|
|
Aš linkiu Jums pavasario paukščių čiulbėjimo
Ir ramunių baltų iš jaunystės laikų,
Begalinės ramybės, laime tikėjimo —
Subrandinto gyvenime vardan vaikų.
Aš linkiu Jums gražiausių aušrų ir saulėtekių —
Te neblėsta galinga jaunystės dvasia —
Nuostabiausių svajonių, grįžusių vieškeliu,
Vis kas kartą suvedusių Jus ir mane.
Aš žinau, širdyje Jums esu tikras vaikas —
Krikšto marškinėlius labai branginu…
Vis labiau ir labiau mus suartina laikas —
Krikšto laimę patyręs — aš šventai gyvenu —
Dėl Gimdytojų savo ir dėl Krikšto Tėvų.
Paseksim pasaką žvaigždėtą
Atėjusiam iš ateities.
Nutiesim kelią Jam saulėtą,
Apgaubsim skraistėmis vilties.
Krikštynų puota Jo likimui —
Tai nuostabios lemties pradžia.
Stos šventės laukęs nuo gimimo
Lai džiaugias mūsų dovana.
Kai vyriško peties man trūksta —
Aš pas Tave iškart skubu;
Ir patarimai tiesiog plūsta
Iš lūpų tėviškai švelnių.
Kai gero žodžio, Tėve, reikia —
Aš surandu Tave visur;
Ir negirdėjau niekad peikiant,
Tik paremiant žmogaus vardu.
Tarp brangiausių žmonių apkabinsiu
Savo Krikšto Tėvelį širdim
Ir vaikystę Jam savo priminsiu,
Būdama tarsi vaikas švelni.
Nepamiršo manęs jokioj šventėj,
Nestokojau kasdienės globos.
Tad linkiu Jam laimingai gyventi:
Lai ne jis, bet Jo — laimė ieškos!
Kada nueina vasara pajūriu
Ir bangų veidą liečia praeitis,
Į Jūsų dosnų tėviškumą žiūriu,
Ir plaka mano vaikiška širdis.
Prisiminimais glostau Jūsų širdį
Ir nežinau, kaip aš galėčiau padėkot,
Kokias gėles reikėtų Jums paskirti,
Kad vėl galėtumėm kartu svajot?
Auksiniai vasarų pajūriai supa
Mūs deimantinę praeitį dabar,
Kai nešėte mane lyg mažą “pupą”,
Tačiau ir šiandien tėviškumo reikia man.
Vilnimis, vilnimis nubanguoja
Švelnios rankos ir lūpos tada,
Kai dukrelei širdis uždainuoja
Gėrio pasakų meilės daina.
Vandenai, vandenėliai, vilnelės
Iš širdies į širdelę tekės,
Jei, globodama mūsų dukrelę,
Stengsies ją link dangaus pakylėt.
Krikšto Motina Angelo veidu —
Dievo rankom pas mus atvesta,
Jei dangus Tau šią misiją leido —
Tu mums lobių didžiausių verta.
Iš gerumo šaltinių į širdį
Prisipildžiusi ryto rasos,
Leiski mūsų paukšteliui pakilti
Ir vėl grįžti beieškant globos.
Tarp kankorėžių mažas paukštelis
Iš tyrosios širdelės čiulbės —
Taip ieškos savo laimės Vaikelis
Prisiglaudęs prie Tavo peties.
Krikšto žvakę uždegus Jo lemčiai,
Saugok Angelo balto sparnu.
Neieškosiu gyvenime ramsčio —
Mūsų Vaikas bus Tavo vaiku.
Krikšto vandeniu galvą Jo lietus
Ir nuplovusi taką lemties,
Būk Jam Dvasios Motulė pakvietus
Per tikėjimą semtis vilties.
Iš “Pelenės” pasakos stebuklų
Su auksine burtų lazdele —
Vaizdavausi Tavo veidą kuklų,
Šaukdama Tave Motinėle.
Dovanų ir laimės karalienė,
Švenčių šokoladinė mama —
Nepamiršusi manęs nė dienai,
Lepinus dažnai mane slapta.
Aš ilgiuosi Tavo veido, rankų
Glosčiusių, šukavusių mane.
Aš ilgiuos dabar vaikystės lango,
Pro kurį vis šaukdavau Tave.
Krikšto Motinėle — Tu viena —
Tu lyg Motina — man amžina.
Lai vestuvių dieną jus puošia
Žiedai nevystantys ir amžini.
Gyvenimas lai taurę ruošia,
Kurią išgėrę nepajustumėt, jog ji karti!
Kūrėjas, pakvietęs jus gyventi kartu,
Turi didelių lūkesčių…
Dalinkitės jautrumu, atlaidumu ir meile,
Šie jausmai grįžta padvigubėję…
Turėkite savo šeimoje džiaugsmo dieną,
Galbūt ji apsaugos nuo monotonijos…
Auginkite savo medį, tegu jis veda vaisius
Ir jo šakose gieda paukščiai…
Jūs svajojot ir augot skirtingai,
Bet gyvenimas suvedė jus –
Ne į jūsų pasaulį svajingą,
Bet į paprastus, mielus namus.
Ir dabar praeities jums negaila,
Kaip negaila svajonių senų…
Šiandien jūs sukūrėte šeimą
Iš gražiausių jaunystės žiedų.
Tad dalinkitės judu vargus
Ir to džiaugsmo mažytę dalelę.
Viską viską dabar jau perpus –
Visą ilgą gyvenimo kelią.
Tegul jūsų žeimoje visuomet viešpatauja
Meilė, gėris ir santarvė.
Tegul namų erdvę užpildo nerūpestingas
Vaikų krykštavimas, o šeimos židiny
Niekuomet nepristinga jus šildančios
Ištikimybės, išminties ir pagarbos ugnelės.
Rodos taip paprasta statyti gyvenimą,
Iš kasdieninių rūpesčių,
Iš mažyčių džiaugsmo grumstelių,
Iš abipusės meilės sulipdyti nepajudinamą tvirtovę.
Rodos taip paprasta gyventi,
Kai šalia jauti mylimo žmogaus alsavimą,
Kai liūdesio akimirką turi gyvenimo draugo petį,
Už kurio gali pasislėpti ir išsiverkti skausmo akivaizdoje.
Rodos taip paprasta žengti per gyvenimą
Susikibus už rankų, į bendrą ateitį,
Į bendrą tikslą, į bendrą svajonę.
Rodos taip lengva gyventi žinant tūkstantį ir vieną žodį
Ir visi jie yra – Mylėti.
Gyvenimas – ne žydintys papieviai,
Ne platūs toliai, žydruma dangaus.
Gyvenimas – tai meilė, prakaitas ir siekiai,
Ir rūpestis dėl artimo žmogaus.
Gyvenimas ir meilė – tai galybė,
Nes meilė tampa dvigubai tyra,
Pasitikėjimas, paguoda ir tvirtybė
Ir dvigubai lengvesnė rūpesčių našta.
Gyvenimas – tai nuostabi kelionė
Per miglą, smiltį ir putojančias bangas.
Lai židinio ugnelė šviečia ir vilioja,
Sujungdama dvi širdis ir svajas.
Šiandien du keliai suėjo į vieną kelią
Į didelį, prasmingą ir nelengvą.
Šiandien širdys dvi sukūrė jūsų šeimą,
Dvi širdys gyvenimo keliu tegul ir veda.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 111 | 
