Laisvė, lygybė, brolybė

Laisvė, lygybė, brolybė (pranc. Liberté, égalité, fratenité) Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789) šūkis, nuo 1792 m. tapęs Prancūzijos Respublikos šūkiu, rašomu ir šalies simboliuose. XIX a. šis šūkis išpopuliarėjo Europos nacionalinio išsivadavimo karuose, jį mėgo ir socialdemokratai.

Laimės kūdikis

Laimės kūdikis (lot. Fortunae filius) laimingas ar sėkmę turintis žmogus. Posakio autorius – romėnų poetas Horacijus (Quintus Horatius Flaccus, 65–8 pr. m. e.).

Laikraštinė antis

Laikraštinė antis – tai spaudoje paskelbtas sensacingas gandas. Termino atsiradimo versijų yra dvi. Pasak vienos, XVI a. Europoje ėmė populiarėti keliautojų (jūrininkų, misionierių) pasakojimai apie naujųjų kraštų keistenybes ir turtingumą. Esą yra šalis, kurioje tiek daug ančių, kad tos net medžius aptūpusios – tereikią medį pakrėsti, ir riebios nebaikščios antys krintančios kaip kraušės. Dėl tokio pasakojimo žodis antis ilgainiui įgavęs apibendrintą pramano reikšmę. Ir kai XVI a. Prancūzijoje pasirodė pirmieji laikraštiniai feljetonai, skaitytojai akivaizdžius prasimanymus ėmę vadinti antimis. Pasak antros versijos, terminas atsirado iš santrumpos NT (lot. non testantur ‘nepatikrinta’), kuria XVII a. vokiečių laikraštininkai pažymėdavę jiems patiems abejotiną informaciją. Kadangi santrumpos NT tarimas panašus į žodžio Ente ‘antis’, melagingą laikraštinę informaciją pradėta vadinti tuo žodžiu.

Laikyti gyvatę užantyje

Laikyti gyvatę užantyje – rūpintis, ugdyti ar slaugyti žmogų, kuris po to atsilygina bloguoju. Posakis iš perfrazuotos Ezopo (Aesopus, VI a. pr. m. e.) pasakėčios „Žemdirbys ir sušalusi gyvatė“, kurioje valstietis, pagailėjęs rastos sušalusios gyvatės, įsidėjęs ją į užantį, tačiau toji atšilusi jam mirtinai įgėlusi.

Laikas – pinigai

Laikas – pinigai (angl. Time is money) laiko negalima švaistyti, nes jis turi vertę. Amerikiečių politiko, mokslininko ir išradėjo B. Franklino (Benjamin Franklin, 1706–1790) teiginys jo straipsnyje „Patarimas jaunajam prekybininkui“ (Advice to a Young Tradesman, 1748). Ši mintis yra ir trylikoje dorovės taisyklių, kurias B. Franklinas buvo sudaręs sau, būdamas 20 metų, ir kurių laikėsi visą gyvenimą, būtent: Lose no time; be always employed in something useful; ‘nešvaistyk laiko; būk visada užsiėmęs naudinga veikla, atsisakyk visų nebūtinų darbų’.

Kvailių skaičius yra begalinis

Kvailių skaičius yra begalinis (lot. Stultorum infinitus est numerus). Posakis iš Senojo Testamento; vėlesniuose Biblijos vertimuose ši vieta skamba kitaip: „ko trūksta, negali būti priskaičiuota“; „ko trūksta, to negalima suskaičiuoti“.

Kur gerai, ten tėvynė

Kur gerai, ten tėvynė (lot. Ubi bene, ibi patria) ironiškas emigracijos motyvų apibūdinimas, taikomas tiems, kurie prioritetą teikia asmeninei gerovei, bet ne patriotizmui. Posakio autorius – romėnų dramaturgas M. Pakuvijus (Marcus Pacuvius, 220–130 pr. m. e.).

Krokodilo ašaros

Krokodilo ašaros (lot. Crocodili lacrimae) veidmainiškas skriaudiko gailestis ar verksmas. Posakio autoriumi laikomas Erazmas Roterdamietis (Erasmus Desiderius Roterodamus, 1469–1536). Posakis kilo iš tikėjimo, jog ėsdami savo auką, krokodilai ašaroja tarsi jos gailėdami. Iš tikrųjų krokodilo ašaros atlieka tiesioginę savo paskirtį: drėkina akį, kol krokodilas yra sausumoje.

