|
Kartą maudėsi vienuolis upėje ir išgirdo kažką šaukiant pagalbos. Būtų bėgęs, bet buvo nuogas. Kai pašaukė kitą kartą,
vienuolis uždengė savo gėdą skrybėle ir nubėgo. O ten nuoga pana stovi vandeny ir laikydama karabiną sako:
– Rankas aukštyn!
Vienuolis rankas pakėlė ir įvyko stebuklas: skrybėlė nenukrito!
Taigi, siūlau išgerti už stebuklingą jėgą, kuri išlaikė skrybėlę!
Išgerkime už negeriančius draugus, kurie būna ramstis girtumo minutę.
Seniai, seniai dar neatmenamais laikais gyveno žmonės, kurie turėjo dvi galvas ir keturias kojas. Bet prasidėjo karai tarp dievų, jie svaidėsi žaibais ir padalino žmones pusiau… Tad ir iki šios dienos dar žmonės tebeieško savo antrosios pusės.
Tad pakelkim taures ir palinkėkim vienas kitam, kad surastumėm savo antrąją pusę!
Visi linki balto. Mes palinkėsime juodo: važinėti juodu limuzinu, degintis prie juodosios jūros, ir valgyti juodus ikrus. Už tai ir išgerkime!
Moters ginklas yra drabužiai. Tai išgerkime už tai, kad visos moterys nusiginkluotų!
Linkiu, kad jūsų vaikų tėvai būtų patys laimingiausi žmonės!
Niekada neimkite į galvą to, ką galite paimti į burną.
Tad paimam kol kas į burną, o į galvą turėtų stuktelti savaime!
Kas per jausmas yra meilė?
Kilnių geismų ir apmaudo siautimas?
Keista būtybė gimusi iš nieko?
Džiugi vergovė?
Saldanti liepsna?
Žavingų formų mišinys kraupus?
Švininis pūkas?
Dūmas spindulingas?
Ligota sveikata?
Bemiegis miegas?
Kas toji meilė?
Garo debesėlis, atodūsis į orą pasikėlęs, šviesos ir laimės tviskanti versmė, ar skausmo ašarų juoda gelmė?
Ta meilė – išmintinga beprotybė, medus saldžiausias ir nuodų kartybėje…
Tad išgerkim už meilę!
Karalius turėjo juokdarį. Juokdarys visad juokėsi. Karalius nužudė juokdario motina – juokdarys juokiasi. Nužudė juokdario tėvą. Vis tiek juokiasi. Nužudė broli – juokiasi. Nužudė juokdario draugą – staiga juokdarys pravirko. Karalius klausia juokdario:
– Kodėl tu pravirkai?
Juokdarys atsako:
– Šeimos aš nepasirinkau, o draugus aš išsirinkau pats.
Tad išgerkim už gerus draugus!
Kartą paskendo laivas. Visi keleiviai žuvo, išsigelbėjo tik tėvas ir sūnus. Plaukia jie per bangas, įsikibę į rąstą, ir sūnus klausia tėvo:
– Sakyk, tėve, ar dar gali būti kam sunkiau, negu mums dabar?
– Tam dar sunkiau, sūnau, – atsakė tėvas, – kas artimo žmogaus laukdamas vis į kelią žiūri.
Tad išgerkim už tuos, kurie laukia!
Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia – laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė.
Priėjo kitą namą, kur irgi buvo tik viena vieta. Čia šeimininkai nusprendė įsileisti sveikatą. Kas per laimė ir kas per meilė be sveikatos? O meilė ir laimė buvo paliktos prieangyje. Ir iš pradžių išėjo meilė, po to laimė, o paskui jas ir sveikata. Trečiajame name žmonės nusprendė, kad svarbiausia yra meilė. Ir ji liko name. O kai paliko meilė, pasiliko ir sveikata, ir laimė.
Tad išgerkime už tai, kad pirmiausia įsileistume meilę!
Guli senukas mirties patale ir ateina giltinė. Ji sako viskas senuk pasiimu aš tave. O senukas sako:
– Duok man dar pagyventi tiek kiek mano sode ant obels yra lapų.
– Ne tiek žmonės negyvena! – sušuko giltinė. Aš tau duosiu pagyventi tiek metu kiek tu turi TIKRŲ draugų. O senis iškart ir numirė.
Tad pakelkime taures už tikrus draugus!
Paukštis stiprus – sparnais, o žmogus – draugyste, tad branginkime tai kas šalia mūsų – tikrus draugus!
Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.
– Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė.
– Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?
– O ko verta Meilė be ištikimybės?
– Prieštaravo šioji.
– Vaikeliai, – įsikišo Fantazija.
– Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.
Tad pakelkime taures už Fantaziją.
Kartą į vienus namus, kur dvi seserys šventė savo vestuves, atėjo senučiukė ir paprašė valgio. Vyresnioji sesuo iškart aprėkė ją ir norėjo išgrūsti iš namų. Jaunesnioji sesuo pasodino senučiukę už stalo, mandagiai elgėsi, pavaišino.
O senučiukės neprastos būta: ji buvo fėja. Todėl vyresniajai seseriai ji uždėjo nematomus juodus akinius, o jaunesniajai rožinius. Ir nuo tol vyresniajai seseriai visas pasaulis ėmė rodytis juoda spalva, viskas ją erzino, kiekviename žingsnyje ji kėlė skandalus. Savo vyrui ji padovanojo tamsų, nelinksmą, konfliktišką gyvenimą. Jaunesnioji sesuo gyvenimą regėjo šviesiomis spalvomis. Ji buvo kantri, atlaidi smulkmenoms, dovanojo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Šeimos karalystė – žmonos karalystė. Ir žmonai lemta vedybinį gyvenimą paversti ilgu ilgu auksiniu rytmečiu.
Palinkėkime šiandien jaunajai sukurti tokį laimingą ir šviesų gyvenimą! Už jaunųjų laimę!
|
|