Sveikinimai.lt

Viltis miršta paskutinė (angl. Hope dies last) žmogus viliasi dėl ko nors iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Perfrazuotas romėnų politiko Katono Vyresniojo (Marcus Porcius Cato Censorius, 234–149 pr. m. e.) posakis: spem retine; spes una hominem nec morte relinquit (‘išlaikyk viltį; tik viltis nepalieka žmogaus net mirštančio’).

Vieta po saule – teisė gyventi ten, kur įsivaizduoja kalbantysis. Posakio autorius – prancūzų fizikas, matematikas ir religijos filosofas B. Paskalis (Blaise Pascal, 1623–1662), pavartojęs jį nebaigtame veikale „Mintys“. Tiesa, Paskalis šį teiginį (čia mano vieta po saule) interpretuoja kaip pradinį pasaulio uzurpacijos motyvą. 1901 m. šia fraze Vokietijos kaizeris ir Prūsijos karalius Vilhelmas II teisino savo kolonijinę ir ekspansinę politiką. Vėliau posakį išpopuliarino amerikiečių to paties pavadinimo filmas (A Place in the Sun, 1951), sukurtas pagal T. Dreizerio (Theodore Herman Albert Dreiser, 1871–1945) romaną „Amerikoniškoji tragedija“ (An American Tragedy, 1925).

Vertybių perkainojimas (vok. Umwertung alter Werte) esminis savo pažiūrų, nuostatų peržiūrėjimas ir keitimas. Posakio autorius – vokiečių filosofas F. Nyčė (Friedrich Wilhelm Nietzsche, 1844– 1900), pavartojęs jį savo nebaigtame darbe „Valia viešpatauti“ (Wille zur Macht, 1895).

Vartotojiška visuomenė (angl. Consumer society) visuomenė be dvasinių prioritetų, pagrindinį dėmesį skirianti materialinei gerovei, aukodama tam moralines vertybes. Posakio autorius – austrų filosofas I. Iličius (Ivan Illich, 1926–2002), pavartojęs jį knygoje „Linksmos nuotaikos priemonės“ (Tools of Conviviality, 1973).

Valstybė – tai aš! (pranc. L’État, c’est moi) sakoma apie diktatorišką, autokratišką vadovą, politiką, valstybės ar kolektyvo interesus tapatinantį su savaisiais. Posakio autoriumi laikomas Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (Louis XIV, 1638–1715, valdė 1643–1715), dvariškių pramintas „karaliumi saule“. 1668 m. jis esą atėjęs į parlamento posėdį ir išplėšęs iš protokolų knygos lapus, susijusius su 1648 m. neramumais, kuriuos parlamentas palaikęs. Po to karalius ištaręs garsiąją frazę: „Jūs manėte, ponai, kad valstybė – tai jūs. Klydote! Valstybė – tai aš!“.

Vaivorykštinė vyriausybė (angl. The rainbow government) koalicinė keleto, o kartais net keliolikos skirtingų partijų vyriausybė, neturinti kurios nors partijos absoliučios daugumos. Pavadinimas kilęs iš palyginimo su vaivorykštės spektru. Tipiškas pavyzdys yra Suomija, kur nuo pat nepriklausomybės pradžios (1918) nė viena partija nelaimi absoliučios daugumos, todėl ten tapusi norma, jog stabilią vyriausybę formuoja 4-5 partijos.

Uždraustas vaisius – kas nors labai viliojančio, bet draudžiamo. Senajame Testamente juo vadinamas Rojaus sodo Pažinimo medžio vaisius, kurį skinti ir ragauti pirmiesiems bibliniams žmonėms – Adomui ir Ievai – Dievas buvo uždraudęs. Ievą paragauti šio vaisiaus sugundęs žaltys, o Adomą tai padaryti prikalbinusi Ieva. Už draudimo sulaužymą pirmoji žmonių pora buvusi išvaryta iš rojaus.

Ugnimi ir kalaviju (lot. Ferro ignique / flammamque ‘geležimi ir ugnimi / liepsna’) smurtu, žudant ir deginant. Galėjęs kilti iš perfrazuoto sen. graikų gydytojo Hipokrato (~460 – ~370 pr. m. e.) posakio Quod medicamentia non sanat, ferrum sanat, quod ferrum non sanat, ignis sanat (‘ko negydo vaistai, gydo geležis, ko negydo geležis, gydo ugnis’). Hipokratas turėjo galvoje operavimą ir žaizdos ar pūlinio prideginimą. Bene pirmasis šį posakį pavartojęs romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.): ‘geležies ir liepsnos bijokimės’. Posakį kartojo ir kiti romėnų autoriai, jį ypač mėgęs istorikas Livijus (Titus Livius, 59 pr. m. e.): omnia ferro ignique vastata ‘viskas geležimi ir ugnimi nusiaubta’.