Kryžiaus keliai

Kryžiaus keliai – sunkūs gyvenimo ar veiklos etapai. Posakis grįstas Naujojo Testamento pasakojimais apie Kristaus nueitą kančių kelią (lot. via dolorosa) nuo teismo vietos iki Golgotos kalno. Visą tą kelią, kęsdamas patyčias ir kančias nuo rimbo smūgių, Kristus nešęs sunkų kryžių, ant kurio netrukus buvęs nukryžiuotas. Taip pat žr. Kančių keliai.

Kremlius

Kremlius (rus. кремль) a) senosios rusų pilies ansamblis; b) Maskvos pilies ansamblis, TSRS, o nuo 1991 m. – Rusijos Federacijos vadovų rezidencija; c) Rusijos prezidento administracija. Maskvos kremliaus pradžia skaičiuojama nuo 1156 m., kai kunigaikštis J. Dolgorukis (1090–1157) toje vietoje pastatė medinę tvirtovę. XIII a. gale Kremlius buvo apjuostas mūro siena. Nuo XIV a. vidurio jis buvo Maskvos didžiųjų kunigaikščių ir Rusijos carų rezidencija, kol 1723 m. caras Petras I (1672–1725, valdė 1682–1725) sostinę perkėlė į Sankt Peterburgą. Po 1812 m. karo apgriovimų ir gaisro Maskvos Kremlius buvo greitai atstatytas. XIX a. viduryje pakeistas teritorijos planas, nugriauta dalis pastatų, pastatyti Didieji kremliaus rūmai, Ginklų rūmai, sukurtas carų rezidencijos ansamblis. Nuo 1918 m., grąžinus sostinę į Maskvą, Kremlius vėl tapo šalies vadovų rezidencija.

Kovoti su vėjo malūnais

Kovoti su vėjo malūnais – kovoti su nesančiais, bet įsivaizduojamais priešais ar grėsmėmis, taip pat kovoti su kuo tuščiai, be rezultato. Posakis imtas iš ispanų rašytojo M. Servanteso (Miguel de Cervantes Saavedra, 1547–1616) satyrinio romano „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšos“, kuriame yra epizodas, kaip naivus ir nuo tikrovės atitrūkęs herojus puola kautis su vėjo malūnais, kuriuos, prisiskaitęs riterių romanų, palaikė piktais milžinais.

Kova dėl būvio

Kova dėl būvio (angl. Struggle for life) – posakio autoriumi laikomas vokiečių matematikas ir filosofas G. Leibnicas (Gottfried Wilhelm Freiherr von Leibniz, 1646–1716), pavartojęs jį veikale „Teodicėja“. Posakis išpopuliarėjo, išėjus anglų gamtininko Č. Darvino (Charles Robert Darvin, 1809–1882) moksliniam veikalui „Apie rūšių kilmę“ (On the Origin of Species, 1859).

Komentarai nereikalingi

Komentarai nereikalingi (vok. Kommentar überflüssig) viskas aišku, papildomai aiškinti nereikia. Posakio autorius – vokiečių teisininkas H. štaubas (Hermann Staub, 1856–1904). Savo paskaitas, kalbas ir mintis jis dėstydavęs labai suprantamai, aiškiai ir argumentuotai, t.y. taip, kad jau niekam nekiltų klausimų. Tai jam pavykdavę, todėl savo dėstymą jis baigdavęs šia fraze. Mirus štaubui, Berlyne imta juokauti, esą ant jo antkapio yra tokia epitafija: „Čia ilsisi Štaubas. Komentarai nereikalingi“.

Kol kvėpuoju, tikiuosi

Kol kvėpuoju, tikiuosi (lot. Dum spiro, spero) kol esu gyvas, neprarandu vilties; perfrazuotas posakis yra viltis miršta paskutinė. Posakio autorystė skiriama romėnų politikui, filosofui ir oratoriui Ciceronui (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.), jį kartojo ir vėlesni romėnų autoriai.

Kokia musė įkando?

Kokia musė įkando? sakoma, jei kas be aiškios priežasties yra suirzęs, priekabus, blogos nuotaikos. Seniau tikėta, jog į muses, sparvas ar kitus vabzdžius gali įsikūnyti velnias; įkandęs žmogui ar įlindęs jam į nosį, ausį ar burną, velnias priverčiąs žmogų keistai elgtis.