|
Laimingi būkite bendruos keliuos
Nors ir per kalnus jie vingiuotų.
Nesižvalgykit atgalios – jei praeitis saldi.
O jei kuris paslys žemys – antrasis greit paduokit ranką,
Ir vėl pirmyn abu kartu. Žinokit – daug atleisti tenka.
Ištieskite rankas į saulę,
Paglostykite švelnią gėlę.
Ir eikit per pasaulį,
Ir skriskite per aukštą mėlį.
Uždekite žmonių Jus širdis,
Statykit tvirtą pilį.
Skambėkit tiems, kas girdi,
Mylėkit tuos, kas myli.
Eikite kartu per žemę.
Siaurais takeliais eikit kuo greičiau.
Apsaugokit viens kitą nuo audrų ir vėjų,
Lašelį meilės gerkite pusiau.
Viską: meilę, kūdikio juoką,
Pirmą jo žingsnį ir šventinę duoną,
Tiek daug patyrę dienų nuostabių,
Braukiate ašarą laimės kartu.
Viską: nerimą, skausmą ir kančią,
Vargą, rūpesčius, bėdą, nelaimę,
Lyg sunkų kalną įveikę abu
Sėdit laimingi ir žvalūs kartu.
Šitokį kelią abu nukeliavę,
Džiaukitės derliumi savo rudens.
Ir tegu pavyzdžiu jūsų pasekę,
Vaikai ir anūkai laimingai gyvens.
Palinkėčiau meilės,
Bet ji ir taip gyvena jūsų širdyse.
Palinkėčiau laimės,
Bet ją kasdien sutinkat savo namuose.
Palinkėčiau ramybės,
Bet jos pati iš jūsų skolinuos dažnai.
Palinkėčiau kantrybės,
Bet kantresnių už jus neteko jau sutikt seniai.
Tad palinkėsiu daug dienų,
Gražių, saulėtų ir šviesių.
Pavasaris, ruduo – jūs visada drauge,
Žiema ar vasara – jūs visada šalia.
Ir šventės, ir draugai – jūs visada kartu,
Nelaimės ar vargai, petys petin abu.
Už šypseną – šypsniu, už šilumą – žodžiu,
Už klaidą – švelnumu, ir taip ratu, ratu.
Iš metų į metus gyvenimo keliu,
Važiuokit dar ilgai su meile ir džiaugsmu.
Jūs eikit kartu, tvirtai rankom sukibę,
Tas kelias viliojantis, ilgas, sunkus.
Ir veskitės pagarbą, meilę, kantrybę,
Per rytą ir vakarą – ilgus metus.
Pabūkim greta, kaip medžiai
Supynę rankas, kaip šakas.
Viršunėm bežvelgiantys šiandien,
Naktim į šviesiąsias žvaigždes.
Pabūkim arti, kaip laivai du
Prieš plaukiant į jūrą neramią,
Du žmonės, maži du taškeliai
Didžiąjam būties okeane.
Pabūkime lemčiai dėkingi
Už šitą akimirką šviesią.
Pabūkim, kol lemta mums būti
Pabūkim, kol gera mums dviese.
(po penkerių bendro gyvenimo metų)
Lietuviškų miškų didingas medis
Palinkęs tarsi melstųsi jis Jums.
Jėgų iš jo įgavę — dangun kelsis
Ir ąžuolų galia šeimoj nubus.
Turėti laimę — tai lyg auginti medį:
Vaikuos, šeimoj ir savyje —
Ir išugdyti ąžuolinę šerdį
Plačioj šakotoj gentyje.
Tad su Medinėmis šeimos vestuvėm —
Tvirtom lyg miškas sutuoktuvėm!
Lai vestuvių dieną jus puošia
Žiedai nevystantys ir amžini.
Gyvenimas lai taurę ruošia,
Kurią išgėrę nepajustumėt, jog ji karti!
Kūrėjas, pakvietęs jus gyventi kartu,
Turi didelių lūkesčių…
Dalinkitės jautrumu, atlaidumu ir meile,
Šie jausmai grįžta padvigubėję…
Turėkite savo šeimoje džiaugsmo dieną,
Galbūt ji apsaugos nuo monotonijos…
Auginkite savo medį, tegu jis veda vaisius
Ir jo šakose gieda paukščiai…
Jūs svajojot ir augot skirtingai,
Bet gyvenimas suvedė jus –
Ne į jūsų pasaulį svajingą,
Bet į paprastus, mielus namus.
Ir dabar praeities jums negaila,
Kaip negaila svajonių senų…
Šiandien jūs sukūrėte šeimą
Iš gražiausių jaunystės žiedų.
Tad dalinkitės judu vargus
Ir to džiaugsmo mažytę dalelę.
Viską viską dabar jau perpus –
Visą ilgą gyvenimo kelią.
Tegul jūsų žeimoje visuomet viešpatauja
Meilė, gėris ir santarvė.
Tegul namų erdvę užpildo nerūpestingas
Vaikų krykštavimas, o šeimos židiny
Niekuomet nepristinga jus šildančios
Ištikimybės, išminties ir pagarbos ugnelės.
Rodos taip paprasta statyti gyvenimą,
Iš kasdieninių rūpesčių,
Iš mažyčių džiaugsmo grumstelių,
Iš abipusės meilės sulipdyti nepajudinamą tvirtovę.
Rodos taip paprasta gyventi,
Kai šalia jauti mylimo žmogaus alsavimą,
Kai liūdesio akimirką turi gyvenimo draugo petį,
Už kurio gali pasislėpti ir išsiverkti skausmo akivaizdoje.
Rodos taip paprasta žengti per gyvenimą
Susikibus už rankų, į bendrą ateitį,
Į bendrą tikslą, į bendrą svajonę.
Rodos taip lengva gyventi žinant tūkstantį ir vieną žodį
Ir visi jie yra – Mylėti.
3 puslapis iš 9«123456789»
|
|