27. Tostai draugams

Kurkutis kasdien vėluodavo į darbą. Pavėlavusį draugai sutikdavo su „muzika“, o tądien nutarė jį pamėtyti į viršų. Išmetė kartą, išmetė kitą… O tas prašosi, žada daugiau niekada nebevėluoti. Bet anie neklauso, klykaudami iš džiaugsmo jį vis mėto. Kurkutis pradeda visa gerkle rėkti. Niekas jo neklauso. Pagaliau žmogutis tilo, nutilo. Kai bendradarbiams nusibodo jį svaidyti, pastatė ant kojų. Tačiau šis nebestovi. Paguldė – guli. Teko greitąją kviesti. Kol iškvietė, kol ši atvyko… Žinoma, jau ir atvažiuoti nebuvo reikalo. Sako, jog vargšelio viduriuose kažkas trūkę.
Pakelkime taures už nejuokingus juokus. Lai jie būna palaidoti kartu su tais, kuriems panašūs juokeliai sukelia džiaugsmą!

26. Tostai draugams

Gražų amželį nugyveno žmogus. Kartą jį aplankė giltinė ir pasakė:
– Gana! Renkis ir eik su manimi.
Žmogus su ašaromis meldžia giltinę, kad ji dar jo neliestų ir paliktų ramybėje. Tačiau giltinė pareiškė, kad toks esąs Dievo įsakymas. Tada senukas pakėlė rankas į dangų ir ėmė maldauti:
– O galingasis Viešpatie, leisk man dar šiek tiek pagyventi!
– O kiek dar norėtum? – pasigirdo Dievo balsas.
– Tiek metų, kiek ant šito medžio lapų.
– Tai labai daug.
– Tada bent tiek dienelių, kiek obuolių ant šitos obels! – derasi senukas.
– Ir jų labai daug! – atsiduso Visagalis. – Gerai, aš tau leisiu dar pagyventi tiek savaičių, kiek tu turi draugų!
– Neturiu draugų, – liūdnai atsakė senukas ir drebančia ranka nusišluostė ašaras.
Tad pakelkime tostą už draugus! Kad jų būtų daugiau negu ant medžio lapų.

109. Juokingi tostai

Gatvės sankryžoje, namo pasienyje, sėdi liūdnas vyriškis su tamsiais akiniais. Ant pavadėlio jis laiko šuniuką. Ant gyvulėlio kaklo kabo lentelė su užrašu: „Padėkite vargšui aklajam“. Šalia padėta kepurė su monetomis ir keliais banknotais. Praeivis įmeta banknotą ir sako nelaimingajam:
– Neturiu smulkių. Įdedu penkis ir paimu tris litus grąžos.
– Kokius penkis litus? – sušuko elgeta. – Ką čia niekus tauškiate?! Tamsta įmetei du litus, o nori pasiimti tris!
– Vadinasi, tamsta matai! – sušuko praeivis. – Tai tik apsimeti akluoju! Apgavystė!
– Čia nėra jokios apgavystės. Tai šunelis aklas, o ne aš…
– Ar ne gėda prašyti išmaldos! – vis piktinasi pilietis. – Vos pravėrei burną, o atsiduodi kaip tikra alaus statinė!
– Alaus? Statinė! Ponuli, negi aš galiu kvepėti konjakėliu ar šampanu?
Tad pakelkime taures už tai, kad mes galime kvepėti kuo tik norime.

108. Juokingi tostai

Į mažą krautuvėlę įeina elgeta. Šeimininkas, įnikęs į buhalterijos knygas, prašo palaukti. Elgeta ilgai laukia. Pagaliau neištvėręs ir įsižeidęs sako:
– Aš jau laukiu gerą pusvalandį. Kiek dar reikės prašinėti?
– Palauk dar valandėlę, – pasakė krautuvininkas. – Baigsiu balansą ir, ko gero, abudu eisime prašinėti…
– Sušelpkite vargšą elgetą, – maldauja apšepęs vaikinas.
– Gėdintumeis elgetauti! – pasakė praeivis. – Tamsta esi sveikas ir gali dirbti.
– Aš prašau išmaldos, o ne patarimų! – pasigirdo atsakymas.
– Tai kodėl elgetauji?
– Man koją skauda.
– Bet tamstos rankos – sveikos. Galėtum dirbti.
– Bet nesveika koja man daugiau uždirba, negu prieš tai aš gaudavau už sveikas rankas.
Kitame gatvių kampe ištiesęs ranką stovi vaikinas.
– Kaip tau ne gėda! – piktinasi praeivis. – Toks jaunas, o jau elgetauji.
– Senatvei renku! – teisinasi vaikinas.
Pakelkime taures už tai, kad niekada gyvenime netektų stovėti su ištiesta ranka.

