146. Juokingi tostai

Komunalinio ūkio departamente kasdien iki šešioliktos valandos budi ekspertas butų šildymo klausimais. Ateina pasikonsultuoti klientas.
– Prašom pasakyti, – sako jis, – kiek man reikės nusipirkti kuro žiemai?
– Kiek jūsų bute kambarių? – klausia ekspertas.
– Butas vieno kambario.
Ekspertas susimąsto. Po kurio laiko suabejoja:
– Tai priklauso nuo kambario dydžio.
– Keturiolika kvadratinių metrų.
– O koks kambario aukštis?
– Trys metrai.
– Labai svarbu žinoti, kiek yra langų.
– Vienas.
– Taip… Kelintame aukšte jūsų butas?
– Trečiame.
– O koks jūsų namas – medinis, blokinis, plytinis?
– Plytinis.
– Prašome pasakyti, iš ko pastatyta krosnis?
– Paprasta… Iš koklių.
– Aha… Kaip dažnai krosnį kūrenate?
– Kartą per dieną.
– Viskas aišku.
– Aš labai patenkintas. Tai kiek gi aš turėsiu nusipirkti anglių ir kiek malkų?
– Tai priklauso nuo to, kokia bus žiema…
Tad pakelkime taures už armiją valdininkų, kurie sugeba pilstyti iš tuščio į kiaurą ir, gaudami nemažus atlyginimus, sumažina bedarbių skaičių Lietuvoje.

145. Juokingi tostai

Traukinio kupė važiuoja du vyriškiai. Kurį laiką jie važiuoja tylėdami. Pagaliau užsimezga pokalbis.
– Ar nepasakytumėte, kuo jūs dabar verčiatės? – paklausė pirmas.
– Aš pagarsėjęs aiškiaregys… O jūs?
– Aš – verslininkas. Ar jūs didelis brangininkas? Norėčiau pasinaudoti jūsų paslaugomis, – sujudo verslininkas.
– Iš jūsų paimsiu tik dvidešimt litų… Ir paimsiu tik tuo atveju, jeigu atspėsiu jūsų mintis.
– Puiku! – sutiko bendrakeleivis ir susimąstė. – Tai apie ką dabar galvoju?
– Jūs galvojate apie tai, kad, atvykęs į sostinę, įsigysite prekių pagal vekselį. Prieš šventes šias prekes pelningai parduosite… Bet savo vekselio nenorėsite išpirkti… Įspėjau?
– Neįspėjote… Tačiau štai jums honoraras.
– Jeigu neįspėjau, kodėl jūs man norite sumokėti?
– Paimkite, paimkite! – primygtinai reikalavo verslininkas. – Jūsų idėja verta tūkstančio, o gal ir daugiau!
Pakelkime taures už gerą idėją.

144. Juokingi tostai

Meilužis lovoje su gražuole linksmai leidžia laiką. Staiga skambutis į duris.
– Vyras grįžo! – susijaudinusi šnibžda meilužė. Ji greitai pašoka, tarpduryje sutinka vyrą su šiukšlių kibiru rankoje. – Brangusis, kol tu nenusirengei, būk geras, išnešk šiukšles.
Tuo metu meilužis tuo pasinaudoja: greitai apsirengia ir išeina. Eina ir galvoja:
– Na, ir protinga mano meilužė.
Paskambina į savo buto duris. Žmona jį sutinka su šiukšlių kibiru ir sako:
– Būk gerutis, išnešk šiukšles, kol nenusirengęs.
Vyras eina, neša šiukšles ir galvoja:
– Meilužės nepalyginsi su žmona: manoji apsileidusi – netgi negalėjo išnešti šiukšlių anksčiau.
Ak, tas šiukšlių kibiras?! Su juo susijusi ne viena šeimos tragedija, barniai. Šiukšlių kibiras gali būti net mirties priežastimi. Paklausykite. Du vyrai susitinka aname pasaulyje.
– Kaip tu numirei? – klausia vienas.
– Sušalau, o tu kaip? – domisi antrasis.
– Aš tai numiriau iš juoko.
– Kaip tai?
– Viešėjau pas meilužę… Staiga skambutis į duris. Grįžta vyras. Aš iš siaubo nebežinau, ką daryti. O ji paduoda jam šiukšlių kibirą… Kol jis sugrįžo, aš spėjau apsirengti ir greitai išeiti. Grįžtu namo. Skambinu į duris, o žmona man kiša kibirą su šiukšlėmis. Aš viską supratau. Įpuolu į kambarį, viską perverčiu, bet nieko nerandu. Atsisėdau ant sofos, juokiausi, juokiausi ir miriau iš juoko.
– Kvailys, – atšovė antrasis. – Jei būtum pažvelgęs į šaldytuvą, šiandien būtume abu gyvi.
Pakelkime taures už tai, kad tik ką parėjus namo nereikėtų nešti šiukšlių.

