Sveikinimai.lt

Atėjau, pamačiau, nugalėjau (lot. Veni, vidi, vici) sakoma apie greitą svarbią pergalę. Šiais žodžiais Julijus Cezaris 25 (Gaius Iulius Caesar, 100–44 pr. m. e., valdė 49–44 pr. m. e.) laiške Romos senatui lakoniškai apibūdinęs savo pergalę prieš Ponto valdovą Farnaką.

Asmens kultas (rus. Кульm лuчносmu) perdėtas, egzaltuotas kokio nors vadovo garbinimas, jo sudievinimas. Posakis paplito po TSRS kompartijos pirmojo sekretoriaus N. Chruščiovo (TSKP CK pirmasis sekretorius 1953–1964) pranešimo TSKP XX suvažiavime 1956 m. vasarį. Pranešime, pavadintame „Apie asmens kultą ir jo padarinius“, buvo pasmerkti J. Stalino vadovavimo šaliai metodai, sukritikuotas jo šlovinimas ir pavertimas vos ne „gyvuoju dievu“. Tačiau tolesnė istorija parodė, kad Rusijoje šis kultas priklauso ne tiek nuo vadovo, kiek nuo pačios visuomenės – ji pati linkusi sukurti asmens kultą, jei tik vadovas yra autokratas. Kitose šalyse ryškus asmens kultas buvo Hitlerio Vokietijoje, Musolinio Italijoje, Maodzeduno Kinijoje, Kimirseno šiaurės Korėjoje.

Apskritas stalas (angl. Round table) sakoma apie diskusijas, kurių dalyviai turi vienodas teises reikšti savo nuomonę ir kurių tikslas pasiekti visuotinį susitarimą ar prieiti bendras išvadas. Pasak legendos, tokį stalą sugalvojęs britų karalius Artūras (King Arthur, V–VI a.), kad prie jo nebūtų nei geresnių, nei blogesnių vietų ir visi puotoje dalyvaujantys riteriai jaustųsi lygiateisiai.

Aplaužyti ragus – sutramdyti ką ar sumažinti per didelį jo pasitikėjimą savimi. Posakis atsirado XV–XVII a. per universitetų pirmakursių („fuksų“) inauguracijos apeigas, kai „iš gyvulių reikėdavo padaryti žmones“. Naujokams uždėdavę ragus, įstatydavę iltis, o vyresnieji kolegos visaip iš jų šaipydavęsi ir juos žemindavę. Pabaigoje ragus nulauždavę, iltis išlupdavę, ir dekanas naujuosius studentus įtraukdavęs į sąrašus.

Apdrabstyti purvais – apšmeižti. Posakis kilęs senų laikų papročio užmėtyti pasmerktąjį akmenimis. Už mažesnį nusižengimą būdavo apmėtoma purvu.

Antrasis aš (lot. Alter ego) a) giminiška siela, bendramintis, artimas draugas; b) slaptoji asmenybės dalis, be socialinės kaukės, dažnai kontrastuojanti su oficialiąja. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.), pavartojęs jį galininko linksniu: ‘save kaltinu daug labiau, kviečiu tave tarsi save antrąjį kaip savo kaltės bendrininką’. XIX a. pradžioje posakis imtas vartoti, apibūdinant šizofrenijos simptomus, kurių vienas ryškiausių yra „antrojo aš“ aktualizavimas ir dėl to atsirandąs konfliktiškas asmenybės susidvejinimas. „Antrojo aš“ fenomenas imtas naudoti psichoanalizėje, taip pat literatūroje. Pats asmenybės dvilypumo motyvas yra senas, mitologinis, iliustruojamas sakmėmis apie vilkolakius, turintis apibendrintą gėrio ir blogio kovos potekstę. 

Amžinasis variklis (lot. Perpetuum mobile) hipotetinis mechanizmas, galįs veikti, neimdamas energijos iš aplinkos. Pirmieji bandymai sukonstruoti nesustojantį mechanizmą yra iš XII a., jų ypač pagausėjo vėlyvaisiais Viduramžiais ir Renesanse; tokie bandymai nesibaigia ir šiais laikais.

Amerikietiška svajonė (angl. American dream) JAV piliečių vertybių visuma, veiklos orientyrai. Posakio autorius – amerikiečių rašytojas Dž. Adamsas (James Truslow Adams, 1878–1949). Knygoje „Amerikos epopėja“ (The Epic of America, 1931) jis rašė: „Amerikietiška svajonė – tai svajonė apie šalį, kurioje kiekvieno žmogaus gyvenimas bus geresnis, turtingesnis ir pilnavertis, kur kiekvienas turės galimybę gauti pagal tai, ką jis sugeba ar yra pasiekęs“.