22. Tostai draugams

Nuolat labai užsiėmęs verslininkas Petras ėmė įtarti savo žmoną neištikimybe. Kaip paprastai susirengęs tolimon kelionėn, jis pasikvietė geriausią savo draugą Joną ir šiam sako:
– Jonai, tu – mano geriausias draugas. Ir turiu prisipažinti, jog man kelia nerimą kai kurie mano žmonos poelgiai. Bijau, kad ji man neištikima… Aš dabar skrendu į Niujorką, savo žmoną užrakinau namuose, štai raktai nuo namų, juos atiduodu tau. Jeigu kas nors man nutiktų, nueik į mano namus, atrakink juos ir papasakok žmonai, kas man nutiko…
Po kelių valandų Petras jau buvo oro uoste. Kai su grupe keleivių jis pasuko išėjimo link, staiga išgirdo šaukiantį Joną.
– Klausyk, – šaukė tas iš toli, – tu supainiojai, davei man ne tuos raktus! Jie netinka tavo namų durų spynai!..
Tad pakelkime taurę už tuos žmones, kurie, patikėdami savo draugams paslaptis, patikėtų jiems ir savo tikruosius raktus!

21. Tostai draugams

Du bičiuliai eina gatve. Staiga vienas nelauktai stabteli ir čiupęs kolegą už parankės tarsteli:
– Greičiau nykstam iš čia…
– Kas gi atsitiko? – nesuvokia bičiulis.
– Antai pažiūrėk: kitoje gatvės pusėje stovi mano žmona ir kalbasi su mano meiluže…
Bičiulis, įdėmiau pažvelgęs į kitą gatvės pusę, nuramina jį:
– Nesijaudink, tai mano žmona ten šnekučiuojasi su mano meiluže…
Tad išgerkime už ištikimus draugus ir tikrąsias drauges.

20. Tostai draugams

Gyveno kartą senas senas žmogus. Jis pragyveno ilgą gyvenimą, turėjo daug draugų, garbingą profesiją, krūvą vaikų ir anūkų, jaukius namus. Ateina pas senuką Mirtis ir sako:
– Einam su manimi.
– Kodėl? nustebo senukas.
Aš juk dar sveikas, linksmas, gyvenimu patenkintas. Aš nenoriu mirti. Man patinka gyventi.
– Gerai, sutiko Mirtis. Aš paliksiu tave ramybėje. Gyvenk sau laimingai, bet su viena sąlyga. Juk turėjai daug draugų. Tad štai: nuo šiol už kiekvienus pragyventus metus aš su savimi pasiimsiu po vieną gerą tavo draugą. Sutinki?
Ir tada senukas pravirko.
Tad pakelkime taurę už tas senuko ašaras ir už tvirtą draugystę!

19. Tostai draugams

Atsitiko taip, kad kartą vienišam žmogui teko nakvoti erdvioje užmiesčio viloje. Naktis buvo tamsi ir siaubinga, panaši į tą, kokią matome siaubo filmuose. Lietus pliaupė be perstojo, vėjas negailestingai daužė langines, vėjo pučiami brazdinosi nukritę lapai… Žmogus niekaip negalėjo užmigti. Ir staiga jis išgirdo, kaip kažkas pasibeldė į vilos duris. Priėjęs prie jų, žmogus paklausė:
– Kas ten? Ką likimas atnešė tokį vėlyvą vakarą?
Niekas žmogui neatsakė. Tik švilpavo vėjas ir gūdžiai aimanavo tamsa. Žmogus vėl atsigulė, bet užmigti negalėjo. Ir staiga vėl beldimas į duris. Ir vėl klausimas:
– Kas ten?
Ir vėl tyla. Ir nerimstantis tamsumų ūžesys. Kitą rytą visą nakties istoriją žmogus papasakojo vienai senyvai ir išmintingai moteriai.
– O tu neatidarei durų? paklausė moteris.
– Ne… O ką, reikėjo atidaryti?
– Jokiu būdu! Juk į namus beldėsi Bėda…
Tad pakelkime taurę už tai, kad į mūsų namus belstųsi Laimė, Meilė ir Gėris ir, žinoma, Geri Draugai, nes be gerų draugų neateis nei Laimė, nei Meilė, nei Gėris…

18. Tostai draugams

Tėvas turėjo vienturtį išlepintą sūnų, kuris tik linksminosi, valgė ir miegojo. Jis visiems gyrėsi, jog turįs begalę draugų. Kartą lepūnėlis sutiko puikią merginą, kurios ilgai ieškojo. Be jos, jam rodės, ir gyvenimas – ne gyvenimas. Vienturtis tėvo sūnelis pasipiršo merginai. Buvo sutartos vestuvės.
– Klausyk, sūneli, – pamokė tėvas, – tu turi daug rūpesčių. Tu juk turi, kaip sakei, labai daug draugų… Duok man jų adresus, aš juos pakviesiu į vestuves. Sūnus sutiko.
Atėjo vestuvių diena. Vestuvėse dalyvavo daugybė giminaičių. Bet jose nepasirodė nė vieno jaunikaičio draugo. Nieko nesuprasdamas jis kreipėsi į tėvą. Šis atsakė:
– Aš pakviečiau visus tavo draugužius. Tačiau paprašiau tau pagelbėti sunkią tavo valandą. Kaip matai, padėti jie tau nepanoro.
Pakelkime taures už tikruosius draugus, kurie visada ateina į pagalbą ir kurie niekada mūsų nepaliks nelaimėje.