143. Juokingi tostai

Jūreivio žmona išlydi vyrą į tolimąjį plaukiojimą.
Grįždama namo ji užsuka į turgų. Šį tą nusipirkusi jau suko namo. Gi žiūri, vienas raumeningas vyrukas ant staliuko pasidėjęs stiklainį su užrašu: „Uodas, atliekantis visas vyro funkcijas“. Jūreivio žmona susidomėjo. Pagalvojusi, jog vyras grįš tik po metų, nusipirko stiklainį su uodu. Pardavėjas jai ir savo telefoną duoda:
– Jeigu kas ne taip, tuojau paskambinkite! – pasakė jis.
Jauna moteris namie nusirengia ir atidaro stiklainį.
– Pažiūrėsime, kaip uodas atlieka tas vyriškas funkcijas, – pagalvojo ji.
Uodas paskraidė paskraidė ir atsitūpė ant sietyno. Zyzia, bet prie moterėlės artyn neskrenda. Ši laukia pusvalandį, valandą ir nieko… Tupi uodas ir zyzia, zyzia ir tupi. Uodo pirkėja skambina pardavėjui:
– Uodas tupi ir ožiuojasi: jokių vyriškų funkcijų neatlieka.
– Prašom pasakyti savo adresą. Tuojau pat atvykstu.
Vaikinas atvyko. Tikrai uodas tupi ant sietyno ir zyzia. Snapą pagalanda ir vėl zyzia. Pardavėjas tuojau pat nusirengia.
– Žiūrėk, – sako jis uodui rūsčiu balsu, – paskutinį kartą rodau tau, kaip reikia daryti…
Tad pakelkime taures už sumanius dresuotojus!

142. Juokingi tostai

Gražios moters vyras, istorikas, profesorius, senovinių daiktų kolekcionierius išvyko į mokslinę ekspediciją. Vieną dieną pas profesoriaus žmoną atėjo meilužis. Jiems meiliai bekalbant, staiga suskambo durų skambutis. Žmona nusigąsta – tikriausiai vyras sugrįžta. Moteris greit sumoja ir meilužį pasiunčia vonios „taisyti“. Įeina ne vyras, o meilužis konkurentas.
Bekalbant beulbant su antruoju ir vėl skambutis. Persigandusi šeimininkė liepia mylimajam eiti į kitą kambarį ir taisyti šviestuvą. Šį sykį ne vyro būta, o trečiojo meilužio. Po kurio laiko vėl skambutis į duris. Trečiąjį meilužį žmona paslepia kampe stovėjusiuose riterio šarvuose.
Šį kartą tikrai grįžo vyras. Meilužiai girdi vyro ir žmonos pokalbį. Žino, jog jis neketina nė valandėlei išeiti iš buto. Visi trys galvoja, kaip laimingai kudašių išnešti. Pirmasis meilužis ramiai išeina iš vonios ir sako:
– Šeimininke, vonia dabar veiks normaliai. Čiaupo užsuktuvą savo įdėjau. Man priklauso penkiolika litų.
Profesorius atskaičiuoja pinigus ir pirmasis meilužis išeina. Antrasis paseka jo pavyzdžiu. Įeina į kambarį ir sako:
– Viskas gerai! Šviestuvo dega visos lempos. Lemputes savo susukau.
Profesorius ir jam sumoka.
Trečiasis meilužis stovi šarvuose ir galvoja, kaip išsisukti iš bėdos. Staiga jis žengia prie profesoriaus ir, stuktelėjęs alebarda į grindis, sako:
– Sakykite, ar mūsiškiai į Polocką jau seniai nužygiavo?
Tad pakelkime taures už tai, kad ir didžiausioje nelaimėje žmogus sugebėtų rasti išeitį.

