195. Juokingi tostai

Viename kupė važiuoja negras ir žydas. Žydas, ilgai tylėjęs, staiga klausia:
– Klausykite, ar kartais jūs ne žydas?
– Ne, aš negras.
– Aha, bet gal jūsų motušė ar tėvelis buvo žydai?
– Ne, aš esu tikras negras.
– Be reikalo manęs varžotės… Gal jūsų giminėje būta žydiško kraujo?
– Ne, ne… Aš esu grynų gryniausias negras.
Žydas, nekreipdamas dėmesio į visus aiškinimus, ir toliau kamantinėja panašiais klausimais, kol netekęs kantrybės negras sušunka:
– Taip, taip, taip! Aš – žydas.
– Žydas nustebęs klausia:
– Tai kodėl jūs toks panašus į negrą?
Pakelkime taures dėkodami likimui, kad mes gimėme ne žydiškai įkyrūs.

194. Juokingi tostai

Susitiko kina ir žydas. Žydas ilgai tyrinėjo geltonosios rasės atstovą, pagaliau neiškentęs paklausė:
– Atleiskite, kokia jūsų tautybė?
– Aš esu kinas,- išdidžiai atsakė tasai. -Didžiausios pasauly tautos sūnus.
– O kiek jūsų šioje Žemėje? – nesiliaudamas stebėtis smalsauja žydas.
– Jau daugiau kaip milijardas.
– Oho,- dar labiau stebisi žydas. -Tai kodėl jūsų niekur nematyti? Kur bepasisuksi, vis mūsiškiai ir mūsiškiai.
Tad pakelkime taures už tai, kad pasaulyje imtų dominuoti mūsų tautiečiai.

193. Juokingi tostai

Iš viešbučio išeina solidus vyriškis, įsikandęs ilgą cigarą. Gatvės pamokslininkas prieina prie jo ir klausia:
– Atleiskite, mesjė, kiek kainuoja toks cigaras?
– Dešimt frankų.
– O kiek cigarų surūkote per dieną.
– Ne mažiau kaip dešimtį.
– Na, matote… Mano sūnau, tai šimtas frankų per dieną. Kiek bus per metus? Per dešimtį metų? Ką ten kalbėti? Mano sūnau, atsikratęs šio žalingo įpročio, per keletą metų tamsta galėtum sutaupyti tiek pinigų, jog būtų galima nupirkti viešbutį.
– Atleiskite, dvasiškasis tėve,– pasakė solidus vyriškis,– o ar jūs rūkote?
– Niekada gyvenime nerūkiau.
– Tai kodėl neperkate viešbučio, kuris, beje, priklauso man.
Taigi pakelkime taures už rūkančiuosius, kurie ir rūko, ir moka užkalti pinigų.

22. Tostai vyrams

Mokytojas nori vaizdžiai paaiškinti skirtumą tarp rožės ir kaktuso:
– Įsivaizduokite dailiai apsirengusią jauną, gražią moterį… Tai tokia esanti rožė. O šalia jos stovi žalia neišvaizdi būtybė, kuri ir žydėt retai žydi, o dažniausiai ji bežiedė. Ta būtybė šalia rožės atrodo verta pasigailėjimo. Kas tai galėtų būti?
– Aišku, pone mokytojau,- atsakė mokinys, – tai rožės vyras.
Pakelkime taures už rožių vyrus!

36. Tostai moterims

Išvargę, visiškai išsekę nuo bado vos kojas velka du žmogėdros – tėvas ir sūnus. Priešais ateina gražutė riebuilė moteris.
– Tėti, suvalgykime ją,- pasiūlo sūnus.
– Ką tu sūneli, argi galima sušveisti tiek kalorijų išsyk? Negi tu žurnalų neskaitai?
Eina toliau. Sutinka moterį. Ji liesa liesutėlė.
– Tėti, suvalgykime bent šią.
– Ką tu sūnau, ji tik kaulaminčiams tetinka.
Nuėjo jiedu dar vieną toliau. Priešais ateina gražuolė. Ne mergina – tikra svajonė.
– Tėti, šitą tai jau tikrai sušveisime. O gal namo pasiimkime?
– Teisingai sakai, sūneli. Namie verčiau mamą suvalgysim.
Siūlau tostą už tas merginas, dėl kurių vyrai iš proto eina ir pasiruošę “suvalgyti” tai, kas nevalgoma, tai yra iškęsti visas negandas.

35. Tostai moterims

Šeštajame dešimtmetyje Aleksandrijoje vyko Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame dalyvavo visų didžiausių Bažnyčios bendruomenių vyriausieji kunigai ir dvasininkai. Susirinkimo tikslas – išsiaiškinti, ar ir moterys turi sielą. Bažnyčios tėvai karštai ginčijosi, plūdosi, įžeidinėjo vieni kitus, net svaidėsi vyno ąsočiais, kol galiausiai nutarė balsuoti.
Ir tik vieno balso persvara, mano mielosios ponios ir panelės, buvo nuspręsta, kad ir jūs turite sielą.
Pakelkime taures už mūsų moteris.

46. Tostai draugams

Vieną pagarsėjusį pilietį aplanko senas pažįstamas.
– Tikiuosi nesutrukdžiau?- pasakė jis šypsodamasis.
– Nieko, nieko,- pasakė šeimininkas. – aš jau ir prieš tai blogai jaučiausi. Tačiau labai džiaugiausi, kad atvažiavai pas mane. Po tiek metų. Po tiek gyvenimo audrų… Ir sveikas, ir gyvas. Džiaugiuosi iš visos širdies.
– Jeigu tikrai džiaugiesi, užmokėk taksistui, kuris mane atvežė, aš neturiu nė cento.
– Kad tu sprandą nusisuktum. Tai ko važinėji, jeigu pinigų neturi?
Pakelkime taures už tuos draugus, kurie neturėdami pinigų, nevyksta į svečius.

