|
Kai vėjas glosto kopų smilgai širdį,
Atrodo, Mama, Tu esi šalia —
Tu patari, guodi ir meile gydai,
Ir sudraudi prieš nuodėmes mane.
Ak, kaip gyvenčiau aš be gero žodžio? —
Pustytų mane vėjai smiltimis,
Badytų piktos vilkžolės — ne rožės —
Beglobis būčiau skausmo taikinys.
Bet kur bebūčiau — Tu šalia, Mamyte,
Jaučiu Tave už mylių širdimi:
Užplūsta ne vienatvė, o ramybė,
Todėl, kad mintimis šalia esi.
Dėkoju už palaimą Tau, Mamute,
Leisk apkabinti ir glėby pabūti.
Rodos, nebūtų saulės šviesos,
Jei nebebūtų Motulės —
Rodos, nebūtų pasauly tiesos,
Rūpesčiai slėgtų užgulę.
Rytą ir vakarą saulė esi,
Mūsų brangioji Mamyte.
Savo esybe mums Tu švieti…
Tu — amžinoji gyvybė.
Laimę ir džiaugsmą puokštėj gėlių
Priimk, Motinėle, iš savo vaikų.
Dėkoju, kad užauginai mane supdama nuo saulėlydžio
iki aušros. Dėkoju, kad rūpinaisi manimi nuo rytinės
žvaigždės iki mėnulio patekėjimo. Dėkoju, kad buvau glaudžiama
švelniame Tavo glėbyje ilgiausiomis nemigo naktimis.
Visų akivaizdoje, už suteiktą man gyvenimo pilnatvę,
dėkoju Tau, mylima mano Motinėle. Sveikinu Tave ir linkiu
būti tokia pat nepakartojama visiems žmonėms, kokia buvai
ir esi man.
Kiekvieną linksmą akimirką aš noriu bėgti pas Tave
vienintelę: prisiglausti, nudžiuginti Tave savo juoku, apsvaiginti
akių švytėjimu! Ir tai yra mano meilės ir ilgesio
dovana Tau, mylima Mama.
Tau žydės alyvos, Motinėle,
Tau žaliuos po langu jovarai,
Sodo žiedus glostys mėnesėlis,
Sups žvaigždes, kaip Tu mane supai.
Tulpių glėbyje — Tau mano meilė
Ir svajonių dydžio artuma.
Jeigu mano šypsnis — Tavo laimė —
Tau šypsosiuos kol esu gyva.
Žaliųjų nendrių minios ir ajerų didingi chorai
Liūliuoja lyg gėlių jaunystė bangomis,
Kur brangią Mamą — mergaičiukę žydraakę, dorą
Padovanojo man likimas baltų lelijų širdimis.
Išgersiu aš Tavos jaunystės vandenį žiedais lelijų —
Baltais žiedais iš Tavo, Mama, praeities:
Lai gėris manyje gyvenimo džiaugsmu atgyja,
Sujungdamas mus laimės gijomis vienoj sakmėj.
Tu spindėk, mano Mama, lyg saulė
Virš pavasario sodų baltų.
Man nušvieski kelius per pasaulį
Atsiminimais vaikystės dienų.
Tu esi reikalinga, Mamute,
Ne tik man, bet ir mano vaikams —
Lyg paukščiukai aplink jie sutūpę
Tavo meilės lyg duonos vis lauks.
Na, ir kas, kad visi mes suaugę,
Savarankiški metų kely…
Bet Tavų patarimų sulaukę,
Pasijuntam dvasia stipresni.
Motinėle, esi mums brangiausia —
Vien tik Tau puokštė rožių didžiausia.
Tu lyg lietus, kuris nuplauna sąžinės krantus
Rasos lašais ant žemės akmenų tylių…
Nuprauski laime žaidžiančius pievelėje vaikus
Ir pienės pienu piešk pasaulį ant delnų.
Būk jiems gaiva, kuri ateina po staigaus lietaus,
Būk baltas rūkas sklindantis link debesų —
Tyra, dora ir dieviška palaima iš dangaus,
Gyvenanti lietum dėl sąžinių svarių.
Esi viena tarp daugelio gyvybių atneštų —
Esi šventa ir būk laiminga tarp vaikų.
Neišsenkantys šaltiniai liejas
Jausmui tėviškumo amžinam,
Neišleidusiam nuskristi vėjais
Ir barstyti laimę pakelės beržams.
Taip, dėkingi mes dabar likimui
Už nepaprastus namus, Tėvus,
Ir už tai, kad niekada gimtinės
Neiškeisim į kitus kraštus.
Mes suklumpame prie Jūsų kojų —
Seną slenkstį mūs namų bučiuojam.
Tarsi skambi gyvenimo giesmė —
Mums Jūsų meilė, duona, rūpestis…
Ir norisi karštai mylėt, gailėt,
Pateisint Jūsų tyrus lūkesčius.
Mes norim Jus lankyti visada
Su Jūsų anūkėliais mylimais,
Kad nubyrėjus džiaugsmo ašara
Apgaubtų tarsi debesų sparnais.
Mes mylim Jus ne švenčių dienomis,
Ne kasdienybės glaudžiam pilkuma…
Apvainikavęs meile ilgesys —
Tai mūsų amžinoji dovana.
Mums išliks gerumu spinduliuojantis žvilgsnis.
Tyros akys lyg mėlyno skliauto gelmė,
Žodžiai, lapkričio lapais įkritę į širdis,
Žingsniai, skambantys aidu mūs laiko tėkmėj…
Metų gilumą lietė Jūs rankos lyg širdį…
Mes lyg medžiai užaugom tų rankų glausti.
Ta pačia šiluma mūsų akys Jums spindi,
Kuria globėte mus, kol dar buvom maži.
Kas sutiks dosnumu, jei ne tėviškės sodžius?
Kas gyvenimą mūsų pasotins dabar,
Kai pačių mūs vaikai savo nerimu guodžias,
Sielų ilgesio pirštais pabeldę langan?
Mes be Jūsų gerumo gyventi negalim —
Laimėj širdis pravirkdė — jos duokit kiek galit.
Būti šviesos spinduliu kitiems, pačiam skleisti šviesą – didžiausia laimė, kurią gali pasiekti žmogus.
Tegul širdis ilgai liepsnoja,
Lai tvirtas žingsnis nesustoja,
Lai darbščios rankos gėrį sėja –
Gyvenimą tik įpusėjot…
Papuošti sidabru smilkiniai,
O širdy viešpatauja ramybė.
Išauginti vaikai, nugalėti vargai,
Praeity vėl praėjusių metų grožybė.
Tad būkit laimingi ir gyvenkit ilgai,
Lai gegužiais žaliais ir gruodžiais žvarbiais,
Eina metai žingsniukais mažais.
|
|