Žmogus gyvas ne vien duona

Žmogus gyvas ne vien duona – sakoma, kai norima pabrėžti, jog žmogui reikia ne tik materialinių gėrybių, bet ir dvasinio peno. Posakis iš Kristaus atkirčio jį gundančiam šėtonui, kai šis pasiūlęs Kristui paversti akmenis duona, jei jis esąs Dievo sūnus. Kristus atsakęs: „Parašyta: žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“.

Žmogus futliare

Žmogus futliare (rus. человек в футляре) a) apie konservatyvų, perdėtai atsargų, nemėgstantį naujovių asmenį; b) apie uždarą, nekomunikabilų asmenį. Posakio autorius – rusų rašytojas A. Čechovas (1860– 1904), parašęs tokiu pavadinimu apsakymą (1898), kurio herojus Belikovas bijo naujovių, neaprobuotų vyresnybės, bijo galimo lietaus, skersvėjų ir pan. Mėgstamas jo posakis – „kad tik kas nors neatsitiktų“. Posakį žmogus futliare atitinkama reikšme vėliau vartojo ir pats A. Čechovas.

Žmogiškasis faktorius

Žmogiškasis faktorius (angl. Human factor) individo įtaka kokiam nors techniniam, valdymo ir pan. procesui. Posakio autorius – anglų sociologas B. Sybomas Rauntris (Benjamin Seebohm Rowntree, 1871–1954), pavartojęs jį knygoje „Žmogiškasis faktorius versle“ (The Human Factor in Business, 1921).

Žinau, kad nieko nežinau

Žinau, kad nieko nežinau (lot. Scio nihil scio) didėjant pažinimui, plečiasi ir nežinojimo ratas, nes kiekviena nauja informacija iškelia naujų klausimų. Žodžiai priskiriami sen. graikų filosofui Sokratui (Socrates, ~470–399 pr. m. e.).

Žaibiškas karas

Žaibiškas karas (vok. Blitzkrieg, angl. Lightning war) staigus ir trumpalaikis pergalingas karas. Terminas pirmą kartą pasirodė 1935 m. vokiečių kariniame žurnale Deutsche Wehr. Žaibiško karo strategija hitlerininkų buvo panaudota kare su Lenkija (1939) ir Prancūzija (1940), mėginta ją taikyti ir kare su TSRS (1941). Tačiau pačios tokio karo strategijos autoriumi laikomas prancūzų pulkininkas Š. de Golis (Charles de Gaulle, 1890– 1970). Savo knygoje Vers l’Armée de Métier (1934) jis siūlė galutinai atsisakyti ilgalaikio pozicinio karo ir pirmenybę teikti judrioms motorizuotosioms dalims.

Visuomenės nuomonė

Visuomenės nuomonė (pranc. L’opinion publique, angl. Public opinion) daugumos nuomonė kokiu nors klausimu, nustatoma socialinės apklausos būdu. Posakio autorius – prancūzų rašytojas eseistas M. Montenis (Michel Eyquem de Montaigne, 1533–1592).

Visų karas su visais

Visų karas su visais (lot. Bellum omnium contra omnes, angl. War of all against all) nevaldoma krizinė situacija, chaosas, kai neveikia tvarką palaikančios institucijos ar jų apskritai nėra. Tezės autorius – anglų filosofas T. Hobsas (Thomas Hobbes, 1588–1679). Knygoje „Leviatanas“ (1651) jis teigia, jog, kol nėra susikūrusi valstybė, vyksta visų karas su visais.

Viskas arba nieko

Viskas arba nieko (lot. Aut Caesar, aut nihil ‘arba Cezaris, arba nieko’) apie maksimalistinius tikslus ar reikalavimus. Posakio autorius – italų kardinolas, vėliau generolas bei valstybės veikėjas Č. Bordža (Cesare Borgia, 1475–1507).