192. Juokingi tostai

Prie būrelio anglų medžiotojų, susirinkusių medžioti kurapkų, prisiplakė vienas lietuvis. Jis išdidžiai pareiškė, jog esąs taikliausias medžiotojas visoje Lietuvoje.
– Šit, pamatysite,- gyrėsi jis,- pirmą kurapką aš kaip mat nupilsiu.
Virš lietuvio staiga praskrenda išbaidytas plunksnuotis. Nuaidi šūvis. Tačiau paukštis kaip lėkė, taip nulėkė.
– Džentelmenai,- iškilmingai kreipėsi vienas medžiotojas į savo kolegas,- mes buvome tikro tikriausio stebuklo liudininkai. Jūs savo akimis matėte, kaip nuskrido nušauta kurapka.
Taigi pakelkime taures už tai, kad svečiose šalyse iš lietuvių niekas nesišaipytų.

21. Tostai vyrams

Ponai, šiandien pakalbėkime apie meilę. Sakoma: prancūzas turi ir žmoną, ir meilužę, bet myli tik žmoną. Žydas turi ir žmoną, ir meilužę, bet myli tik mamą. Rusas turi ir meilužę, ir žmoną, bet myli tik degtinę. O mes pakelkime taures už brolį lietuvį, kuris nespjauna į rusišką degtinę Prancūzijoje, Vokietijoje derasi kaip žydas, Izraelyje keikiasi kaip rusas ir visada sugrįžta į tėvynę mamos, žmonos ir meilužės džiaugsmui.
Tad išgerkim už keliaujančius vyrus verslininkus.

191. Juokingi tostai

Įtraukė vieną žmogų vandens sūkurys ir nunešė. Krante susirinko žmonės, bet padėti niekas negalėjo – per daug srauni buvo kalnų upė. Atbėgo kažkoks žmogus, ėmė verkti, plaukus rautis. Žmonės nusprendė, kad tai nuskendusiojo brolis arba labai artimas žmogus, ir ėmė jį guosti.
– Kartu su skenduoliu mano pypkė dingo! – nenusiramino jis. – Būtų iš pradžių ją grąžinęs, tai tegul nors velniop prasmenga!
Pakelkim bokalus už tai, kad mes žmones labiau mylėtume, negu daiktus!

190. Juokingi tostai

Jaunuolis, vadinantis save poetu, pasakė, baigęs skaityti eilėraštį:
– Nėra nieko sunkiau, kaip skaityti savo eiles.
– Dar sunkiau jas klausyti, – atsakė kažkas iš salės.
Tad išgerkim už tai, kad mes lengvai pakeltume sunkumus!

189. Juokingi tostai

Vienas žmogus staiga susirgo ir, neatidėliojant, užsisakė sau karstą.
– Ar ne geriau gydytoją iškviesti? – klausia jo kaimynai.
– Tik bereikalingos išlaidos, – atsakė ligonis, – jei tokį didelį kelią praėjau – buvau visai sveikas ir susirgau, tai dabar jau nuo ligos iki karsto nebetoli!
Tad išgerkim už stiprią sveikatą!

45. Tostai draugams

Pagavo keliauninkai kelyje kiškį, norėjo jį papjauti, bet vienas sako:
– Vis tiek tuo mažu kiškeliu visi nepasisotinsim, tad geriau paleiskim jį, o kol grįšime jis paaugs, tada ir suvalgysim. Sutiko su juo kiti ir paleido kiškį. Po kiek laiko eina keliauninkai atgal, žiūri – asilas ganosi. Apsidžiaugė jie: kaip kiškis paaugo! Pagavo jį, papjovė, tokį šašlyką iškepė, kad net alkanai varnai bloga pasidarytų.
Pakelkim draugai bokalus už tai, kad mes pasitenkintume geriau mažu, bet geru, negu dideliu, bet niekam tikusiu.

188. Juokingi tostai

Vienas senis niekaip negalėjo prie elektros priprasti. ”Tikriausiai kažkur yra dagtis ir žibalą degina” – galvojo jis. Tik kaip ji užsidega nesuprato. Kartą vakare nutarė lempą užgesinti. Užlipo ant taburetės ir ėmė pūsti į ją. Pūtė, pūtė, net galva apsisuko, o šviesa negęsta. Supyko senis ir trenkė per lemputę lazda.
Tad išgerkim už tai, kad lazdas naudotume tik pačiais kraštutiniais atvejais.

34. Tostai moterims

Gyveno kartą tinginys ir niekaip nenorėjo dirbti. Kartą jo tėvas klausia, ko jis tinginiauja.
– Atvesk man žmoną, tada dirbsiu.
Atvedė jam žmoną, o jis vis tiek nieko nedaro, antros reikalauja. Atvedė antrą – ir vėl viskas po senovei. Pagaliau atvedė trečią – tinginys nei piršto nepajudino.
– Tai ko dabar dykaduoniauji? – klausia tėvas.
– Negi trys moterys vieno vyro nepramaitins? – atsako tinginys.
Tad išgerkime už dirbančias moteris!

5 puslapis iš 3412345678910...Paskutinis »