|
(trečias Dievo įsakymas: Švęsk sekmadienį)
Švęsk sekmadienį kiekvieną —
Naujam darbui susikaupk.
Apgalvok klaidas kasdienes,
Prieš altorių atsiklaupk.
Švęsk sekmadienį kiekvieną,
Pailsėki nuo darbų.
Per savaitę vieną dieną
Tu pabūki su Dievu.
Švęsk sekmadienį kiekvieną,
Aplankyk Tėvus, draugus.
Pats nuo nuodėmių pabėgęs
Būk dosnus atleidimu.
(antras Dievo įsakymas: Netark Dievo vardo be reikalo)
Netark Dievo vardo be reikalo.
Nekviesk, kol tvirtybės turi.
Bet jeigu esi Tu pažeidžiamas —
Stovėk savo Dievo kely.
Netark Dievo vardo be reikalo,
Nemėtyki perlų tuščiai.
Geriau padaryk ką nors teigiamo
Ir siek dėl kitų atkakliai.
Netark Dievo vardo be reikalo —
Jo šaukis didžiausiam varge.
Nepaikink savęs vien tik geidžiamu —
Mylėk paaukojęs save.
(pirmas Dievo įsakymas: Neturėk kitų Dievų)
Neturėk kitų dievų, tik mane vieną —
Aš visur esu su Tavimi kartu.
Nepaliksiu aš nelaimėj naktį, dieną —
Tavo žmogiškąją maldą aš girdžiu.
Neturėk kitų dievų, tik mane vieną —
Prauski savo sielą vandeniu šventu —
Gydysiu nuo baisaus blogio aš kiekvieną —
Klaupkit tarp Bažnyčios arkų amžinų.
Neturėk kitų dievų, tik mane vieną —
Manyje ieškoki savo ištvermės.
Priimk mano Kūną duonele kasdieną
Ir išganymu kaskart šventai tikėk.
Baltųjų rožių puokštėj padėka Jums,
Gerasis Daktare, gerasis stebukladary…
Manasis žodžių virpesys papuoš
Jus Gerumo ašara sudužusia manoj širdy.
Baltoji mano puokštė glaudžias prie chalato
Ir aš jaučiu, kaip spaudžiat man pečius…
Kol gydėte mane — širdis priprato
Ir padėkot ėjau lyg draugas eina į svečius.
Dėkoju, mano Daktare, Jums už sveikatą,
Už sugrąžintą man gyvybės raktą.
Ligoninė. Veidai saulėti personalo.
Jūs priverčiat pasveikti mus visus.
O Dieve, kaip pakviest prie švenčių stalo
Nors kartą iš ligoninės visus?
Pasveikę ir laimingi neužmiršim
Baltų palatų, slaugių, daktarų.
Jūs mūsų sieloj įžiebėte viltį,
Gyvenimu tikėti privertėt visus.
Ar padėka galėtų būti pilnos gatvės
Jums besišypsančių pažįstamų veidų?
Mes linkime sveikatos ir po taurę laimės!
Jus apkabinsim šiluma širdžių.
Balti chalatai, vaistai, lašelinės,
Operacinės, skausmas, daktarai…
Ligoninė skausmų pilna, bet viltys
Gyvena čia koridoriuos tikrai.
Atrodo angelas vilties plasnoja
Virš to, kuris nepakelia galvos,
Bet šiam pasauly jį šventai atstoja
Vien Daktarai… Ar būnat Jūs namuos?
Ligoninė, kurioj kasnakt nemiega
Ne skausmas, kur gyvena mumyse,
O gydančių mus šypsena saulėta…
Kada namuos pabūnat, nežinia?
Ar Jūs pavargot, Daktare? — vis klausiam.
Per veidą slenka nuovargio spalva.
Ir lyg vilties atsakymo mes laukiam,
Kad Jums neskauda nieko niekada.
Gerasis mano Daktare, aš Tau lenkiuosi.
Bučiuoju ir apkabinu karštai Tave!
Kad Tu žinotum, kaip aš sveikata džiaugiuosi
Sugrįžusia iš naujo pas mane!
Tu patikėk, kad negaliu dabar neverkti,
Kai pagalvoju apie nemigo naktis —
„Nevykėliu“ galėjo jau kažkas pasmerkti,
Bet Tu taip kantriai mane gydei vis.
Po nemigo naktų paraudę Tavo akys
Su viltimi vis žvelgė į manas akis…
Ir gėda buvo nepakilt, sudegt lyg žvakei,
Nors man atrodė, kad šalia mirtis.
Brangusis mano Daktare, aš Tau dėkoju
Už tai, kad plaka dėl žmonių Tava širdis,
Už tai, kad dėl visų sveikatą Tu aukoji
Grąžindamas tyras gyvenimo viltis.
Lyg obelų žiedai balta palatos lova
Gerumo pribarstyta iš akių —
Į nematytą širdgėlą, sveikatos godą —
Iš gydančiųjų rankų ir veidų.
