Parodijos – tai humoristiniai kūrinėliai, kuriais imituojami rimto turinio tekstai. Komizmo įspūdį parodijoje sukelia neatitikimas tarp parodijuojamo objekto ir jo sumenkinto atvaizdo. Išjuokiamo reiškinio bruožai deformuojami, sukarikatūrinami. Dažnai liaudis parodijuoja religinius ar apeiginius tekstus bei veiksmus. Trumpiausias žegnonių parodijas su tikruoju tekstu kartais sieja tik vienas kitas žodis, o kiti žodžiai parenkami vien pagal sąskambį, pvz.:
[Daugiau…]
|
||||||
|
Užkalbėjimai – tai maginės formulės, kuriomis siekiama paveikti asmenį, mitinę būtybę (naktinę, slogutį, velnią), ligą (miežį, gumbą), gyvūną (gyvatę), augalą (dagilį), gamtos reiškinį (audrą, perkūniją), kūno dalį (sąnarį, kraują) ir t.t. Užkalbėjimai vartojami gydant, siekiant ūkinės, vedybinės ar kitokios sėkmės, norint apsisaugoti. Lietuvoje daugiausia užrašyta gydomųjų užkalbėjimų, kurių tradicija yra iki šiol nenutrūkusi. Taip pat yra žinoma ir lietuviškų kenkimo magijos formulių. Vaikų dainos – tai suaugusiųjų sukurti tautosakos kūriniai vaikams ir pačių vaikų kūryba. Vaikų dainos skirstomos į kelias žanrines grupes: lopšinės, žaidinimai, gyvūnijos apdainavimai, erzinimai. Mažiems vaikams dainuojamos lopšinės – neilgos dainelės (dažnai improvizacinės), kurios atliekamos juos supant, raminant, migdant. Suaugusiųjų specialiai vaikams sukurti ir žaidinimai – nesudėtingos judesių lydimos dainelės ar rečituojami, skanduojami trumpi kūrinėliai. Kartais žaidinimai atliekami visai be judesių, panaudojant tik raiškią mimiką, intonaciją. Vaišių dainos – tai savitos dainos, kurių pagrindinė tema yra vaišių, vaišinimo ar vaišinimosi apdainavimas. Atskirą funkcinę-teminę grupę sudaro dainos, kuriomis prašoma valgių ir gėrimų, siūloma vaišintis, išprašomi ilgai užsibuvę svečiai. Tai sąlygiškai išskirtas lietuvių liaudies dainų žanras, nes jam priskiriamos dainos lydėjo darbų pabaigtuves, buvo dainuojamos per kalendorines bei šeimos šventes (vestuves, krikštynas) ar kaimynų suėjimuose. Vaišių dainos gana skirtingos prigimties. Dainos apie apynį ir alaus gaminimą (operaciniai tekstai) ar alaus gėrimą bei istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti glaudūs jų ryšiai su apeigomis leistų svarstyti, kad čia susiduriame su archajiško pasaulėvaizdžio atspindžiais. Alus, nuo seno vartotas tik šventinių ar ypatingos svarbos įvykių metu, – pagrindinis vaišių dainose minimas gėrimas, išraiškingiausiai ir apdainuojamas, paprastai pabrėžiant ne jo stiprumą, o gražumą, išreiškiantį apskritai vaišių puikumą. Iš kitų gėrimų vaišių dainose minimi vynas, midus (alutis midutis) neprilygsta alaus apdainavimui, o apie degtinę apskritai retai kada atsiliepiama palankiai. Pastarosios būtų sietinos su vėlesniais laikais, kai apeiginių tekstų prasmė traukėsi užmarštin, kai vaišių dainos pradėjo skambėti ne tik šeimos ar kaimynų suėjimuose, bet ir karčemose. Vestuvių dainos savo kilme ir paskirtimi glaudžiai susijusios su vestuvių apeigomis bei papročiais. Jos lydėjo pagrindinius vestuvių apeigų momentus. Dainų funkcija bei tematika (dažniausiai sutampančios) ir yra jų grupavimo pagrindas. Dainos pagal jų ryšius su atskirais vestuvių momentais skirstomos į funkcinius poskyrius: pažintuvių, piršlybų, žvalgytuvių, sutartuvių, žiedynų, didvakario, jaunojo išleistuvių, mergvakario, jaunojo sutiktuvių, suolo vadavimo, jaunosios ieškojimo, pasėdo, vainiko įteikimo, atsisveikinimo, išvažiavimo į jungtuves ir sugrįžimo iš jų, stalo vadavimo, persirengėlių, jaunosios apdovanojimo, kraičio išvežimo ir išvažiavimo pas jaunąjį, marčios ir svočios sutiktuvių, sugultuvių, prikeltuvių, gaubtuvių, marčpiečio, karvojaus ir dovanų dalijimo, vestuvininkų apdainavimo, išvažiavimo namo, grįžtuvių dainos. Išimtį sudaro poskyriai dainos šokant ir iš dalies jaunosios graudinimo dainos (kur kalbama apie jaunosios virkdinimą: jaunosios verkimas atitinkamais vestuvių momentais buvo apeiginis, o ne pačios nuotakos asmeniniai išgyvenimai, kaip dažniausiai suvokiame vertindami iš šiandienos pozicijos), dainuotos ne vienu, o keliais vestuvių apeigų momentais. Vestuvių metinės – kasmet švenčiama šventė, kuria paminimos vestuvės. Kiekvienos metinės turi savo simbolinį pavadinimą, kuris įvairuoja priklausomai nuo šalies. Atsižvelgiant į vestuvių metinių pavadinimą, siūloma jaunavedžiams dovanoti atitinkamas dovanas. Pvz., pirmosiomis vestuvių metinėmis (popierinių vestuvių proga) – dovanoti knygas, nuotraukų albumus; penktosiomis metinėmis (medinių vestuvių proga) – medinius indus ir pan.   (Be įvertinimo) Loading... |  Gairės: Papročiai, Vestuvių papročiai, Vestuvių tradicijos |  Kategorija: Tautosaka |  Peržiūrėta: 4,677 | Vestuvių raudos, kai nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintį kūdikį. Mergaitės raudų improvizacijos meno nuo vaikystės mokydavosi girdėdamos raudant, piemenaudamos (pvz., buvo tradicija per Sekmines išsirinkti iš savo tarpo „nuotaką“, „jaunikį“ ir „atšokti“ vestuves su visomis apeigomis bei raudomis), o artėjant vestuvėms – pas patyrusias raudotojas. |
||||||
|
© 2024 Sveikinimai.lt - sveikinimai, sms sveikinimai, aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, tostai, mintys, užuojautos, atvirukai, atvirutės. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||||