170. Juokingi tostai

Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį:
– Ar prisipažįstate pavogęs arklį?
Čigonas:
– Pone teisėjau, kur jau ten… Aš juk ne vagis, kad vogčiau.
– Papasakokite, kaip buvo.
Einu pamiške, – lėtai dėsto čigonas. – matau, prie takelio guli virvagalis. Paimu tą virvagalį ir nešuosi. Žiūriu, atbėga žmonės ir rėkdami šaukia: „Vagis, vagis! Laikykite vagį!“ Apsidairau, kur gi tas vagis… Ir noriu žmonėms padėti sulaikyti vagį. O jie pripuola prie manęs: „Atiduok, sako, arklį!“ – „Kokį arklį?“ – nustebau. Pakeliu virvę… Ogi iš tikrųjų kitame gale arklys. Negi čia vagystė, pone teisėjau, kad virvagalį radau pamiškėje? O kad kitame virvės gale buvo arklys – aš nepastebėjau…
Tad pakelkime taures už mūsų čigonus – bankininkus, kurie iššvaistė milijonus ir nepastebėjo, kad tai ne jų pinigai, o svetimi. Čigoną teisė, o ar nuteisė – nežinau. O bankininkų čigonų pas mus niekas neteisia.

169. Juokingi tostai

Už gatvės eismo taisyklių pažeidimą jauna mokytoja pateko į teismą.
– Taip… – rūsčiai suraukęs antakius pasakė teisėjas, – vadinasi, jūs esate mokytoja… Neišpasakytai puiku! Gerbiamoji, jūsų dalyvavimas čionai leidžia man įgyvendinti vienintelę mano gyvenimo svajonę. Daugelį metų aš ieškojau progos atkeršyti mokytojams. Ir šit pagaliau toji proga pasitaikė. Ar jūs galite įsivaizduoti mano džiaugsmą!
Ir staiga po pauzelės griaudėjančiu balsu teisėjas suriko:
– O dabar sėskite prie stalo ir čia pat parašykite penkis šimtus kartų „Aš pažeidžiau gatvės eismo taisykles!“
Pakelkime taures už tai, kad mūsų svajonės, kad ir po daugelio metų, pagaliau išsipildytų.

168. Juokingi tostai

– Kaltinamasis, ar prisipažįstate, kad pavogėte našlės Melanijos kiaulę?
– Prisipažįstu, pone teisėjau.
– Ką su ja padarėte?
– Paskerdžiau ir suvalgiau, pone teisėjau.
– Ak, pilieti, pilieti! Kai išmuš paskutiniojo teismo valanda, ir jūs susitiksite akis į akį su našle ir su kiaule, o našlė jus pavadins vagimi, ką jūs jai pasakysite?
– Pone teisėjau, jūs sakėte, kad ir kiaulė bus tenai…
– Aišku, bus.
– Tuomet našlei aš pasakysiu: „Melanija, štai jūsų kiaulė!“
Pakelkime taures už tai, kad nei dvikojės, nei keturkojės kiaulės netemdytų mūsų sąžinės ir leistų ramiai gyventi.

30. Tostai moterims

Moterys dažnai stengiasi nuslėpti savo metus ir nori atrodyti jaunesnės. Net, kaip sakoma, priremtos prie sienos, tokios moterys nesako tiesos, o kalba užuominomis. Tai gali paliudyti atsitikimai teisme.
– Kiek jums metų, ponia? – klausia teisėjas.
– O ar ta dama, kurią klausėte prieš mane, pasisakė kiek jai metų?
– Aišku, pasisakė.
– Tai aš už ją trimis metais jaunesnė.
Kitame teisme kitas teisėjas klausia liudininkę:
– Būkite maloni, ponia, pasakykite kiek jums metų?
Liudininkė koketiškai atsako:
– Aš jau mačiau devyniolika pavasarių, pone teisėjau.
– Gerai. O dabar leiskite paklausti, kiek metų jūs esate akla?
Tad pakelkime taures už moteris, kurios amžinai jaunos. Nuo šio tosto pareigos atlikimo šį kartą moterys atleidžiamos. Žinoma, jeigu jos to pageidauja!

