179. Juokingi tostai

Geležinkelio stotis. Būriuojasi žmonės norėdami sutikti savo artimuosius, pažįstamus. Traukinys sustoja. Iš vieno vagono išlipa senas žydas. Jį apspinta giminaičiai ir ima klausinėti:
– Mielasis Abramai, kaip sekėsi kelionė? Kaip sveikata? Ar nepavargote?
– Ui! Klausykite, aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau… Man davė labai blogą bilietą: aš visą laiką sėdėjau atbulinėje sėdynėje, o ten trauka… Man ir dabar galva sukasi. Aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau… Dieve mano!
– Tai kodėl su kuo nors nepasikeitėte vietomis? Seneliui būtų kas nors užleidęs savo vietą.
– O su kuo gi aš keisiuosi. Juk kupė daugiau nieko nebuvo!
Siūlau tostą už tai, kad mums gyvenime niekada netektų atsidurti seno žydo vietoje.

40. Tostai draugams

Potvynis. Visi siaubo apimti. Žmonės griebiasi išvartų, lentgalių, kažkokių nuolaužų ir stengiasi pasiekti sausumą. Tik vienas senas žmogus sėdi sau ramus krėsle.
– Greičiau bėk! – šaukia jam žmonės iš paskutinio pagalbon pasiųsto sunkvežimio.
– Dievas man padės, – ramiai atsako senis ir net negalvoja pajudėti iš vietos.
O potvynio vanduo vis kyla ir kyla. Jis jau semia kambarius. Prie senio priplaukia paskutinė valtis. Iš jos gelbėtojai šaukia:
– Seneli, eikš čionai! Dar yra viena vieta!
– Dievas man padės! – ramiai atsako senis ir meldžiasi.
Gelbėdamasis nuo kylančio vandens senolis užsiropščia ant stogo. Bet vanduo greit paskandins ir stogo viršūnę, kaminą. Virš namo pakimba malūnsparnis. Gelbėtojai išmeta virvines kopėčias.
– Kabinkis, seni! Tai paskutinis šansas.
Tačiau senis vis tvirtina savo:
– Dievas man padės!
Su šiais žodžiais atrieda didžiulė banga ir nuplauna užsispyrėlį. Rojuje senis sutinka Dievą ir pradeda priekaištauti.
– Viešpatie Dieve, aš taip laukiau tavo pagalbos! Kodėl tu apleidai mane nelaimėje?
Ir pasigirdo rūstus Dievo balsas:
– Nevykėli! Kvaily nelaimingas! O kas tau siuntė sunkvežimį, paskui valtį ir malūnsparnį?
Siūlau tostą už tuos, kurie moka pasinaudoti savo progomis.

20. Tostai vyrams

Ilgai ruošėsi žydelis vesti. Nežino, ką daryti. Viengungiui blogai. Vienas neišgyvensi viso gyvenimo. Susirgsi ar ištiks kokia nelaimė, kas slaugys ligonį? Vesi – irgi negerai… Tuojau pasipils vaikai… Uždirbk ne tik sau, žmonai, bet ir mažiesiems ėdrūnams… Ar užteks jėgų?
Svarstė svarstė žydelis ir nežino, kaip pasielgti. Nueina jis pas rabiną patarimo prašyti.
– O išmintingasis rabi, pasakyk man – vesti ar nevesti?
Rabinas pasižiūrėjo į vaikiną, giliai atsiduso ir užjausdamas pasakė:
– Daryk, kaip išmanai. Vėliau vis tiek gailėsiesi.
Tad pakelkime taures už nepavydėtiną vyrų likimą.