107. Juokingi tostai

Vienas Rytų valdovas išsiruošė į kelionę laivu. Pasiėmė ir jauną tarną. Kai tik laivas nutolo nuo kranto, vaikinas labai išsigando. Jo nedžiugino nei gražuolis laivas, nei puikus saulėtas oras, nei mėlyna rami jūra. Įsispraudęs į kampą jis verkė, dejavo taip garsiai, jog išvedė iš kantrybės visus kartu plaukiančiuosius. Neteko kantrybės ir valdovas. Jis išrikiavo laivo įgulą ir paklausė, kas galėtų jaunuolį nuraminti.
Atsiliepė laivo gydytojas. Jis liepė išmesti jaunuolį į jūrą. Kai jis, atsidūręs už laivo borto, pajuto, kokia gili jūra, koks pavojus jam gresia, ėmė šauktis pagalbos. Ištrauktas iš vandens vaikinas netvėrė džiaugsmu:
– Kaip čia gera, o buvo taip baisu!
Valdovas pasikvietė gydytoją ir paklausė:
– Iš kur žinojai, kad tai puiki priemonė atsikratyti baimės?
– Žinojau, kad vaikinas kilęs iš kalnų, vadinasi, niekada nematęs jūros ir nežino, kokia ji gili, todėl ir nesupranta, kad laivas – vienintelė saugi vieta jūroje, – atsakė gydytojas.
Tad pakelkime taures, kad visi pavojai virstų mūsų džiaugsmu!

25. Tostai draugams

Gyveno kartą žmogus, kuris svajojo turėti sąžinę… Tačiau už jokius pinigus niekur negalėjo jos nusipirkti. Nes nė vienas jo draugas sąžinės neturėjo. Neturėjo jos nė vienas jo pažįstamas.
Kartais šiam žmogui per „blatą“ atnešdavo kažką panašaus į sąžinę. Jis džiūgaudavo kaip vaikas… Bet vėliau paaiškėdavo, kad jį apgavo. Nuo to laiko šis žmogaus nutarė gyventi taip, kad jo niekas neapgautų.
Nenorėdamas pasiduoti apgaulei, šis žmogus nutarė niekuo nebetikėti. Jis netikėjo moterimis, kai jos prisipažindavo mylinčios. Todėl jo niekas nemylėjo.
Jis netikėjo vyrais, kurie jam tiesė draugystės ranką. Todėl su juo niekas nedraugavo.
Netgi savo akimis jis netikėjo net tada, kai jos matydavo ką nors gera. Todėl jis niekada nematė nieko gero.
Savo ausimis jis irgi netikėjo net tada, kai jos girdėdavo gerus žodžius, kalbas apie grožį, kilnumą, gailestingumą, pasiaukojimą. Todėl visa tai jam buvo tik tušti žodžiai.
Jis netikėjo net savo likimu, kai tas panoro jam padovanoti laimę. Todėl jis niekada nebuvo laimingas. Užtat jo niekas neapgavo. Galiausiai jis numirė apgautas. Pasirodo, jis apgavo pats save.
Pakelkime taures neapgaudinėdami nei savęs, nei kitų!

65. Vestuviniai tostai

Kartą Kalifornijos miške nuo medžio nukrito lapas. Jis nukrito netoliese, kur storas žalias vikšras, šliaužęs savo keliu, turėjo išsilenkti jo. Dėl to jam teko šliaužti per nuvirtusio medžio kamieną. Kai tik vikšras užsiropštė ant paties viršaus, pro šalį ėjęs žmogus prisėdo ant nuvirtusio medžio atsipūsti ir sutraiškė vikšrą. Žmogus tuojau pašoko it įgeltas ir nubraukė nuo kelnių sėdynės sutraiškytą vikšrą.
Parėjęs namo žmogus persirengė, o kelnes nunešė į valyklą. Ten jis sutiko jauną moterį. Pradėjo kalbėtis, paskui nuėjo kartu į kavinę ant gatvės kampo. Nuo tada jiedu pradėjo susitikinėti dažniau. Įsimylėjo ir susituokė. Jiems gimė berniukas, kuris buvo labai gabus, gerai mokėsi, tapo advokatu. Vėliau jis ėmėsi politikos ir padarė karjerą savo partijoje. Dėl to kad vieną gražią dieną Kalifornijoje nuo medžio nukrito lapas, Ričardas Niksonas tapo trisdešimt septintuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kokia tai menkutė priežastis ir, Viešpatie Dieve mano, kokia tai didžiulė pasekmė!
Siūlau tostą už mažytes priežastis ir didžiules pasekmes.

