Sąžinės kaliniai

Sąžinės kaliniai (angl. Prisoners of conscience) asmenys, nuteisti už politines pažiūras ar religinius įsitikinimus. Posakio autorius – anglų teisininkas P. Benensonas (Peter Benenson, 1921–2005), organizacijos „Amnesty International“ įkūrėjas. Šį posakį jis pavartojo straipsnyje „Užmirštieji kaliniai“, išspausdintame britų laikraštyje The Observer. Straipsnyje P. Benensonas piktinosi dviejų portugalų studentų nuteisimu 7 metams už tai, kad šie pakėlę taurę „už laisvę“. Netrukus šiuo terminu pradėti vadinti politiniai kaliniai visose nedemokratinėse šalyse, tarp jų ir Tarybų Sąjungoje.

Savam krašte pranašu nebūsi

Savam krašte pranašu nebūsi (lot. In patria natus non est propheta vocatus) į užsieniečių žodžius ar patarimus atsižvelgiama labiau nei į saviškių. Naujajame Testamente Kristus pasakęs: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“. Vėliau šią tiesą patvirtino pranašo Mahometo išvijimas iš jo gimtosios Mekos 622 m.

Saugoti kaip savo akį

Saugoti kaip savo akį – stropiai ką saugoti ir prižiūrėti. Perfazuotas posakis iš Senojo Testamento: „bet Viešpaties dalis yra jo tauta, Jokūbas yra jo paveldas. Jis rado jį dykumoje – tyruose vaitojančios dykumos. Apglėbė jį, rūpinosi juo, saugojo jį kaip savo akies lėliukę“.

Saliamoniškas sprendimas

Saliamoniškas sprendimas – greitas ir išmintingas problemos sprendimas. Pasak Senojo Testamento, pas žydų karalių Saliamoną kartą atėjusios dvi moterys, kad šis išspręstų ginčą, kuriai iš jų priklausąs kūdikis. Mat jos gimdžiusios beveik vienu metu, tačiau vienos jų kūdikis netrukus nugultas mirė; toji moteris apkaltinusi gyvojo kūdikio motiną vaiko vagyste: esą miręs anos kūdikis, bet ana slapta juos sukeitusi. „Tada karalius tarė: ‘Viena sako: `šis yra mano sūnus – gyvasis`, – o kita sako: `Tai netiesa! Tavo sūnus yra negyvasis, o mano sūnus – gyvasis`’. Karalius tad įsakė: ‘Atneškite man kalaviją’. Atnešus karaliui kalaviją, karalius tarė: ‘Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai’. Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. ‘Prašyčiau, mano viešpatie! – ji šaukė, – duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo neužmuškite!’ O kita reikalavo: ‘Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!’ Tada karalius atsakė: ‘Atiduokite pirmajai gyvąjį berniuką, – jis tarė, – neužmuškite jo! Ji yra jo motina’“.

Rūstybės kekės

Rūstybės kekės – bręstantis konfliktas ar pyktis, kuris gali išsilieti prieš tuos, kas jį išprovokavo. Posakio šaltinis – Naujasis Testamentas: „Ir dar vienas angelas išėjo nuo aukuro, turintis valdžią ugniai. Jis didžiu balsu sušuko turinčiajam aštrų pjautuvą: ‘Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes, nes uogos jau prisirpo’. Tada angelas numetė savo pjautuvą žemėn ir nuskynė žemės vynmedį, ir supylė vynuoges į didįjį Dievo rūstybės spaustuvą“.

Rusijos protu nesuprasi

Rusijos protu nesuprasi (rus. Умом Россию не понять) sakoma kalbant apie Rusijos valdžios ar visuomenės keistenybes, netobulybes, įpročius ir papročius. Posakio autorius – rusų poetas ir diplomatas F. Tiutčevas (1803– 1873), 1866 m. paskelbęs tokį ketureilį: ‘protu Rusijos nesuprasi, bendru aršinu neišmatuosi, jos ypatingas būdas – Rusija galima tik tikėti’).

Rūgščios vynuogės

Rūgščios vynuogės – žmogaus elgesys, kai negalėjimas ko nors įsigyti ar kur nuvykti ir pan. pakeičiamas atsisakymu tai daryti, motyvuojant tikrais ar tariamais prekės trūkumais ar kelionės sunkumais. Posakis paimtas iš Ezopo (Aesopus, VI a. pr. m. e.) pasakėčios „Lapė ir vynuogės“, kurioje lapė, negalėdama pasiekti aukštai augančių vynuogių, galop nueina šalin, ramindama save, kad vynuogės esą dar rūgščios, neprinokusios.