19. Tostai vyrams

Traukinio kupė važiuoja nebejaunas rabinas. Ant viršutinės lentynos rengiasi miegoti bendrakeleivis – jaunuolis. Šis ir klausia:
– Meldžiamasis, gal pasakytumėte, kuri dabar valanda?
Rabinas, nieko neatsakęs, nusisuka į sieną ir užmiega. Rytą traukinys privažiuoja sostinę. Abu keleiviai pabunda ir ruošiasi išlipti. Rabinas pažiūri į laikrodį ir bendrakeleiviui sako:
– Jaunuoli, jūs manęs vakar klausėte kelinta valanda? Tai va, dabar pusė devynių.
– Kodėl vakar tylėjote, gerbiamasis, kai klausiau? – stebėjosi jaunuolis.
– Matote, jeigu vakar būčiau atsakęs kelinta valanda, tai jūs būtumėte manęs paklausęs, kur aš vykstu. Būčiau atsakęs, jog į sostinę. Jūs būtumėte man prisipažinęs, jog neturite kur nakvoti. Aš, kaip geras žmogus, būčiau pakvietęs į savo namus. O aš turiu gražią jauną dukrą. Naktį jūs tikriausiai būtumėte ją suvedžiojęs, ir ji būtų pastojusi. Būtų tekę jums ją vesti.
– Na ir kas? – sušuko jaunuolis.
– Taigi vakar ir pamaniau: kam man reikia tokio žento, kuris net laikrodžio neturi.
Tad pakelkim taures už vyrišką išmintį.

178. Juokingi tostai

Tai buvo labai seniai. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Keliaudamas žydas nakvojo karčiamoje. Valgyti jau nieko nebuvo, išskyrus duoną ir kiaulieną. Išalkęs žydas valgė viską.
Staiga kilo audra. Pradėjo blykčioti žaibai. Be paliovos trankėsi perkūnas. Kilo uraganinis vėjas…
– Viešpatie, atleisk man! – išsigandęs meldėsi žydas ir čia pat ėmė gėdinti Dievą:
– Argi verta dėl to mažyčio gabaliuko kiaulienos kelti tokį didelį triukšmą?
Tad pakelkime taures už šeimininkus, taip gražiai paruošusius šį vaišių stalą.

177. Juokingi tostai

Į vieną miestelį atvyko rabinas. Tačiau nė vienas žydas jo nepasitiko. Tuomet jis pakėlė rankas į dangų ir sušuko:
– Lai pavirsta šis miestelis pelenais! Lai jis sudega iki pačių pamatų!
Tačiau tuojau pat rabinui pagailo žmonių ir jis tarė:
– Visatos Valdove, galingasis Dieve, Viešpatie, neatsiųsk gaisro į šį miestelį.
Ir įvyko stebuklas – miestelis nesudegė. O kas būtų buvę, jeigu rabinas nebūtų atšaukęs savo prakeikimo?
Pakelkime taures už gailestingumą.

176. Juokingi tostai

Kartą pagyvenęs vyriškis atėjo pas gydytoją. Pacientas atrodė labai išvargęs, kažko prislėgtas.
– Pone gydytojau, – pasakė jis liūdnu balsu, – aš nežinau, kas man darosi. Pastaruoju metu naktį niekaip negaliu užmigti.
Gydytojas apžiūrėjo vyriškį ir prirašė švelniai veikiančių raminamųjų vaistų.
– Tai turėtų padėti! – pasakė gydytojas.
Po poros savaičių vyriškis vėl pasirodė gydytojo kabinete.
Vaistai beveik nepadėjo. Gydytojas patarė vakarais pasivaikščioti, ritmiškai giliai kvėpuoti, atlikinėti lengvus gimnastikos pratimus.
– Šiaip jau jūsų sveikata gera! – nuramino gydytojas liūdnomis akimis žiūrintį vyriškį.
Po keleto dienų vyras vėl atvyko pas gydytoją. Šį kartą jis gavo receptą stipriai veikiančių migdomųjų. Gydytojas prieš tai jį įspėjo apie galimą pavojų, kuris tyko, jeigu vaistai vartojami didelėmis dozėmis ir ilgai.
Tačiau po kurio laiko vyras vėl pasibeldė į gydytojo duris.
– Dabar tegali padėti tik viena vienintelė priemonė, – pasakė gydytojas. – Tiesa, ji nėra pigi, tačiau ilgalaikė. Šią priemonę aš pats išbandžiau. Padarykite ir jūs taip. Ji tiesiog stebuklus daro!
Vyriškis daugiau gydytojo kabinete nebesirodė.
Tad pakelkime taures už tą nuostabią priemonę nuo nemigos, kuri vadinasi televizoriumi.