167. Juokingi tostai

Žymiam advokatui pasiūlė ginti žmogų, kaltinamą žmogžudyste. Po pasimatymo su juo advokatas atsisakė jį ginti. Į kolegos paklausimą „kodėl“, šis atsakė:
– Matote, aš padariau išvadą, kad pagal savo finansinę padėtį jis neturėjo jokios teisės įvykdyti panašų nusikaltimą.
Vyko teismo procesas. Vienos pusės advokatas, sakydamas liepsningą kalbą, vis stabteldavo, prisipildavo iš grafino vandens ir išgerdavo. Priešingos pusės advokatas klausėsi ir neištvėręs pasakė:
– Pirmą kartą matau, kad vėjinį malūną varo vanduo.
Žymus advokatas garsėjo tuo, kad sugebėdavo bet kokią bylą ištęsti iki begalybės. Kartą į jį kreipėsi klientas prašydamas laimėti labai sudėtingą bylą.
– Kaip jūs manote, – paklausė jis, – ar aš pralaimėsiu šią bylą?
Advokatas jį nuramino:
– Jūs nepralaimėsite, bet jūsų vaikaitis – būtinai.
Tad siūlau pakelti tostą už mūsų visame pasaulyje pagarsėjusią teisėtvarką, kuri irgi sugeba svarbiausias bylas tęsti iki begalybės.

39. Tostai draugams

Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį:
– Kodėl jūs tądien taip siaubingai pasigėrėte?
Kaltinamasis teisinasi:
– Tądien aš patekau į blogą draugiją. Mes buvome keturiese. Aš turėjau butelį geros ruginukės, o kiti trys – gerti nenorėjo.
Ne vieną žmogų padauginti išgėrimai atveda į teismą. Šit prieš teisėją stovi apgailėtinos išvaizdos vyriškis. Teisėjas jo klausia:
– Tamsta tiek daug gėrei, nors iš anksto žinojai, kad neturėsi kuo užmokėti… Kuo tai gali paaiškinti?
– Gėrime žmogus nori paskandinti savo rūpesčius, nori užsimiršti, – aiškino kaltinamasis. – O tai ir buvo didžiausias mano rūpestis, jog negalėsiu užsimokėti.
Ar buvo taip, ar nebuvo, tačiau pasitaiko ir taip, jog visa kaltė stengiamasi suversti buteliukui.
– Papasakokite, kaip jūs įvykdėte šią vagystę! – kreipiasi teisėjas į kaltinamąjį.
– Visiškai atsitiktinai. Tądien aš nemažai išgėriau. Vos parsivilkau namo norėdamas atsigulti ir išsimiegoti. Įeinu į butą ir matau daugybę svetimų daiktų, kurių niekada neturėjau. Surinkau juos visus… Manau, išnešiu ir išmesiu. Kam jie čia vietą užima. Tuo labiau kad jie ne mano… Ir kaip tik tuo metu įėjo policija…
Siūlau tostą. Nekaltinkime degtinės, jeigu esame patys kalti.

29. Tostai moterims

Londono „Vemblio“ stadione futbolo rungtynės. Žaidžia „Didžiosios Britanijos rinktinė“ su „Pasaulio rinktine“. Bilietų kainos fantastiškos. Nežiūrint to, stadionas perpildytas. Brangiausioje ložėje sėdi dama. Šalia jos – laisva vieta (vienintelė visame stadione). Daugelis sirgalių nori ją užimti. Tačiau į visus jų prašymus dama atsako:
– Niekada! Ši vieta – mano vyro…
– O kur jūsų vyras? Jis netrukus žada ateiti?
– Ne, jis neateis: jis mirė.
– Jeigu vyro nėra, tai reikėjo pasikviesti bet kurį giminaitį.
– Deja… Giminaičiai ir visi giminės dabar jo laidotuvėse.
Tostas už moteris, galinčias viską paaukoti dėl futbolo!

