|
|
Traukinio kupė važiuoja du vyriškiai. Kurį laiką jie važiuoja tylėdami. Pagaliau užsimezga pokalbis.
– Ar nepasakytumėte, kuo jūs dabar verčiatės? – paklausė pirmas.
– Aš pagarsėjęs aiškiaregys… O jūs?
– Aš – verslininkas. Ar jūs didelis brangininkas? Norėčiau pasinaudoti jūsų paslaugomis, – sujudo verslininkas.
– Iš jūsų paimsiu tik dvidešimt litų… Ir paimsiu tik tuo atveju, jeigu atspėsiu jūsų mintis.
– Puiku! – sutiko bendrakeleivis ir susimąstė. – Tai apie ką dabar galvoju?
– Jūs galvojate apie tai, kad, atvykęs į sostinę, įsigysite prekių pagal vekselį. Prieš šventes šias prekes pelningai parduosite… Bet savo vekselio nenorėsite išpirkti… Įspėjau?
– Neįspėjote… Tačiau štai jums honoraras.
– Jeigu neįspėjau, kodėl jūs man norite sumokėti?
– Paimkite, paimkite! – primygtinai reikalavo verslininkas. – Jūsų idėja verta tūkstančio, o gal ir daugiau!
Pakelkime taures už gerą idėją.
Meilužis lovoje su gražuole linksmai leidžia laiką. Staiga skambutis į duris.
– Vyras grįžo! – susijaudinusi šnibžda meilužė. Ji greitai pašoka, tarpduryje sutinka vyrą su šiukšlių kibiru rankoje. – Brangusis, kol tu nenusirengei, būk geras, išnešk šiukšles.
Tuo metu meilužis tuo pasinaudoja: greitai apsirengia ir išeina. Eina ir galvoja:
– Na, ir protinga mano meilužė.
Paskambina į savo buto duris. Žmona jį sutinka su šiukšlių kibiru ir sako:
– Būk gerutis, išnešk šiukšles, kol nenusirengęs.
Vyras eina, neša šiukšles ir galvoja:
– Meilužės nepalyginsi su žmona: manoji apsileidusi – netgi negalėjo išnešti šiukšlių anksčiau.
Ak, tas šiukšlių kibiras?! Su juo susijusi ne viena šeimos tragedija, barniai. Šiukšlių kibiras gali būti net mirties priežastimi. Paklausykite. Du vyrai susitinka aname pasaulyje.
– Kaip tu numirei? – klausia vienas.
– Sušalau, o tu kaip? – domisi antrasis.
– Aš tai numiriau iš juoko.
– Kaip tai?
– Viešėjau pas meilužę… Staiga skambutis į duris. Grįžta vyras. Aš iš siaubo nebežinau, ką daryti. O ji paduoda jam šiukšlių kibirą… Kol jis sugrįžo, aš spėjau apsirengti ir greitai išeiti. Grįžtu namo. Skambinu į duris, o žmona man kiša kibirą su šiukšlėmis. Aš viską supratau. Įpuolu į kambarį, viską perverčiu, bet nieko nerandu. Atsisėdau ant sofos, juokiausi, juokiausi ir miriau iš juoko.
– Kvailys, – atšovė antrasis. – Jei būtum pažvelgęs į šaldytuvą, šiandien būtume abu gyvi.
Pakelkime taures už tai, kad tik ką parėjus namo nereikėtų nešti šiukšlių.
Jūreivio žmona išlydi vyrą į tolimąjį plaukiojimą.
Grįždama namo ji užsuka į turgų. Šį tą nusipirkusi jau suko namo. Gi žiūri, vienas raumeningas vyrukas ant staliuko pasidėjęs stiklainį su užrašu: „Uodas, atliekantis visas vyro funkcijas“. Jūreivio žmona susidomėjo. Pagalvojusi, jog vyras grįš tik po metų, nusipirko stiklainį su uodu. Pardavėjas jai ir savo telefoną duoda:
– Jeigu kas ne taip, tuojau paskambinkite! – pasakė jis.
Jauna moteris namie nusirengia ir atidaro stiklainį.
– Pažiūrėsime, kaip uodas atlieka tas vyriškas funkcijas, – pagalvojo ji.
Uodas paskraidė paskraidė ir atsitūpė ant sietyno. Zyzia, bet prie moterėlės artyn neskrenda. Ši laukia pusvalandį, valandą ir nieko… Tupi uodas ir zyzia, zyzia ir tupi. Uodo pirkėja skambina pardavėjui:
– Uodas tupi ir ožiuojasi: jokių vyriškų funkcijų neatlieka.
