Herostrato šlovė

Herostrato šlovė – gėdinga šlovė, gauta už netikusį poelgį ar darbą. Mažosios Azijos graikas Herostratas, siekdamas išgarsėti, 356 m. pr. m. e. padegęs Artemidės šventyklą Efese – vieną iš septynių pasaulio stebuklų.

Gulbės giesmė

Gulbės giesmė (lot. Cycnea vox ‘gulbės balsas’) paskutinis, priešmirtinis menininko, mokslininko ir pan. kūrinys. Posakio autorius – sen. graikų rašytojas Ezopas (Aesopus, VI a. pr. m. e.). Pasakėčioje „Gulbė ir žąsis“ pasakojama, kaip turguje pirkta gulbė, tamsoje supainiota su pjovimui numatyta žąsimi, mirties akivaizdoje suklykė ir šitaip išgelbėjo savo gyvybę. Ezopas turėjo galvoje legendą, pasak kurios, gulbė nebylė kelios akimirkos prieš mirtį pirmą ir paskutinį kartą suklykia nuostabiu balsu.

Greičiau, aukščiau, stipriau

Greičiau, aukščiau, stipriau (lot. Citius, altius, fortius) Olimpinių žaidynių šūkis, kurį 1913 m. priėmė Tarptautinis olimpinis komitetas.

Gordijaus mazgas

Gordijaus mazgas, koks nors sudėtingas reikalas, sunkiai sprendžiama problema. Pasak sen. graikų legendos, orakulas frigams liepęs pasirinkti valdovu pirmąjį sutiktąjį važiuotą pakeliui į Dzeuso šventyklą. Juo buvęs valstietis Gordijus, kurį ir skyrę pirmuoju Frigijos valdovu. Vežimą, taip pakeitusį jo likimą, Gordijus pastatęs Dzeuso šventykloje, o pavalkus pririšęs prie grąžulo sudėtingu mazgu. Anot orakulo, tas, kas atrišiąs Gordijaus mazgą, valdysiąs visą Aziją. 334 m. pr. m. e. Aleksandras Makedonietis (356–323 pr. m. e., Makedonijos karalius 336–323), užuot narpliojęs tą mazgą, perkirtęs jį kardu. Posakis perkirsti Gordijaus mazgą nuo to laiko reiškia greitai ir radikaliai išspręsti problemą, priimti netradicinį greitą ir ryžtingą sprendimą.

Gyvybės siūlas

Gyvybės siūlas – gyvybė. Senuosiuose tikėjimuose gyvybė įsivaizduota kaip siūlas, pradėtas verpti žmogui gimstant. Pavyzdžiui, graikų mituose tuo užsiimdavusi viena iš trijų likimo deivių moirų – Klotė (gr. ‘verpėja’). Siūlui nutrūkus ar jį nutraukus, žmogus mirdavęs.

Gyventi, vadinasi, mąstyti

Gyventi, vadinasi, mąstyti (lot. Vivere est cogitare) pilnavertis ir prasmingas yra tik dvasinis žmogaus gyvenimas. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.).

Gyventi kaip ant parako statinės

Gyventi kaip ant parako statinės, jausti nuolatinę įtampą dėl galimos netikėtos nelaimės. Senovėje parakas būdavo laikomas statinėse tvirtovių rūsiuose ar laivų triumuose. Bet koks neatsargus elgesys su ugnimi galėdavęs sukelti sprogimą ir pražudyti virš rūsio ar laivo denyje esančius žmones.

Gyvenimo kelias

Gyvenimo kelias (lot. Curriculum vitae) – a) gyvenimas; b) gyvenimo aprašas, biografija. Posakio autoriumi laikomas romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.).

Gyvenimas po gyvenimo

Gyvenimas po gyvenimo (angl. Life after life) – a) pomirtinis gyvenimas; b) apie vertingus darbus, paliktus visuomenei po mirties. Posakio autorius – amerikiečių gydytojas reanimatologas R. Moudis (Reimond Moudi, g. 1944), išleidęs knygą tokiu pavadinimu (1975), į kurią sudėjo savo pacientų įspūdžius, patirtus klinikinės mirties būsenoje.