O rūpestis, gyventi vėl mane prikėlęs,
Baltutę viltį pila link manęs,
Lyg gydyti atėjęs neštų purų sniegą
Įsupęs ligą į savas raukšles.
Minkšta išgydžiusio ranka paglosto
Paliegusį šešėlį manyje
Ir nesudėjęs naktį akių bluosto
Parklupdo ligą mano viltyje.
Būk sveikas, Gydytojau, nugalėjęs mirtį —
Neleidęs skausmui ir kančioms manęs pakirsti.
Kai pavasarį žydi alyvos,
Švyti žemė džiaugsmingais vaizdais.
Nepažinsit gal gatvėj išvydę
Tų, kur gydė, kai sirgot kadais.
Toks nematomas slaugančių darbas
Atsiranda kartu su liga.
Tai pavargęs gyvenimas kaltas,
Kad ištinka kažką negalia.
Į ligoninės baltą palatą
Mes atvykstam netekę vilties
Ir slaugytojų paprastą darbą
Jaučiam tarsi dalelę širdies.
Vis geriau, vis lengviau — Tu jau ne ligonis.
Ko slaugytoja šypsos, kas Jai?
Mums išeinant pro langą mojuoja.
Ačiū Jiems, kad pasveikom visai.
Į mėnulio glėbį įsisupus
Aš prisimenu, Motut, Tave,
Kaip lopšinė meiliai švelniom lūpom
Glostydavo vakarais sapne.
Ir dabar užmigusi sapnuoju
Tavo veidą, lūpas ir rankas…
Vėl prabėgusi laiku būtuoju,
Gydau gerumu žaizdas senas.
Paskaityki, Mama, trumpą laišką
Įsisupus mėnesio glėbin…
Ir manosios meilės žodžių žaismą
Pasidėki mylinčion širdin.
Iš lopšinių pas Tave sugrįžus
Aš — dukra — Tavoj širdy pražydus.
Tu lyg lietus, kuris nuplauna sąžinės krantus
Rasos lašais ant žemės akmenų tylių…
Nuprauski laime žaidžiančius pievelėje vaikus
Ir pienės pienu piešk pasaulį ant delnų.
Būk jiems gaiva, kuri ateina po staigaus lietaus,
Būk baltas rūkas sklindantis link debesų —
Tyra, dora ir dieviška palaima iš dangaus,
Gyvenanti lietum dėl sąžinių svarių.
Esi viena tarp daugelio gyvybių atneštų —
Esi šventa ir būk laiminga tarp vaikų.
… atnešiau Tau ilgesingą savo dainą — padainuokim šiandien kaip kadais…
… iš savo jausmų supyliau Tau prisiminimų pylimą prie jūros saulėlydžio — kai nueisi, ten rasi mane…
… priskyniau Tau įvairiaspalvių lauko gėlių — tegu Tave svaigina mano meilės aromatas…
… pasėmiau Tau šaltinio vandens ir palaisčiau juo Tavo širdį, kad Tu ilgai gyventum…
… apkabinau glėbiu savo vaikus, kad, prašydami Tavo sakytų pasakų, man primintų Tave…
… atsivedžiau savo šeimą, kad pripildytų Tavo namus gyvenimo džiugesiu — tik Tu šypsokis, mano Mama…
… neišeisime ilgai, kad galėtum pajusti, jog mums esi reikalinga ir mylima, brangioji Motinėle.
Baltų sodų žydėjimas — Motinai mano.
Raibų paukščių čiulbėjimas — Motinai mano.
Nenustosiu dėkoti Tau, nenustosiu mylėti —
Pripratau savų vaikų laukt, pripratau aš ilgėtis.
Baltos pūgos nuneš mane atminimų šalin.
Baltos pūgos atpūs mane pas Motulę širdin…
Nepavargsiu sakyti Tau, kaip gyvenimo lietūs
Varė naktį šalta gatve, kad Tavęs aš ilgėčiaus.
Išvarytą — priimk mane į gerumo pasaulį.
Apkalbėtą — paguosk mane, man nušvitus lyg saulė…
Sužalotą — išgydyk vėl, kad tik Tau delnuose
Aš užgimčiau gyventi vėl viltimi vaikuose.
Tu spindėk, mano Mama, lyg saulė
Virš pavasario sodų baltų.
Man nušvieski kelius per pasaulį
Atsiminimais vaikystės dienų.
Tu esi reikalinga, Mamute,
Ne tik man, bet ir mano vaikams —
Lyg paukščiukai aplink jie sutūpę
Tavo meilės lyg duonos vis lauks.
Na, ir kas, kad visi mes suaugę,
Savarankiški metų kely…
Bet Tavų patarimų sulaukę,
Pasijuntam dvasia stipresni.
Motinėle, esi mums brangiausia —
Vien tik Tau puokštė rožių didžiausia.
|
|