141. Juokingi tostai

Teisia vyriškį už tai, kad jis pro trečio aukšto langą išmetė šaldytuvą, kuris krisdamas nukirto žmogui koją.
– Kaltinamasis, – sako teisėjas, – papasakokite, kaip viskas buvo.
– Grįžtu rytą iš komandiruotės, – pradeda dėstyti kaltinamasis, – įeinu į kambarį… Žmona išsigandusi, visa perbalusi kaip drobė balčiausia… „Kur jis?“ – supykęs klausiu. Ji tyli. Matau, į kiemą vedančios durys atviros. Puolu prie lango, atidarau, žiūriu, jis – štai va šitas, kuris skųstis nesigėdija… Jis, savo nuogybę tik trumpikėmis pridengęs, bėga pro langą. Aš susijaudinęs griebiu šaldytuvą ir metu jam ant galvos. Gaila, nepataikiau, šaldytuvas tik koją prispaudė.
Teisėjas žvilgtelėja į nukentėjusįjį:
– Žodis jums!
Nukentėjusysis prieina šlubuodamas ir sako:
– Ponai teisėjau, kasryt, prieš eidamas į darbą, aš bėgioju… Gegužės dvidešimtąją, kaip ir visada, ryte risnoju savo maršrutu… Staiga iš viršaus kažkas švilpia. Dirsteliu aukštyn… Jergutėliau, šaldytuvas lekia. Vos spėjau išsisukti…
Į salę už parankės įveda vyrą. Jo rankos ir kojos sugipsuotos. Liudininkas sako:
– Sėdžiu aš ramiai šaldytuve…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie savo namuose neturi visų nelaimių kaltininko – šaldytuvo.

27. Tostai moterims

Miesto meras su žmona atvyko pasižiūrėti, kaip statomas namas.
– Ar pameni mane? – klausia mero žmoną darbininkas su šalmu. – Atsimeni, kaip mes mokykloje skirdavome pasimatymus?
– Prisimenu, o kaipgi! – prisipažino užkalbintoji.
Išvažiavęs iš statybų meras sako žmonai:
– Matai, kaip tau pasisekė, kad ištekėjai už manęs?! Būtum buvusi darbininko žmona.
– Ne, brangusis! – paprieštaravo žmona. – Tai tau pasisekė. Antraip, jis būtų miesto meras.
Skelbiu tostą už nuostabias mūsų žmonas.

15. Tostai vyrams

Prie lango stovi vyras su žmona ir šnekučiuojasi.
– Žiūrėk, – sako žmona, – koks rūpestingas vyras – skalbinius nuo virvutės surenka!
– Gal ir rūpestingas…– sutinka namų šeimininkas. – Bet skalbiniai, kuriuos renka – mūsų.
Pakelkime taures už rūpestingus vyrus.

37. Tostai draugams

Trečia valanda nakties. Gatvėje policininkas sustabdo vyriškį.
– Kur skuodžiate taip vėlai? – klausia jis.
– Skubu į paskaitą moralės tema.
– Ką čia niekus tauškiate?! Kas tokiu metu skaito paskaitas?
– Pone policininke, mano žmona.
Pakelkime taures, kad šiąnakt nė vienam netektų klausytis paskaitos moralės temomis.

14. Tostai vyrams

Už nuopelnus Tėvynei atsakingas darbuotojas buvo apdovanotas ordinu. Tai sužinojusi žmona labai apsidžiaugė.
– Ar tau iš tikrųjų toks malonus tas mano ordinas? – klausia šypsodamasis vyras.
– Žinoma, – meilikaudama atsako žmona. – Pirmiausia, juk tai didelė garbė būti šio ordino kavalieriaus žmona. Antra, ordino kavalierius iškilmingai laidoja. Be to, ordino kavalierių našlės gauna nemažas pensijas…
Tad pakelkime taures už vyrus, kurie sugeba pradžiuginti savo žmonas.

13. Tostai vyrams

Vakarienės metu žmona klausia vyro:
– Brangusis, ar tu nieko manyje nepastebi?
Vyras dėbtelėja akimis ir dvejodamas klausia:
– Tu pakeitei šukuoseną?
– Ne…
– Tavo naujas megztukas?
– Ne, senas.
– Tai gal šiandien tavo gimtadienis?
– Ne.
– O gal mudviejų vestuvių sukaktis?
– Ne, ne… Aš tik norėjau įsitikinti, ar tu dėmesingas ir specialiai užsimaukšlinau dujokaukę.
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie tikrai dėmesingi žmonoms.