Gyvasis lavonas

Gyvasis lavonas (rus. жувой труп) – a) mirtinas ligonis ar fiziškai išsekęs žmogus; b) dvasiškai degradavęs žmogus, be jausmų, veiklos, pomėgių; c) laikinai atgaivintas numirėlis, zombis. Perfrazuota iš Naujojo Testamento: „Tikra našlė palikusi viena sudėjo viltis į Dievą ir dieną naktį maldauja bei meldžiasi. Bet našlė malonumų ieškotoja dar gyva būdama yra mirusi“. Literatūroje šis posakis pirmiausia pasirodė rusų poeto A. Puškino (1799–1837) poemoje „Poltava“, tačiau jį itin išpopuliarino rusų rašytojo L. Tolstojaus (1828– 1910) to paties pavadinimo pjesė (1900), kurioje pagrindinis veikėjas dvarininkas Fiodoras Protasovas imituoja savižudybę ir, slapstydamasis nuo žmonos bei draugų, ima gyventi su visuomenės padugnėmis, kol visiškai degraduoja.

Gero vėjo!

Gero vėjo! taip linkima išplaukiantiems į kelionę ar žūklę. Linkėjimas atėjo iš burlaivių laikų, kai nuo palankaus vėjo priklausydavusi kelionės sėkmė.

Geriausia gynyba yra puolimas

Geriausia gynyba yra puolimas (angl. the best defence is a good offence ‘geriausia gynyba yra vykęs puolimas’). Sakoma apie kontrargumentus ar kontrpuolimą (karyboje, sporte, diskusijoje), kai gintis priverčiama užpuolusioji ar ketinanti pulti pusė. Minties užuominų ieškoma senovės kinų karo teoretiko Sun Tzu darbe „Karo menas“, datuojamame VI a. pr. m. e. Europoje knyga buvo pirmą kartą išversta į prancūzų kal bą (1782) ir padariusi didžiulę įtaką Napoleonui Bonapartui (Napoléon Bonaparte, 1769–1821, Prancūzijos imperatorius 1804–1814).

Geriau vėliau negu niekada

Geriau vėliau negu niekada (lot. Potius sero quam nunquam) suplanuoti geri darbai visada naudingi, net ir vėliau padaryti. Posakis iš romėnų istoriko T. Livijaus (Titus Livius, 59 pr. m. e.) veikalo „Nuo miesto įkūrimo“.

Geltonoji spauda

Geltonoji spauda (angl. Yellow press) periodiniai leidiniai, skelbiantys įvairius gandus, prasimanymus, skandalus, informaciją iš privataus garsenybių gyvenimo, kad tokiu būdu padidintų savo tiražą. Pavadinimas kilo iš 1896 m. JAV populiaraus komikso, kurio pagrindinis herojus buvo plikagalvis, kvailai besišypsantis atlėpausis berniukas su geltonais naktiniais marškiniais (The Yellow Kid). Komikso piešiniuose jis vaizduojamas besitrainiojantis geto gatvėmis ir bendraujantis su panašiais į save veikėjais, dažniausiai irgi vaikais, bei primityviai komentuojantis aktualijas. „Geltonojo vaikio“ kalba – skurdus geto žargonas, ant jo naktinių būdavo užrašytos reklaminių tekstų parodijos. Komikso leidėjas buvo Dž. Puliceris (Joseph Pulitzer, 1847–1911). Puliceriui perėjus dirbti pas laikraščių magnatą V. Herstą (William Randolph Hearst, 1863–1951) ir kartu ėmus leisti laikraštį New York World, konkurentai jų laikraščio turinį praminė geltonąja žurnalistika, o leidinius, spausdinančius tokios žurnalistikos kūrinius – geltonąja spauda. Dar žr. Bulvarinė spauda.

Geležinė uždanga

Geležinė uždanga (vok. Eiserner Vorhang, angl. Iron curtain) ideologinė ir fizinė riba, 1946–1989 m. skyrusi TSRS ir jos marionetines šalis nuo likusios Europos bei apskritai nuo Vakarų pasaulio. Geležinė gro tuota uždanga iš tikrųjų buvo naudojama Vokietijos teatruose, kad scenos gaisro atveju atitvertų ją nuo žiūrovų salės. Pati sąvoka randama žydų babiloniškajame Talmude (V a.), Sotos traktate, kur rašoma: „Net geležinė pertvara negali atskirti Izraelio (žmonių) nuo jų dangiškojo tėvo“. Spėjama, kad pirmą kartą kaip metafora terminas buvo pavartotas skandinavų literatūroje apie 1901 m. Jį vartojo ir H. Velsas (Herbert George Wells, 1866–1946) fantastiniame romane „Dievų maistas“ (The Food of the Gods, 1904), apibūdindamas priverstinę vienatvę.