|
Už mūsų bendrą namų sieną,
Už triukšmingiausią vaikų kiemą,
Už mūsų vakarus bendrus
Kartu su mielu Kaimynu!
Už mūsų bendrą kiemo sniegą,
Už tylų mūsų vaikų miegą,
Už mūsų reikalus bendrus
Suvedusius gyvent kartu!
Už mūsų bendrą namo rūsį:
Uogienės neturi — Tau mano pusė.
Jei bulvių pritrūkai — kalti vaikai,
Bet aš turiu dar nemažai.
Pasidalinčiau duona ir druska,
Pasidalinčiau viena puodyne,
Nes, kai pritrūks ko nors ir man —
Dosnus Kaimynas pasibels langan.
… esame įsitikinę, jog per daugelį metų ir įvairių pobūvių
jau tapome puikiais draugais…
… džiaugiamės, kad niekuomet nepamirštate mūsų šeimos
ne tik prie vaisių stalo, bet ir kasdienybėje…
… suprantame Jūsų jaudulį ir įvykio svarbą, todėl laistome
Jūsų laimę ir sėkmę šampanu…
Mes tikimės, jog bendras mūsų „labas rytas“ ir nuoširdus
mūsų „labos nakties“ sujungs mūsų vaikų žaidimus bei mūsų draugystę.
… Jūsų šeimos šventė — tai mūsų šeimos šventė, kuri
mums taip pat suteikė daug džiaugsmo…
… pasitikime Jūsų kaimyniškumu ir švenčiame Jūsų
džiaugsmą taip, kaip švęstume savo…
… būname drauge įvairiausiose situacijose ir tikimės
ateityje turėti gražią mūsų šeimų sąjungą…
… linksminamės dienoje, kai Jums gera ir svajojame,
kad niekada nebūtų kitaip…
… dovanojame Jums paprastumą, nuoširdumą ir ilgimės
bendrų vakarų…
… mes be Jūsų neįsivaizduojame savo namų — juk siena
bendra ir galva prie galvos.
Esame pasirengę sukurti tokią šeimų sandraugą, kur
kiekvienas sakytų: „kol artimieji atvažiuos, teks ilgai laukti, o kaimynai jau čia pat“.
Tad būkime artimesni už artimuosius! Tegu triumfuoja
ilgametė mūsų šeimų draugystė ir klesti namai.
Po darbo ar sekmadienį abu
Mes išlenkiam alaus du bokalus:
Aptarti reikia aibes reikalų,
Politiką ir automobilius,
Krepšinį, futbolą, žmonas, draugus
Ir laikmetį — kada kitaip čia bus?
Alaus puta naikina problemas
Ir kas, kad pyks pikta kurio žmona,
Bet patikėki, tai ne problema —
Tai vyriškos draugystės aukštuma!
Keliu bokalą už Tave —
Pakelk bokalą už mane.
Skelbiu kaimyniškumo tostą
Už alaus jūrą, vyrų uostą!
Kai apsigyvenome prieš daugelį metų šiuose namuose,
vargu ar galėjome tikėtis, jog tiek daug laiko praleisime
drauge. Buvome jauni ir nė nemanėme eiti šluoti kiemo patvorių,
sodinti darželių ar pilti smėlio dėžių.
Tačiau pažvelkime visi pro langus. Kaip tai galėjo atsitikti,
jog gyvatvorės apie namą jau siekia mūsų vaikų galvas?
Kaip tai galėjo įvykti, kad prie laiptinių neišlaužyti
suoleliai ir mūsų Tėvams, kažkada dabojusiems mažus anūkėlius,
yra kur pasėdėti ir pailsėti?
Viskas taip paprasta ir gera… mylėjome savo namus ir
kiemą, dabojome vieni kitų vaikus, o kartais net ir pabardavome…
Viskas taip paprasta ir žmoniška… tikėjome, jog
kada nors mums reikės gerumo taip, kaip jo reikia visiems.
Kaip gerai iš ryto atsigert kavos
Su drauge, kuri už sienos nuolatos.
Dar geriau dėl vyro draugei pasiguost —
Psichologo niekad nereikės ieškot…
Tad, jei svogūno Tau kada pritrūko —
Tu ateik — paverksim lupdamos abi:
Šios ašaros dėl būto ir nebūto,
Ir dėl skaudaus likimo druskos,
Kuri mums amžiais per sūri.
Dėl pamirštų jaunystės rūtų —
Ateik — paverksime kartu abi…
|
|