar smurtinė mirtis. Perfrazuoti Kristaus žodžiai, pasakyti suėmimo metu jį ginti bandžiusiam Petrui: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“.

Kas Dievo – Dievui

Kas Dievo – Dievui – sakoma akcentuojant pasaulietinių interesų atribojimą nuo bažnytinių. Šiuos žodžius Kristus ištaręs jį provokavusiems fariziejų šnipams epizode apie mokesčius: „Taigi jie klausė jį: ‘Mokytojau, mes žinome, kad tu teisingai kalbi ir mokai. Tu nepaisai žmonių laipsnių, bet mokai Dievo kelio, žiūrėdamas teisybės. Pasakyk, ar mums valia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?’ Matydamas jų klastą, Jėzus tarė jiems: ‘Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?’ Jie atsakė: ‘Ciesoriaus’. Tada jis tarė: ‘Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui’.

Kartybių taurė

Kartybių taurė – neišvengiami sunkumai ar kančios. Posakis kilęs iš Kristaus vartotos metaforos apie jo būsimas kančias ir mirtį: „Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“; „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“.

Karštais (šiltais) pėdsakais

Karštais (šiltais) pėdsakais – sakoma raginant imtis kieno paieškos tuoj pat, po dingimo ar nusikaltimo. Posakis atėjo iš medžiotojų leksikos – karštais ar šiltais pėdsakais vadinami šviežiai palikti pėdsakai, dar atsiduodantys žvėrimi.

Karalius nuogas

Karalius nuogas – sakoma teigiant, jog tiesa yra visai kita ir jog aplinkiniai tik apsimeta jos nematantys ar nesuvokiantys. Posakis iš danų rašytojo H. K. Anderseno (Hans Christian Andersen, 1805–1875) pasakos „Nauji karaliaus drabužiai“. Pasakoje karaliaus pasamdyti siuvėjai pasirodė esą sukčiai: audę tuščiomis staklėmis, siuvę adatomis be siūlų, bet ir karaliui, ir jo ministrams įteigę, jog ir audeklas, ir drabužiai esą neregėto grožio. Karalius ir jo aplinka, gėdydamiesi prisipažinti nematą nei audeklo, nei drabužių, tik tvirtino siuvėjų žodžius. Išėjusį pasivaikščioti neva su naujais drabužiais nuogą karalių demaskavo vaikas, sušukęs, jog karalius nuogas. Tada praregėję ir visi kiti.

Karalius mirė, tegyvuoja karalius!

Karalius mirė, tegyvuoja karalius! (pranc. Le roi est mort! Vive le roi!) a) nėra nepakeičiamų vadovų; b) apie kokį nors politinį ar visuomeninį reiškinį, kuris išnykęs netrukus atsirado kita forma, išlaikęs ankstesniojo reiškinio esmę. Šiais žodžiais Prancūzijoje pro Versalio langus būdavo liaudžiai pranešama apie senojo karaliaus mirtį ir tai, kad soste jau sėdi jo paveldėtojas, tokiu būdu pabrėžiant karališkojo valdymo tęstinumą. Tokios pat reikšmės yra ir lot. posakis rex non moritur ‘karalius nemiršta’.

Karalaitė ant žirnio

Karalaitė ant žirnio – apie įnoringą, opų, išlepintą žmogų, nepakenčiantį net ir menkiausių buitinių nepatogumų. Posakis kilo iš to paties pavadinimo H. K. Anderseno (Hans Christian Andersen, 1805–1875) pasakos apie karalaitę, blogai naktį miegojusią dėl to, kad po dvidešimties čiužinių ir tiek pat patalų krūva ji jautusi pakištą žirnį. Šitaip princas ir karalienė tikrinę, ar nuotaka esanti tikra karalaitė.

Kančių keliai

Kančių keliai (lot. Via dolorosa) sunkūs gyvenimo ar veiklos etapai. Taip pat žr. Kryžiaus keliai.

Kaišioti pagalius į ratus

Kaišioti pagalius į ratus – sąmoningai trukdyti kam nors siekti tikslo. Senovėje vežimams stabdyti buvo naudojami specialūs pagaliai, kuriuos įkišdavo tarp stipinų, kad užblokuotų ratą.