– Prašom pasakyti savo adresą. Tuojau pat atvykstu.
Vaikinas atvyko. Tikrai uodas tupi ant sietyno ir zyzia. Snapą pagalanda ir vėl zyzia. Pardavėjas tuojau pat nusirengia.
– Žiūrėk, – sako jis uodui rūsčiu balsu, – paskutinį kartą rodau tau, kaip reikia daryti…
Tad pakelkime taures už sumanius dresuotojus!
Gražios moters vyras, istorikas, profesorius, senovinių daiktų kolekcionierius išvyko į mokslinę ekspediciją. Vieną dieną pas profesoriaus žmoną atėjo meilužis. Jiems meiliai bekalbant, staiga suskambo durų skambutis. Žmona nusigąsta – tikriausiai vyras sugrįžta. Moteris greit sumoja ir meilužį pasiunčia vonios „taisyti“. Įeina ne vyras, o meilužis konkurentas.
Bekalbant beulbant su antruoju ir vėl skambutis. Persigandusi šeimininkė liepia mylimajam eiti į kitą kambarį ir taisyti šviestuvą. Šį sykį ne vyro būta, o trečiojo meilužio. Po kurio laiko vėl skambutis į duris. Trečiąjį meilužį žmona paslepia kampe stovėjusiuose riterio šarvuose.
Šį kartą tikrai grįžo vyras. Meilužiai girdi vyro ir žmonos pokalbį. Žino, jog jis neketina nė valandėlei išeiti iš buto. Visi trys galvoja, kaip laimingai kudašių išnešti. Pirmasis meilužis ramiai išeina iš vonios ir sako:
– Šeimininke, vonia dabar veiks normaliai. Čiaupo užsuktuvą savo įdėjau. Man priklauso penkiolika litų.
Profesorius atskaičiuoja pinigus ir pirmasis meilužis išeina. Antrasis paseka jo pavyzdžiu. Įeina į kambarį ir sako:
– Viskas gerai! Šviestuvo dega visos lempos. Lemputes savo susukau.
Profesorius ir jam sumoka.
Trečiasis meilužis stovi šarvuose ir galvoja, kaip išsisukti iš bėdos. Staiga jis žengia prie profesoriaus ir, stuktelėjęs alebarda į grindis, sako:
– Sakykite, ar mūsiškiai į Polocką jau seniai nužygiavo?
Tad pakelkime taures už tai, kad ir didžiausioje nelaimėje žmogus sugebėtų rasti išeitį.
Teisia vyriškį už tai, kad jis pro trečio aukšto langą išmetė šaldytuvą, kuris krisdamas nukirto žmogui koją.
– Kaltinamasis, – sako teisėjas, – papasakokite, kaip viskas buvo.
– Grįžtu rytą iš komandiruotės, – pradeda dėstyti kaltinamasis, – įeinu į kambarį… Žmona išsigandusi, visa perbalusi kaip drobė balčiausia… „Kur jis?“ – supykęs klausiu. Ji tyli. Matau, į kiemą vedančios durys atviros. Puolu prie lango, atidarau, žiūriu, jis – štai va šitas, kuris skųstis nesigėdija… Jis, savo nuogybę tik trumpikėmis pridengęs, bėga pro langą. Aš susijaudinęs griebiu šaldytuvą ir metu jam ant galvos. Gaila, nepataikiau, šaldytuvas tik koją prispaudė.
Teisėjas žvilgtelėja į nukentėjusįjį:
– Žodis jums!
Nukentėjusysis prieina šlubuodamas ir sako:
– Ponai teisėjau, kasryt, prieš eidamas į darbą, aš bėgioju… Gegužės dvidešimtąją, kaip ir visada, ryte risnoju savo maršrutu… Staiga iš viršaus kažkas švilpia. Dirsteliu aukštyn… Jergutėliau, šaldytuvas lekia. Vos spėjau išsisukti…
Į salę už parankės įveda vyrą. Jo rankos ir kojos sugipsuotos. Liudininkas sako:
– Sėdžiu aš ramiai šaldytuve…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie savo namuose neturi visų nelaimių kaltininko – šaldytuvo.
– Brangusis, juk ant šito suoliuko praėjusį pavasarį mudu pirmą kartą susipažinome ir prisipažinome, kad vienas kitą mylime… Ak, atleisk! Tai buvai ne tu…
– Tai buvau aš… Tiktai čia buvai ne tu, o kita…
Tad pakelkime taures už tai, kad laikai mainos, mes senstame, tik meilė lieka amžina.
