295. Meilės žodžiai

Aš basa žvaigždėmis praeinu,
Susilieju beribėj erdvėj
Su pašėlusiu laiko taku,
Kur pranyksta mažytė kaltė.

Platuma ši juoda be kraštų
Traukia širdį nueiti mintim
Į beprotišką lietų žvaigždžių,
Kur abu mes už meilę kalti.

294. Meilės žodžiai

Tas paslaptingas žvilgsnis vėl perveria mane,
Klastingos akys tyli — tokia akių kalba.
Džiaugsmu prabyla lūpos, jų virpesys skaistus —
Aš prieš Tave suklupus — vėl jaudulys užplūs…

Tirpstu Tave pajautus, prabėga šiurpulys,
Tarsi mėnulis jaunas tas šypsnio judesys.
Ir Tu per mano kūną šešėliu praeini —
Nematomas toks būni, kai meilę man tyli.

293. Meilės žodžiai

Pamažu, pamažu po pėdelę
Prie Tavęs vis artyn ir artyn.
Mintimis išnešiotos maldelės
Nors svajonių pilis taip toli.

Negaliu, negaliu lyg vaikelis
Be Tavęs valandėlės pabūt —
Rytą, vakarą tyros maldelės,
Bet negirdi Dievulis turbūt.

292. Meilės žodžiai

Atsiverkit, durys, ir įleiskit Jį!
Slenksti ąžuolini, tik neparklupdyk.
Atsitieskit, staktos, lai praeina Jis,
Užsimirš lai skriaudos, einant pro duris.

Kojas Jo bučiuokit, mano kilimai,
Sienos, neišduokit, matėt ką seniai…
Šviesos, užsimerkit, kai aš Jo glėby.
Viešpatie aukščiausias, likti paprašyk.