12. Tostai vyrams

Susirinkęs būrelis žmonių užgesinę šviesą bando iššaukti dvasias. Viena našlė išsikviečia savo vyro sielą ir klausia:
– Ar tikrai tai tu, mano brangusis vyreli?
– Taip, tai aš! – pasigirsta kimus balsas.
– Sakyk, mielasis, ar tau geriau dabar, ar kai mudu kartu gyvenome?
– Dabar.
– Džiaugiuosi, aukseli. Vadinasi, dabar tu danguje.
– Ne, pragare! – pasigirdo atsakymas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie šiame gyvenime nesurado šeimyninės laimės.

11. Tostai vyrams

Tai įvyko Kinijoje. Vienos apylinkės viršininkas sužinojo, kad jo valdomosios srities vyrai bijo savo žmonų. Norėdamas pats tuo įsitikinti, jis įsakė aikštėje iškelti dvi vėliavas – geltoną ir mėlyną. Po to viršininkas sušaukė visus vyrus ir įsakė sąžiningai pasakyti, ar jie biją savo žmonų. Už melagingą parodymą buvo pagrasinta nubausti mirtimi.
– Tie, kurie bijo savo žmonų, atsistoja po geltona vėliava, o tie, kurie nebijo, – po mėlyna! – pasakė viršininkas.
Visi vyrai sustojo po geltona vėliava. Tik vienas liesas žmogelis atsidūrė po mėlyna.
– Bent vienas vyras narsus! – apsidžiaugė viršininkas ir paklausė žmogelio, kaip jis tapęs toks narsus. Šis atsakė:
– Didžiai gerbiamas viršininke, aš atsistojau po šia vėliava vien todėl, kad mano žmona uždraudė eiti ten, kur susirenka minia.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie tikrai nebijo žmonų.

10. Tostai vyrams

Vienas Amerikos valdininkas Čikagos priemiestyje rado pasagą. Žmogus apsidžiaugė. Pakėlė ją ir nešasi talismaną namo. Deja, namie jis rado siuvėjo sąskaitą ir kvietimą užmokėti skolą už kreditan pirktą automobilį. Nežiūrint šių nemalonumų, jis vis tik nutaria pasagą įdėti į rašomojo stalo stalčių. Kyšt ranką į kišenę, o ten skylė. Raktą kažkur pametęs. Nuliūdęs vyras pasagą deda ant spintos. Tuo metu įeina tarnaitė ir praneša, jog jo žmona pabėgo su meilužiu.
Valdininkas paima pasagą, bučiuoja ją ir šnibžda:
– Vis tik šiame prietare yra dalis tiesos!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime suranda savo talismaną.

36. Tostai draugams

Kažkoks persas musulmonas sėdėdamas ir gražbyliaudamas gyrė daugpatystę bei malonumą turėti dvi žmonas! Čia buvo ir kitas persas, kuris turėjo tik vieną žmoną. Paklausęs gražbylio jis panoro antrosios žmonos. O musulmonams, kaip žinoma, oficialiai galima turėti keturias žmonas. Taigi tasai persas vedė dar vieną. Pirmą vestuvių dieną jis priėjo prie naujos žmonos kambario durų, pasibeldė. Užrakinta. Kiek jis bemaldavo, kiek beprašė atidaryti duris, jauna žmonelė nesutiko jo įsileisti.
– Eik! – sako ji. – Eik pas savo pirmąją žmoną.
Teko kulniuoti pas pirmąją. Tačiau toji įsižeidusi irgi užkabino duris. Neįsileido jo pas save. Naktis buvo šalta. Vargšelis gatvėje sušalo ir nušlitiniavo miegoti į artimiausią mečetę. Vos tik jis įsitaisė ant grindų, staiga pasigirdo kažkieno kosulys.
– Kas čia? – paklausė jaunavedys.
Tamsumoje nepažįstamasis pasisakė kas esąs. Pasirodė, jog tai tas pats žmogus, kuris labai gyrė daugpatystę.
– Kodėl tu mečetėje? – nustebo nelaimingas jaunavedys.
– Todėl, kad aš turiu dvi žmonas ir nė viena neįsileidžia pas save pavyduliaudama kitai.
– Tai kodėl tu taip gyrei daugpatystę?
– Matai, man vienam liūdna ir nyku nakvoti mečetėje… Aš ir nutariau įsigyti likimo draugą.
Tad pakelkime taures už draugus.

10 puslapis iš 34« Pirmas...6789101112131415...Paskutinis »