Viskam savo laikas

Viskam savo laikas – sakoma, patariant neskubėti, palaukti to, kas turi įvykti savaime. Žodžiai iš Senojo Testamento, priskiriami karaliui Saliamonui: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. Laikas žudyti ir laikas gydyti; laikas griauti ir laikas statyti“.

Visi yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni už kitus

Visi yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni už kitus – ironiškas apibūdinimas faktinės nelygybės, dangstomos demagogiškais tvirtinimais apie visų lygybę. Posakis iš anglų rašytojo Dž. Orvelo (George Orwell; Eric Arthur Blair, 1903–1950) romano „Gyvulių ūkis“ (Animal Farm, 1945), kuriame gyvuliai, išsivadavę iš žmogaus priespaudos, sukūrė respubliką pagal principą „Visi gyvuliai yra lygūs“. Tačiau netrukus respublikos valdžią uzurpavo kiaulė vardu Napoleonas, kuri šį principą papildė prierašu: „…bet kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus“.

Viltis miršta paskutinė

Viltis miršta paskutinė (angl. Hope dies last) žmogus viliasi dėl ko nors iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Perfrazuotas romėnų politiko Katono Vyresniojo (Marcus Porcius Cato Censorius, 234–149 pr. m. e.) posakis: spem retine; spes una hominem nec morte relinquit (‘išlaikyk viltį; tik viltis nepalieka žmogaus net mirštančio’).

Vilkas avies kailiu

Vilkas avies kailiu – užsimaskavęs, geradariu apsimetęs piktadarys. Posakis atėjęs iš Ezopo (Aesopus, VI a. pr. m. e.) pasakėčios, kurioje pasakojama, kaip vilkas, įlindęs į avies kailį, nekliudomai patekęs į aptvarą, bet uždarytas nebegalėjęs ištrūkti lauk ir naktį, tamsoje palaikytas avimi, buvęs piemens papjautas. Šią ezopinę alegoriją vartojęs ir Kristus savo pamoksluose: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai“.

Vieta po saule

Vieta po saule – teisė gyventi ten, kur įsivaizduoja kalbantysis. Posakio autorius – prancūzų fizikas, matematikas ir religijos filosofas B. Paskalis (Blaise Pascal, 1623–1662), pavartojęs jį nebaigtame veikale „Mintys“. Tiesa, Paskalis šį teiginį (čia mano vieta po saule) interpretuoja kaip pradinį pasaulio uzurpacijos motyvą. 1901 m. šia fraze Vokietijos kaizeris ir Prūsijos karalius Vilhelmas II teisino savo kolonijinę ir ekspansinę politiką. Vėliau posakį išpopuliarino amerikiečių to paties pavadinimo filmas (A Place in the Sun, 1951), sukurtas pagal T. Dreizerio (Theodore Herman Albert Dreiser, 1871–1945) romaną „Amerikoniškoji tragedija“ (An American Tragedy, 1925).

Vėzdo politika

Vėzdo politika – šiurkščios, karinės jėgos vartojimas tarpvalstybiniuose santykiuose. Terminas kilo iš perfrazuoto posakio „Speak softly and carry a big stick“ (‘kalbėk švelniai ir nešiokis vėzdą’), kurio autorius – karingasis JAV prezidentas T. Ruzveltas (Theodore Roosevelt, 1858–1919, prez. 1901–1909), paleidęs šią sparnuotą frazę 1901 m., kalbėdamas apie būtinybę iš esmės suaktyvinti JAV vaidmenį pasaulio politikoje, ką jis, beje, ir padarė.

Vertybių perkainojimas

Vertybių perkainojimas (vok. Umwertung alter Werte) esminis savo pažiūrų, nuostatų peržiūrėjimas ir keitimas. Posakio autorius – vokiečių filosofas F. Nyčė (Friedrich Wilhelm Nietzsche, 1844– 1900), pavartojęs jį savo nebaigtame darbe „Valia viešpatauti“ (Wille zur Macht, 1895).