175. Juokingi tostai

Dantų gydytoja turėjo ištraukti dantį nervingai moteriškei. Apie nuskausminamuosius ji nenorėjo ir klausyti. Pamačiusi medicinines reples moteris dar tvirčiau sukąsdavo dantis, rankomis įsikibdavo į krėslo atramas… Jos visa išvaizda rodė, jog jokia jėga neprivers prasižioti.
Dantistė pasišaukė seselę į šalį ir sušnibždėjo:
– Kai aš tik duosiu ženklą, bakstelkite adata pacientei į sėdimąją.
Gydytoja pasiruošė. Seselė tik bakst! Moteriškė iš netikėtumo aikt! Tuo akimirksniu dantistė kapt už skaudamo danties… Timpt!
– Na, va… Matote, – šypsodamasi dantistė rodo pacientei ištrauktą dantį. – Ar labai skaudėjo?
– Nelabai! – su palengvėjimu atsiduso pacientė. – Tačiau aš niekados netikėjau, kad danties tokios ilgos šaknys…
Tad pakelkime taures už tai, kad niekada mums nereikėtų atsidurti nervingos pacientės vietoje.

174. Juokingi tostai

Viena amerikietė nutarė ištekėti penktą kartą. Tačiau prieš vestuves ji nuėjo pas gydytoją pasikonsultuoti. Gydytojas, žinoma, susidomėjo, kokios aplinkybės privertusios jos vyrus atsisveikinti su šiuo pasauliu.
– Pirmi trys vyrai mirė apsinuodiję grybais, o ketvirtasis nuo smegenų sutrenkimo.
– Taip… taip… – mįslingai nutęsė gydytojas.
– Matote, jis nemėgo grybų, – pridūrė norinčioji ištekėti penktą kartą.
Tad pakelkime taures už grybų mėgėjus bei grybautojus!

18. Tostai vyrams

Vaikinas, norėdamas išvengti karo tarnybos, sugebėjo įtikinti gydytoją, jog jis esąs visiškas trumparegis. Ir štai tą patį vakarą tas vaikinas nuėjo į kiną. Didžiausiam netikėtumui ir siaubui jis pamatė, kad šalia sėdi ta pati gydytoja, pas kurią jis lankėsi ryte.
Valandėlei vaikinas tarsi suakmenėjo. Jo mintys lakstė it patrakusios ieškodamos išeities iš susidariusios situacijos. Kiek padvejojęs vaikinas ramiai paklausė:
– Atleiskite, ponia, ar nepasakytumėte, kada šis autobusas išvyksta į Alytų?
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie greitai sugeba orientuotis gyvenime.

17. Tostai vyrams

Pone daktare, atėjęs pas gydytoją skundžiasi vyriškis, – kai išgeriu… tai negaliu baigti…
– Tai negerkite! – pataria gydytojas.
– Tada negaliu pradėti. Gal, sakau, pone daktare, išrašykite man vaistų, kuriuose būtų daugiau kalcio.
– O kam jums tokie vaistai?
– Mano žmona trainiojasi su kitais vyrais, o man neauga… ragai.
Pakelkime taures už tai, kad vyrams nereikėtų kreiptis į gydytojus panašiais klausimais.

16. Tostai vyrams

Į seksopatalogijos kabinetą įeina suvargęs vyriškis.
– Pone daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas, kas man galėtų būti? Kai aš su žmona… tai pirmą kartą man labai karšta, o kai sugalvoju antrą kartą, tai labai šalta.
– Keista! – susimąsto gydytojas. – Atsiveskite žmoną, reikia su ja pasikalbėti.
Kitą dieną žmona pasakoja:
– Pone gydytojau. Čia nieko keisto ir nesuprantamo nėra… Kai mano vyras pirmą kartą su manimi… tai buvo liepos mėnesį, o antrą kartą – sausio pabaigoje.
Pakelkime taures už tai, kad vyrai nejaustų temperatūrų skirtumo!