166. Juokingi tostai

Futbolo rungtynės baigėsi negirdėtai dideliu rezultatu. Pralaimėjusios komandos kapitonas priėjo prie teisėjo, piktai paspaudė ranką ir pasakė:
– Tai buvo nuostabios rungtynės.
– Jūs taip manote? – patenkintas nusišypsojo teisėjas.
– Ir dar kaip! Tik gaila, kad tamsta jų nematei.
Futbolo teisėjai dalijasi patirtimi.
– Aš, – sako anglas teisėjas, – po kiekvienų svarbesnių rungtynių einu namo užsidėjęs šalmą. Be to, mane lydi keletas lazdomis ginkluotų draugų.
– O aš, – sako brazilas teisėjas, – norėdamas grįžti namo sveikas ir gyvas, po kiekvienų rungtynių iš stadiono išvažiuoju šarvuotu policijos automobiliu.
– Aš niekada panašiomis apsaugos priemonėmis nesinaudoju, – prisipažino italas teisėjas. – Netgi atvirkščiai… Kiekvieną kartą, kai grįžtu iš stadiono, sirgaliai su didžiausia pagarba man lenkiasi, o kai kurie net ranką bučiuoja.
– Tai pasaka. Visame pasaulyje tokių stebuklų nebūna! – ėmė prieštarauti anie du teisėjai.
– Galiu prisiekti.
– Tai kaip tamsta sugebi taip padaryti ir palankiai nuteikti minią? – susidomėjo anglas ir brazilas.
– Prieš išeidamas iš stadiono aš persirengiu vyskupu.
Pakelkime taures už vargšus futbolo teisėjus, kuriuos žiūrovai siunčia „muilui“.

165. Juokingi tostai

Madridas. Žymus toreadoras, nukentėjęs paskutinėje koridoje, visas subintuotas išeina iš ligoninės.
– Atkeršysiu! – iškošė jis pro dantis susirinkusiems gerbėjams.
Subintuotasis įeina į taverną. Minia jį lydi. Jis sėda prie stalo ir valdovo gestu pakviečia padavėją. Šiam priėjus, sako:
– Keršto valanda išmušė! Jautienos kepsnį!
Tad pakelkime taures už kepsnį, kurį mūsų mieloji šeimininkė štai neša mums!

164. Juokingi tostai

Prieš daugelį metų, kai Indija dar buvo Anglijos kolonija, vienas senis pirmą kartą dalyvavo futbolo rungtynėse, kurios vyko didžiausiame Londono stadione. Kitą dieną jis pasiuntė laišką į Indiją geriausiam savo bičiuliui. Senukas rašė: „Anglijoje galima pamatyti keistą žaidimą. Vyrai gauna kiaulės odos gabalą, kurį susiuva taip, kad jis savo forma primena žmogaus galvą. Odą jie pripučia oro. Tada vyrai bėgiodami pradeda šią odą varinėti kojomis. Kai kurie spiria į ją gana dažnai, o kiti – retai. Tie, kurie negauna spirti į odą, spiria į arčiausiai stovinčio ar bėgančio žmogaus koją. Įspirtasis bando ant žemės partrenkti, kuris jam spyrė. Visą tą suaugusių vyrų išdykavimo laiką vienas skirtingai apsirengęs vyriškis bėgioja šalia ir švilpauja trumpas melodijas“.
Taigi, futbolo gerbėjai ir sirgaliai, prašome pakelti savo taures. Visiems kitiems siūloma „reklaminė pauzė“, kurią jie užpildo savo pačių pasirinkta daina.

163. Juokingi tostai

Mažas berniukas atėjo pas muzikos mokytoją. Kai jis atidarė smuiko futliarą, mokytojas išsigandęs ir susijaudinęs sušuko:
– Bet juk čia ne smuikas, o automatas.
Berniukas pasikasė pakaušį ir gūžtelėjo pečiais.
– Velniai rautų! – pasakė jis. – Tikrai čia automatas… Įdomu, ką tėtis veiks su smuiku pas tą prekybininką…
Pakelkime taures, kad visi šautuvai ir automatai banditų rankose virstų smuikais!

162. Juokingi tostai

Mokytojas, paaiškinęs apie karalystes, monarchiją, paklausė:
– Tai kas yra monarchija?
– Tauta, kurią valdo karalius, – atsakė mokinys.
– O kas ją valdytų, jeigu karalius mirtų?
– Karalienė! – nedvejodamas atsakė mokinys.
– O jeigu mirtų ir karalienė? Kas tada valdytų šalį?
Mokinys valandėlę pagalvojo ir atsakė:
– Tada šalį valdytų juokdarys.
Pakelkime taures už mūsų šalį, kurią valdo juokdariai.