Susitinka trijų aukštųjų mokyklų studentai ir ima pasakotis apie egzaminus.
– Pas mus, – sako universiteto studentas, – egzaminų biliete klausimas: „Kuo matuojame srovės jėgą?“ Ir čia pat pateikiami trys atsakymai: 1) voltais, 2) omais, 3) amperais. Reikia pasirinkti teisingą.
– O pas mus, – sako technikumo moksleivis – egzaminų lapelyje parašyta: „Ar ne amperais matuojama srovės jėga?“ Ir čia duoti trys atsakymai: 1) taip, 2) ne, 3) nežinau. Reikia pasirinkti teisingą.
– Pas mus dar kitaip, – sako karo mokyklos studentas, – egzaminų biliete įrašytas klausimas: „Srovės jėga matuojama amperais“ ir duoti trys atsakymai: 1) taip, 2) teisingai, 3) tikrai taip. Štai ir kankinkis pasirinkdamas teisingą atsakymą.
Tad pakelkime taures, kad nei mes, nei mūsų vaikai nesimokytų tokiose aukštosiose mokyklose.
Vieną vakarą į viešbutį užėjo septynetas studentų, kurie sakėsi norį šauniai atšvęsti savo išsiskyrimą. Ta proga vyrukai nemažai išgėrė. Prieš vidurnaktį viešbučio ir baro šeimininkė pateikė jiems sąskaitą. Visi studentai subruzdo. Kilo karštos diskusijos. Nė vienas nenorėjo nusileisti ir siūlėsi pats už visus apmokėti sąskaitą.
Karšti ginčai ilgai būtų nesibaigę… Bet čia kažkuris iš jų pasiūlė šeimininkei užrišti akis. Kurį ji pagausianti, tas ir apmokėsiąs sąskaitą. Šeimininkė šypsodamasi mielai sutiko…
Tyla… Jis ėmė gūžinėti po kambarį…
Šeimininkas, užimtas svečiais pirmame aukšte, susidomėjo, ką taip ilgai veikia jo žmona viršuje, nes jis matė išeinančius studentus. Kai šeimininkas įėjo į kambarį, jo žmona nutvėrė jį ir linksmai šūktelėjo:
– Pagavau, pone! Jūs privalote apmokėti visą sąskaitą!
Keldamas taurę už studentiją siūlau prisiminti savas mokslo dienas ir prašau papasakoti mums kuriozišką atsitikimą iš savo studentavimo laikų.
Išeina į pievelę Jėzus Kristus ir šventas Petras žaisti golfo. Šventasis Petras smūgiuoja ir… nepataiko į duobutę, nors smūgis gana tikslus. Smūgiuoja Jėzus Kristus. Smūgis stiprus, tik jau labai netikslus. Kamuoliukas nulekia pamiškėn. Tuo metu iš miškelio išbėga kiškis, kamuoliukas trinkt ir pataiko į jį. Kadangi smūgis buvo labai stiprus, kiškis krinta it kulkos pakirstas, o kamuoliukas įsivelia į jo kailį.
Dangaus žydrynėje sklando erelis. Staiga jis pamato gulintį kiškį, sminga žemyn, nagais čiumpa kiškį ir pakyla aukštyn. Tuo metu iš miško išeina medžiotojas, pamato erelį, greit nusitaiko, pykšt! Krisdamas erelis paleidžia kiškį, iš jo kailio išslysta kamuoliukas ir krinta tiesiai į golfo duobutę pievelėje. Jėzus Kristus pakelia akis į dangų ir maldaudamas sako:
– Mano Tėve, pagaliau leisk man pačiam pažaisti.
Tad pakelkime taures už tuos žaidimus, kuriuos mes mėgstame žaisti.
Rojuje, ant degtinės upės kranto sėdi trys vyrai. Ne šiaip sau sėdi, o geria, valgo, šnekučiuojasi. Staiga pribėga kažkoks žmogelis ir prašo:
– Greičiau įpilkite man išgerti.
Vyrai įpila. Tasai vienu mauku išgeria ir nubėga. Trijulė tęsia pokalbį, išgeria, užkanda… Staiga vėl pasirodo tas vyrukas.
– Bičiuliai, vyreliai gerieji, paskubėkite! Įpilkite man taurelę!
Įpila. Tas makt išgeria ir vėl nubėga. Po kelių minučių bėgūnas vėl atšniokštuoja.
– Ko tu čia bėgioji pirmyn atgal? – nesupranta vyrai. – Sėsk šalia, išgersime, pakalbėsime.
