Geležinė ledi

Geležinė ledi (angl. Iron lady) griežta, valdinga, ryžtinga vadovė. Pirmoji taip buvo praminta Didžiosios Britanijos politikė M. Tečer (Hilda Margaret Thatcher, g. 1925), baronienė (1992), Britanijos Konservatorių partijos vadovė (nuo 1975), šalies ministrė pirmininkė (1979–1990). Šią pravardę 1976 m. jai davė rusų karinis laikraštis už aštrias kapitalizmą ir demokratiją ginančias kalbas bei komunistinio režimo kritiką. M. Tečer neužsigavo ir po savaitės pareiškė priimanti šį titulą.

Gauti su motinos pienu

Gauti su motinos pienu (lot. Cum lacte nutricis suxisse ‘su žindyvės pienu įsiurbė’) apie savybes ar pažiūras, gautas ankstyvoje vaikystėje. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.). Posakį perfrazavęs šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430), knygoje „Išpažintys“ teigęs, jog Kristaus vardą jo širdis priėmusi dar su motinos pienu.

Gamtos šauksmas

Gamtos šauksmas (angl. The Call of the Wild) žr. Protėvių šauksmas.

Gamta nepakenčia tuštumos

Gamta nepakenčia tuštumos (lot. Natura abhorret vacuum) neprižiūrimoje ar nepuoselėjamoje vietoje vis vien kas nors atsiranda. Posakio autoriumi laikomas Renesano laikų prancūzų rašytojas F. Rablė (François Rabelais, 1494–1553), įdėjęs jį į „Girtų šnekas“ romane „Gargantiua ir Pantagriuelis“ (La vie de Gargantua et de Pantagruel, 1532–1564), kur tuo posakiu personažas ragina tarną pripilti jam vyno į taurę, nes toji jau tuščia.

Figos lapelis

Figos lapelis – nepatikima, formali, lengvai pašalinama ko nors slapto, intymaus ar gėdingo priedanga. Pasak Senojo Testamento, paragavę vaisių nuo pažinimo medžio, Adomas su Ieva „suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus”. Krikščioniškojoje ikonografijoje pirmieji žmonės vaizduojami prisidengę nuogybę figos šaka ar lapu.

Figaro šen, Figaro ten

Figaro šen, Figaro ten apie judrų, apsukrų, visur suspėjantį žmogų. Žodžiai iš italų kompozitoriaus Dž. Rosinio (Gioachino Antonio Rossini, 1792–1868) operos „Sevilijos kirpėjas“ (1816), kurioje pagrindinis personažas kirpėjas Figaro šiais žodžiais apibūdina pats save.

Faras (Faraonas)

Faras (Faraonas) – ironiškai policininkas. Metafora atėjusi iš XVIII-XIX a. Paryžiaus argo. Prancūzų policininkai faraonais pradėti pravardžiuoti dėl aukštų kepurių. Lietuvių kalboje ši metafora paplito per grožinę verstinę literatūrą, ko gero per V. Hugo kūrinius. Faraonai, sen. Egipto valdovai, dėvėjo aukštas pailgas kepures kaip valdžios simbolį. Pats žodis faraonas Europoje paplito per lotynų kalbą, į kurią pateko iš sen. egiptiečių kalbos per hebrąjų ir graikų kalbas. Tai dūrinys, kurio reikšmė yra ‘namas’ + ‘didis’.

Faktų kalba

Faktų kalba (pranc. Les faits parlent ‘faktai kalba’) faktais grįsti argumentai yra objektyvūs ir nepaneigiami. Posakio autorius – prancūzų rašytojas A. R. Lesažas (Alain-René Lesage, 1668– 1747), pavartojęs jį romano Histoire de Gil Blas de Santillane X knygoje (1735). Į anglų kalbą tai buvo išversta kaip facts are stubborn things ‘faktai – užsispyręs dalykas’.

Ezopo kalba

Ezopo kalba (lot. Aesopei logi) alegorijomis, metaforomis, užuominomis pasakyta mintis. Sen. graikų rašytojas Ezopas (Aesopus, VI a. pr. m. e.) yra seniausias žinomas pasakėčių autorius. Jo pasakėčios „Vilkas ir ėriukas“, „Vilkas avies kailiu“, „Lapė ir gervė“, „Lapė ir vynuogės“ ir kt. per literatūrą tapo folklorizuotos daugelyje tautų; Ezopu sekė, jį vertė ar plagijavo kiti pasakėčių kūrėjai. Ezopo kalba Lietuvoje buvo ypač populiari sovietmečiu, kai atviru tekstu pasakyta kritinė ar ideologiškai netinkama mintis buvo stropiai cenzūruojama, todėl rašytojai ją maskuodavę įvairiomis alegorijomis, aliuzijomis, palyginimais, užuominomis ir pan.

Esu žmogus, ir visa, kas žmogiška, man nesvetima

Esu žmogus, ir visa, kas žmogiška, man nesvetima (lot. Homo sum, humani nil a me alienum puto) sakoma, pateisinant savo silpnybes. Posakio autorius – romėnų dramaturgas Terencijus (Publius Terentius Afer, 195–159 pr. m. e.), pavartojęs jį personažo Chremeso lūpomis komedijoje „Savęs kankintojas“.

Esu, kas esu

Esu, kas esu (lot. Sum quod sum) sakoma, akcentuojant savo individualumą ir nenorą paisyti patarimų keistis. Posakio autorius – šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430), pasak kurio, tai buvę apaštalo Pauliaus žodžiai.

Erškėčių vainikas

Erškėčių vainikas – kančia ar nuolatiniai sunkumai. Senovėje tokį dygliuotą vainiką, kaip pažeminimo ir gėdos simbolį, uždėdavę nuteistiesiems myriop. Erškėčių vainiku buvo vainikuotas ir Kristus prieš ėjimą į Golgotos kalną, mirties bausmės vietą.

Eiti per ugnį ir vandenį

Eiti per ugnį ir vandenį, įveikti įvairiausius sunkumus ir kliūtis. Posakis atėjo iš Senojo Testamento: „Tu leidai, kad 48 žmonės jotų mums ant sprando, – perėjome per ugnį ir vandenį, – bet tu išvedei mus į saugią vietą“; „Kai brisi per gilius vandenis, būsiu su tavimi, – upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, – liepsnos tavęs nepraris, nes aš esu tavo Dievas, kuris tave gelbsti“.

Dviem ponams netarnausi

Dviem ponams netarnausi apie veiklos sritis, kurių interesai ar tikslai prieštarauja vieni kitiems. Perfrazuota iš Naujojo Testamento: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mamona čia apibendrintai reiškia turtą).

Duoti toną

Duoti toną – lemti pokalbio temą ar nuostatą, padaryti įtaką kitų elgesiui, nuomonei. Posakis atėjęs iš muzikų terminijos – dirigentas prieš kūrinio atlikimą nurodo garso aukštį – toną.