161. Juokingi tostai

Mokytoja kreipiasi į klasę:
– O dabar, vaikučiai, sugalvokite sakinį, kuriame būtų žodžiai: „tikriausiai“ ir „nes“.
Tuojau pakyla Onutės ranka. Mokytojai leidus, ji sako:
– Tikriausiai lis, nes atslenka didelis juodas debesys.
– Labai gerai! – pagiria mokytoja. – O dabar tu, Petriuk, pasakyk sakinį su duotaisiais žodžiais.
– Senelė pasiėmė laikraštį, – atsakė mokinukas.
– Na ir kas?
– Tikriausiai ji eis į tualetą, nes skaityti ji nemoka.
Siūlau tostą už skaitančiuosius.

160. Juokingi tostai

Išdykusį vaiką tėvas vis pagąsdindavo:
– Vieną kartą trūks mano kantrybė ir aš tau užkursiu tokią pirtį, jog šoksi raudonąjį kazoką.
Berniukas pradėjo lankyti mokyklą. Vaikus mokė nedidutis piktas mokytojas. Savo stalo stalčiuje jis laikė storą liniuotę. Visiems teko jos paragauti. Todėl nedrįsdavo vaikai net prieiti prie mokytojo stalo.
Kartą beišdykaudamas šis berniukas pertraukos metu nulaužė jaunos slyvaitės viršūnę. Mokytojas tai matė pro langą. Prasidėjus pamokai, mokinukas nujautė besiartinančią audrą. Ir neapsiriko. Skardus mokytojo balsas rūsčiai paklausė, kas nulaužęs slyvaitę. Nusikaltęs mokinukas susigūžė, nuleido galvą, bet neprisipažino. Staiga prieš jį išdygo mokytojas.
– Tavo darbas? – suriaumojo.
Nelaukęs atsakymo jis čiupo vaiką už sprando. Iš baimės mokinukas visas drebėjo. Rodės, jam iššoks širdis iš krūtinės. Visi vaikai nuščiuvo ir laukė egzekucijos.
– Ištiesk delną! – suriko mokytojas.
Vaikiukas nusisuko į šoną, užsimerkė ir atkišo delniuką. Paskutinę akimirką jis suktelėjo galvą ir pamatė iškeltą liniuotę. Neapsakoma baimė sukaustė jį. Vaikiukas trepsėjo vietoje, su viltimi žvelgė į duris ir norėjo sprukti. Bet tuo metu ore sušvilpė liniuotė, vaikutis instinktyviai truktelėjo rankutę. Kliuvo ne jam, o paties egzekutoriaus kojai.
Mokytojas raitėsi iš skausmo. Susiėmė rankomis koją ir išdarinėjo visokias figūras – šoko tikrą „raudonąjį kazoką“.
– Na ir gerai! – pagalvojo mokinukas. – Taip tau ir reikia.
Ši menkutė laimės akimirka buvo trumputė: paraudęs iš pykčio mokytojas čiupo vaikiuko ranką ir liniuote ėmė svilinti delniuką. Tarsi elektros srovė ėjo per visą jo kūnelį, degė delniukas, ūžė galvelėje, o skausmas, rodės, smelkėsi į smegenis. Dabar jau berniukas šoko „raudonąjį kazoką“. Šoko geriau už mokytoją.
Pakelkime taures už tai, kad geri mokiniai visada pralenkia savo mokytojus.

159. Juokingi tostai

– Mama, kad tu žinotum, kaip aš nenoriu eiti į mokyklą! – skundžiasi sūnus.
– Kodėl, brangusis?
– Visi manęs nekenčia… Pedagogai, mokiniai, netgi rūbininkė į mane skersuoja…
– Nieko, sūneli, nieko… – užjausdama paglosto sūnaus petį gimdytoja. – Ką darysi… Pasiimk pusryčius ir eik, sūneli… Tau jau penkiasdešimt metų ir esi mokyklos direktorius.
Pakelkime taures už tuos mokyklų direktorius bei pedagogus, kurie nenori eiti į mokyklą, bet įveikia savo nenorą.

8 puslapis iš 34« Pirmas...45678910111213...Paskutinis »