Rubenso moteris

Rubenso moteris – apie apkūnią moterį. Flamandų dailininko P. Rubenso (Peter Paul Rubens, 1577–1640) paveiksluose nuogi žmonių kūnai vaizduojami barokui būdinga maniera: vyrai – tvirti, raumeningi, moterys – putlios, sunkokos.

Riesti nosį

Riesti nosį – didžiuotis, puikuotis, būti arogantiškam. Žmonių ir daugelio gyvūnų elgsenoje pakelta galva rūšies būryje yra pranašumo rodymas (optiškai padidinamas ūgis), tuo tarpu galvos nuleidimas ir gūžimasis yra nusižeminimo, pataikavimo ar baimės ženklas.

Revoliucija ryja savo vaikus

Revoliucija ryja savo vaikus (pranc. la Révolution dévore ses enfants, angl. Revolution eats its own children) po kiekvienos revoliucijos, perversmo, reformos ar valdžios kaitos paprastai prasideda revoliucionierių tarpusavio kivirčiai, per kuriuos nukenčia dalis jos vykdytojų. Aliuzija į romėnų mitologiją, kur titanas Saturnas (gr. Krono analogas) rydavęs savo naujagimius, bijodamas, kad tie užaugę jo nenuverstų. Posakio autorius – Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794) vienas iš vadovų Ž. Dantonas (Georges Jacques Danton), pasakęs taip prieš savo egzekuciją, kurią atliko jo buvę bendražygiai.

Retas paukštis

Retas paukštis (lot. Rara avis) retos, išskirtinės išvaizdos ar elgesio žmogus. Posakio autorius – romėnų poetas Juvenalis (Decimus Iunius Iuvenalis), „Satyrose“ rašęs: „Paukštė reta šiuos kraštuos, panaši į juodąją gulbę“. Viduramžiais buvo paplitęs posakis: Ver us amicus rara avis (‘geras draugas – retenybė’).

Reikia valgyti, kad gyventum, o ne gyventi, kad valgytum

Reikia valgyti, kad gyventum, o ne gyventi, kad valgytum (lot. Esse oportet ut vivas, non vivere ut edas). Posakis iš romėnų retorikos mokytojo Kvintiliano (Marcus Fabius Quintilianus, ~35–~100) darbo „Iškalbos mokymas“.

Realioji politika

Realioji politika (vok. Die Realpolitik) politika, vykdoma be istorinio konteksto, atsižvelgiant tik į dabarties realijas ir interesus. Termino autorius – vokiečių žurnalistas ir politikas A. fon Rochau (August Ludwig von Rochau, 1810– 1873), 1853 m. išleidęs knygą pavadinimu „Realiosios politikos principai ir jų taikymas Vokietijos politinėmis sąlygomis“. Terminą išpopuliarino vokiečių filosofas F. Nyčė (Friedrich Wilhelm Nietzsche, 1844–1900), dažnai jį vartojęs, apibūdindamas kanclerio O. fon Bismarko (Otto Eduard Leopold von Bismarck, 1815–1895) politinę veiklą.

Rasti iešmininką

Rasti iešmininką – suversti kaltę dėl ko nors eiliniam darbuotojui, kai tikrieji kaltininkai yra vadovai. Posakis atsirado XX a. pradžioje Rusijos Dūmoje. Tiriant geležinkelio katastrofų priežastis tuometinėje Rusijoje, kaltė būdavo suverčiama iešmininkui, ne laiku ar ne taip perjungusiam bėgius. Todėl Dūmos opozicija iešmininkais praminusi smulkius pareigūnus, kuriems vyriausybė suversdavusi visą kaltę dėl esančios netvarkos. Taip pat žr. Atpirkimo ožys.

Ranka ranką plauna

Ranka ranką plauna (lot. Manus manum lavat) apie abipusę paramą ar pagalbą. Užrašyto posakio autorius – romėnų filosofas, dramaturgas ir politikas Seneka Jaunasis (Lucius Annęus Seneca, ~4 pr. m. e.). Posakis gali būti ir bendro indoeuropietiškojo folkloro paveldas, Senekos paimtas iš gyvosios kalbos.