106. Juokingi tostai

Kartą susirinkusi minia, besiklausydama didžio išminčiaus pamokymų, ėmė jo klausinėti ir prašyti praktiškų patarimų. Tarp kitų klausimų buvo ir toks:
– Sakyk, gerbiamasis, kaip išsigydyti ir gyvenime nebedaryti nuodėmių?
Išminčius, išgirdęs tokį keistą klausimą, nesutriko ir taip patarė:
– Prisirauk paklusnumo šaknies, prisiskink dvasios tyrumo žiedų, prisiskabyk kantrybės lapų, nuraškyk nuoširdu-mo vaisių, jokiu būdu neliesk svetimoteriavimo vyno! Viską sudžiovink susilaikymo pasninku, sudėk gerų darbų keptuvėn, suvilgyk atgailos ašaromis, pasūdyk artimo meilės druska, pridėk dosnumo, apibarstyk susitaikymo milteliais, įmaišyk nuolankumo ir nusižeminimo pagardo ir kasdien vartok po tris šaukštus didesnei Dievo garbei ir šlovei. Renkis teisuolio drabužiais, pamiršk tuščią tauškalynę, nes vėl peršalsi ir sunkiai susirgsi nuodėme.
Mes žinome, kad nėra receptų nuo nuodėmių. Užtat ir pakelkime taures – vis tiek šventi nemirsime.

105. Juokingi tostai

Kažkas davė žmogui žolynėlį ir pasakė:
– Tai stebuklinga žolelė. Kai įsikiši ją į rankovę, tapsi nematomas, o tu matysi visus.
Žmogelis patikėjo šiais žodžiais ir tuojau nuėjo į parduotuvę. Jis išsirinko prekių, susidėjo į kišenes, įsikišo žolynėlį į rankovę ir ramiai patraukė durų link. Parduotuvės savininkas jį sučiupo ir pradėjo mušti. Mušamasis linksmai sušuko:
– Mušk, mušk, velniai tavęs nematė, mušk! Tu juk vis vien manęs nematai!
Prisipažinkime – ir mes vaikystėje dažnai pagalvodavome, kaip būtų gera turėti stebuklingą kepurę ar kitą tokį daiktą, su kuriuo taptum nematomas. Tad pakelkim taures už amžinai palaidotas mūsų svajones.

104. Juokingi tostai

Du kvailiai išėjo pasivaikščioti. Jiedu priėjo kryžkelę. Vienas patraukė kairėn, kitas dešinėn. Po kurio laiko kvailiai susitiko kalno papėdėje. Vienas kažką laiko sugniaužęs rankoje.
– Ką tu čia turi? – susidomėjo antrasis.
– Spėk! – siūlo pirmasis.
– Paukščiuką.
– Ne.
– Gėlytę.
– Irgi ne.
– Dabar žinau. Tu laikai arklį.
Pirmasis truputį pragniaužia kumštį, žvilgteli į vidų ir sako:
– O dabar spėk, kokio jis plauko…
Ir šit staiga pradeda lyti. Pirmasis turi skėtį, kitas be skėčio. Šis ir sako:
– Greičiau išskleisk lietsargį.
– Nepadės, – pasigirdo atsakymas.
– Kaip tai nepadės? Lietsargis apsaugo nuo lietaus.
– Bet jis visas kaip rėtis.
– Tai kam tu jį pasiėmei?
– Aš maniau, kad nelis.
Tad pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.