173. Juokingi tostai

Staiga mirė didžiulės firmos vienas iš savininkų. Rytą jis atėjo į darbą, o dabar štai jau karste. Tardytojas apklausinėja vienintelę liudininkę – sekretorę, tą ankstų rytą mačiusią savo viršininką.
– Prašom papasakoti viską, ką žinote, – pasakė Temidės tarnas, pasiruošęs užrašyti kiekvieną svarbią detalę.
– Pone tardytojau, – atsiduso jauna, dailutė panelė aukštai permesdama kojytę ant kitos kojytės. – Jis atvažiavo, įėjo į kabinetą, paskui paskambino, kad užeičiau. Ant stalo prieš mane padeda penkiasdešimt litų ir apkabina mane. Aš tyliu. Jis padeda ant stalo šimtinę ir pabučiuoja. Aš tyliu. Jis išsitraukia šimtą dolerių ir paglosto mano krūtinę. Aš tyliu. Mano viršininkas meta kitą šimtinę ir jo ranka nuslenka žemyn. Aš tyliu. Nebežinau, ką daryti, ką atsakyti. O jis karštai alsuoja, nebežino, kiek toliau ant stalo bedėti ir pradeda mekenti: „Na, na, supranti, supranti… Kiek imtum, jeigu, jeigu ką daugiau…“ Aš užuominas supratau, todėl teisybę ir pasakiau: „Kaip ir iš visų – penkiasdešimt litų“.
Po šių mano žodžių jis ir nuvirto.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų nepražudytų baisūs netikėtumai.

172. Juokingi tostai

Kaltinamieji teisme neretai išgirsta ir įžeidimų, ne tik kaltinimų. Tačiau pasitaiko, kad ir kaltinamieji atkerta teisėjui, kad nors imk ir naują bylą kelk už garbės įžeidimą.
Štai keletas istorijų, kurios labai panašios į anekdotus.
Teisėjas graudena:
– Kaltinamasis, jūs toks inteligentiškas žmogus, toks…
– Gaila, pone teisėjau, kad aš negaliu atsakyti jums tuo pačiu komplimentu. Juk aš prisiekiau sakyti tik teisybę.
Teisėjas kaltinamajam sviedžia:
– Tamstos veide aš matau niekšą!
Kaltinamasis atšauna:
– Tikrai? O aš lig šiol nežinojau, kad mano veidas – veidrodis.
– Ar buvote teistas? – paklausė teisėjas.
– Vieną kartą… Tai įvyko dėl mano advokato silpnos kvalifikacijos, o ne dėl mano kaltės.
– Pasitaiko… Užjaučiu jus.
– Nėra už ką, pone teisėjau. Anuomet mano advokatu buvote jūs.
Pakelkime taures už drąsius teisinamuosius.

171. Juokingi tostai

Vienas bankininkas buvo apkaltintas sukčiavimu stambiu mastu.
– Blogi reikalai, – pasakė jam advokatas, – gresia mažų mažiausiai penketas metelių.
– Daryk viską, kad gaučiau metus, – prašo bankininkas, – pinigų nepagailėsiu.
Advokatas spaudžia visais pedalais, ir bankininkas nuteisiamas vieneriems metams laisvės atėmimo.
Išėjęs iš kalėjimo bankininkas surengė didžiulę puotą tiems, kurie stengėsi jam padėti nelaimėje. Svaiginamieji aukščiausios markės gėrimai liejosi upeliais. Svečiai linksminasi. Advokatas prieina prie bankininko ir sako:
– Jūs neįsivaizduojate, kiek man teko padėti pastangų, kad jus nuteistų vieneriems metams…
– Dėkui, brangusis, dėkui, – susijaudinęs niurna bankininkas.
– … Buvo taip sunku, taip sunku… Tie idiotai teisėjai norėjo jus visai išteisinti!
Pakelkime taures už tai, kad mums niekada netektų turėti reikalų su advokatais.

7 puslapis iš 34« Pirmas...3456789101112...Paskutinis »