– Neturiu laiko… Gal kitą kartą, – atsiprašinėja keistuolis. – Aš juk dar guliu reanimacijoje.
Tad pakelkime taures už pakibusius tarp Dangaus ir Žemės.
Išrado naują parašiutą, o išbandyti niekas nenori. Išradėjai gatvėje surado girtuoklį ir pažadėjo jam dėžę degtinės, jeigu jis iššoks su naujuoju parašiutu. Girtuoklėlis sutiko.
Ir šit jis iššoko iš lėktuvo. Krinta žemyn, trauko žiedus, o parašiutas neišsiskleidžia.
– Blogi popieriai, – galvoja jis, – apgavo mane su tuo parašiutu… Pažiūrėsime, kaip bus su degtine!
Kompensuokime mes žmogui padarytą skriaudą ir už nelaimėlį pakelkime savo taures.
Vienas suvalkietis prisiekė trejetą metų neimti į burną svaigalų. Nelaimei, tądien jis buvo pakviestas į laidotuves, kur degtinė upeliais tekėjo… Naujasis abstinentas pasiskundė savo kaimynui. Šis ir sako:
– Žinai ką! Gerk šešerius metus kas antra diena, tai ir bus treji blaivybės metai. Taigi šiandien gerk, o rytoj ne.
Suvalkiečiui patarimas labai patiko. Jis gerokai prisisiurbė, tvirtai pasiryžęs rytoj negerti. Bet kaip tyčia rytojaus dieną jį pakvietė į pirmagimio krikštynas. Nelaimingas suvalkietis vėl išliejo širdies gėlą stalo kaimynui. Šis jį nuramino: – Dalykas labai paprastas… Kam tau gerti šešerius metus kas antra diena, jeigu tu gali gerti dvylika metų kasdien… Juk bus tas pat.
Suvalkiečiui patarimas labai patiko.
Taigi pakelkime taures už gerus patarimus.
Gatve ėjęs vyras staiga pargriuvo. Matyt, apalpo. Aplink jį susirinko būrys žmonių. Vienas per kitą buvo girdėti šauksmai:
– Greičiau kvieskite greitąją pagalbą! – Gydytoją!
Garbaus amžiaus poniutė patarė:
– Duokite jam konjako arba degtinės!
– Duokite jam šviežio oro! – siūlė vyras stumdydamas apspitusius žmones.
– Geriausia šiuo atveju padeda konjakas arba degtinė, – kartojo moteris.
Staiga apalpėlis atsigaivaliojo ir silpnu balsu tarė:
– Nutilkite! Leiskite kalbėti tai protingai moteriškei.
Taigi pakelkime taures už protingą pasiūlymą, jog padainavus, užkandus verta ir išgerti.
Mieste jau uždarytos visos parduotuvės bei restoranai, o Šurikiui taip norisi išgerti… Veltui jis vaikštinėja gatvėmis gatvelėmis ieškodamas degtinės. Pagaliau kažkoks tipelis ištraukia butelį iš po skverno.
– Dvidešimt litų! – sako jis.
Žmogus bando derėtis, tačiau tipelis nenusileidžia, sakydamas, kad jis labai rizikuoja, tokiu laiku pardavinėdamas šią prekę.
– Trauk tave velniai, duok!
– Jeigu norėsi dar, – pasakė tipelis, – štai telefonas – paskambink.
Namie Šurikis atkimšo butelį ir tuojau nustatė, jog jame – grynų gryniausias vanduo. Įsiutęs jis surinko telefono numerį, kurį jam buvo davęs nepažįstamasis. Mieguistas moters balsas ragelyje atsiliepė:
– Miesto vandentiekio budėtoja klauso…
Tad pakelkime taures už tai, kad mums niekada netektų tarpuvartėse ieškoti gėrimų, kurių čia šiandien matome ant šio stalo.
Suvalkietis už paslaugas gavo butelį degtinės. Kai jis patenkintas skubėjo namo, pro šalį važiavęs automobilis netikėtai partrenkė jį ant kelio. Žmogelis, atsikėlęs ir pajutęs, jog jo marškiniai šlapi, pamaldžiai atsiduso:
– O visagali Viešpatie Dieve, padaryk taip, kad tai būtų tik kraujas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gėrimą vertina labiau negu savo kraują.
|
|
(+1)
Loading... | 
Gairės: Juokingi palinkėjimai, Linksmi palinkėjimai, Linksmi tostai | 
Kategorija: Juokingi tostai | 
Peržiūrėta: 135 | 