17. Tostai draugams

Atsitiko taip, kad vienas visiškai nuskurdęs žmogelis paprašė savo bičiulio paramos. Bičiulis išsitraukė savo piniginę ir prisipažinęs, jog tai visos jo santaupos, atidavė ją žmogeliui. Tas, pasiėmęs bičiulio piniginę, nuėjo į namus. Tuo metu pas jį atėjo kaimynas ir prisipažino, kad nebeturi namuose nė duonos kriaukšlio. Tada žmogelis išsitraukė ką tik gautą piniginę ir tarė:
– Aš taip pat nieko neturėjau, bet vienas mano bičiulis man padovanojo šią piniginę. Dabar ją tu paimk, o manęs gal neapleis Dievas…
Paėmė kaimynas piniginę ir eina namo. Sutinka tą bičiulį, kuriam pradžioje ir priklausė ši piniginė. Bet šįsyk bičiulis pats prašėsi išmaldos. Kaimynas pagalvojo: “Aš tą piniginę gavau dovanų, tai kodėl aš ją privalau savintis”. Ir jis atidavė piniginę prašančiajam. Tas gi tuoj pat atpažino… savąją piniginę ir paprašė paaiškinti, kaip ta piniginė atsirado pas jį. Kaimynas viską papasakojo. Tada piniginės savininkas tarė:
– Tai aš padovanojau šią piniginę. Todėl bus teisingiausia, jei tuos pinigus pasidalinsime trimis lygiomis dalimis…
Tad siūlau išgerti už tikrą, bičiulišką draugystę be jokių išskaičiavimų!

16. Tostai draugams

Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to klausia studentų – ar stiklainis pilnas? Šie patvirtino.
Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė.
Tada profesorius išsitraukė iš kišenes maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamos stiklainį. Ir vėl profesorius paklausė studentų ar dabar stiklainis pilnas. Ir šie vėl atsakė – taip.
Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį. Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
– Taigi, – tarė profesorius, dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus; šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktu jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę. Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas, studijos. Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus dalykus, netgi lėkštus dalykus. Ir jeigu jūs iš pradžiu pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams.
Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams, mylimajam. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam… Rūpinkitės pirmiausia didžiausiais, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus prioritetus, o visa kita – tai tik smėlis.
Vienas is studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos. Profesorius nusišypsojo ir atsakė:
– Džiaugiuosi, kad paklausėte. Tai reiškia, kad: nesvarbu koks pilnas jūsų gyvenimas būtų, porai puodelių kavos su gerais draugais visuomet turėtų atsirasti laiko!

15. Tostai draugams

Yra tokie paukščiai – kregždutės ir žvirbliai. Kregždutės būna visą vasarą kartu su mumis, o atšalus orams išskrenda į pietus. Žvirbliai būna kartu su mumis ir kai šilta ir kai šalta, jie lygiai tokie patys kaip ir Jūs mano mieli draugai, kurie manęs nepaliekat nei laimėj nei nelaimėj.
Todėl keliu šią taurę už Jus, mano mielieji žvirbliai.

14. Tostai draugams

Išminčius paklausė:
– Kodėl draugai taip lengvai tampa priešais, o štai priešą paversti draugu labai sunku?
Bet juk lygiai taip pat ir namą lengviau nugriauti, negu jį pastatyti, atsakė išminčius.
Tad siūlau tostą už tai, kad mes kurtume, o ne griautume, nors kūrimo menas kur kas sunkesnis.

13. Tostai draugams

Nebūk toks sausas, kad skilinėtum ar nulužtum, bet nebūk ir toks šlapias, kad tave išgrežtų kaip skudurą.
Taigi pakelkime tostą už tikrus vyrus.

12. Tostai draugams

Išgerkim draugai į mano sveikatą. Nes jei aš būsiu sveikas, bus sveika ir mano žmona. Jei bus sveika mano žmona, bus sveiki ir visi mūsų miesto vyrai. Jei bus sveiki visi mūsų miesto vyrai, tai bus sveikos ir visos miesto moterys. Na, o jei bus sveikos visos moterys mūsų mieste, tai būsiu sveikas ir aš. Tad išgerkim į mano sveikatą!

11. Tostai draugams

Išgerkime už tai, kad užkąstume!

10. Tostai draugams

Ant upelio kranto augo trys rožės. Viena jų paprašė:
– Upelį, duok atsigerti.
– O tu numesk man vieną žiedelį. – atsake šis.
Tačiau rožė buvo išdidi ir nesutiko, todėl sudžiūvo. Tas pats ištiko ir antrąją rožę. Trečioji rožė taipogi paprašė atsigerti, bet ji nepagailėjo vieno žiedo. O atsigėrus sužydėjo dar gražiau…
Tad išgerkim už merginas, kurios duoda ir žydi.

9. Tostai draugams

Ganėsi pievoje asiliukas. Į pievą atėjo nepaprasto gražumo moteris, asiliukas toliau ganėsi. Moteris pradėjo nusirenginėti – asiliukas toliau ganosi, moteris visai nusirengė ir prigulė ant pievos šalia asiliuko, o tas vis ganėsi.
Taigi, išgerkime už tai, kad netaptume asilais.

8. Tostai draugams

Žvirblis žiemą vienas blaškosi, pūgos aplinkui siaučia, šalta žvirbliui. Nu nebėra kur dėtis, belieka atiduot galus. Tik staiga iš niekur pasiroda karvė ir eidama pro šali apšika žvirblį. Žvirbliui, šilta, gera. Bet iš niekur pasirodo katinas ir ištraukęs iš š..o ima ir suvalgo žvirblelį.
Tad, išgerkim ir žinokit, kad ne visi draugai yra draugai, kurie iš š..do ištraukia.

3 puslapis iš 41234