103. Juokingi tostai

Eina žmogus gatve ir visą laiką pliauškina delnais.
– Ką čia tamsta veiki? – susidomėjęs paklausė praeivis.
– Vaikau krokodilus.
– Bet juk čia nėra jokių krokodilų.
– Todėl ir nėra, kad juos išvaikau.
Staiga beprotis gatvėje ėmė vaikyti žmones. Jį sugavo ir nuvedė į policiją. Atvestasis tuojau nurimo ir grįžo jam sveikas protas. Policijos komisaras jo paklausė:
– Įdomu, kaip tai įvyko, kad tamsta staiga pasveikai.
– Pone viršininke, aš jūsų bijau! – atsakė žmogelis.
– Kodėl manęs bijai?
– Todėl, kad tamsta turi proto mažiau, o jėgos daugiau negu aš.
Pakelkime taures už jėgą, kuri daro stebuklus.

102. Juokingi tostai

Susitinka du narkomanai. Vienas šypsodamasis ir sako:
– Vakar aš susapnavau, kad man padovanojo „Mersedesą“. Ir aš ėmiau važinėti ten ir atgal, ten ir atgal. Visi mane tik sveikina, tik pavydo žvilgsniais telydi…
– Tai niekis! Mano sapnas nuostabesnis: guliu aš ant sofos. Staiga pas mane į svečius ateina Sofi Loren. Aš su ja maloniai leidžiu laiką. Išsikvėpiau… Visai jėgų nebeturiu. Tik ji išėjo, įsivaizduoji, pas mane ateina Madona. Bet aš – visiškas bejėgis.
– O kodėl tu manęs nepakvietei? Aš būčiau neapsikiaulinęs.
– Aš pasižiūrėjau per langą, o tu su „Mersedesu“ duodiesi… Ne moterys tau tada galvoje buvo.
Siūlau tostą už tuos, kurie gražias svajones bent sapnuose pamato.

101. Juokingi tostai

Trečią valandą nakties nebejauną vyriškį pažadino telefono skambutis.
– Čia aš – jūsų kaimynė, gyvenanti aukštu aukščiau. Noriu pasakyti, kad jūsų šuns skalijimas neleidžia man užmigti. Aš labai prašau, sudrausminkite tą keturkojį jūsų draugą!
Kitą naktį, maždaug tuo pačiu laiku, telefono skambutis pažadino kaimynę.
– Čia aš – jūsų kaimynas, gyvenantis vienu aukštu žemiau. Tai jūs vakar mane pažadinote ir skundėtės, jog mano šuo neleidžia jums užmigti?
– Taip, tai aš.
– Apgailestaudamas noriu jums pranešti, kad aš neturiu jokio šuns.
Tenetemdo maži nesusipratimai gerų kaimyninių santykių. Juk teisingai sakoma, jog geras kaimynas brangesnis už giminę. Tad pakelkime taures už gerus kaimyninius santykius.

5. Tostai vyrams

– Turiu pranešti, – pasakė ji, – mano vyras bus namie po valandos.
– Bet aš nieko nedarau smerktino… – nustebo jis.
– Na matote… O laikas bėga.
Jis suprato. Bet vyras netikėtai grįžo anksčiau ir rado nuogutėlę žmoną. – Ko tu čia vidury baltos dienos vaikštai po kambarį nuogutėlė?! – nustebo vyras.
– Neturiu kuo apsirengti, šykštuoli nelaimingas… Gaili man madingesnės suknelės!
Vyras supykęs puola prie spintos ir, mėtydamas iš jos sukneles, šaukia:
– O šita? O šita… Sveikas, Algi, o šita? O šita?
Pakelkime taures, kad vyrai suprastų žmonų norus ir neieškotų jos spintoje suknelių.

100. Juokingi tostai

Kareivių kuopa slidėmis čiuožia kaimo laukais. Vienas kareivis pasiprašo, kad vadas išleistų bent porai valandų namo, nes jis gyvenąs šiame kaime ir su jauna žmonele tegyvenęs tik savaitėlę po vestuvių. Vadas jį išleido. Kai kareivis sugrįžo, visi jį apipylė klausimais.
– Kai tu netikėtai grįžai namo, kas buvo pirmiausia?
– „Intymas“… – rausdamas prisipažino kareivis.
– Na, o po to?
– Ir vėl „intymas“.
– O po to? – vis spiria kareiviai.
Čia jaunavedys visiškai susigėdo. Būrys choru sufleruoja:
– In-ty-mas!
– Neatspėjote! Paskui nusiėmiau slides…
Pakelkime taures, kad mūsų kareivėliai dažniau susitikinėtų su žmonomis.