16. Jubiliejiniai tostai

Kalbasi senutė apie šių dienų jaunimą. Aštuoniasdešimtmetė moterėlė draugužei ir sako:
– Dieve mano, kaip pasikeitė šių dienų jaunimas! Prieš šešiasdešimt metų aš tiesiog negalėdavau pasirodyti gatvėje – visuomet kas nors prikibdavo: tai į šokius, tai į kavinę, tai bent pasėdėti, pasišnekėti kviesdavo. Šiandieninis jaunimėlis – mandagesnis. Dabar galiu bet kuriuo metu vaikščioti gatvėmis – niekas ir negalvoja prie manęs prikibti.
– Ką ten jaunimas, – pritaria bendraamžė. – Jau ir mūsų kartos vyrai pasikeitė. Anądien aš viešėjau pas draugą, su kuriuo susipažinau per pažinčių tarnybą, ir grįžau namo labai nusivylusi… Įsivaizduoji, kavalieriui netgi teko tris kartus per veidą suduoti.
– Jis kibo prie tavęs?
– Ką tu, ką tu? Tiesiog man visą laiką atrodė, jog jis jau miręs.
Tad pakelkime taures už besikeičiančius laikus ir visada išliekančią jauną širdį.

15. Jubiliejiniai tostai

– Brangusis, juk ant šito suoliuko praėjusį pavasarį mudu pirmą kartą susipažinome ir prisipažinome, kad vienas kitą mylime… Ak, atleisk! Tai buvai ne tu…
– Tai buvau aš… Tiktai čia buvai ne tu, o kita…
Tad pakelkime taures už tai, kad laikai mainos, mes senstame, tik meilė lieka amžina.

14. Jubiliejiniai tostai

Kartą į Rytų valdovo rūmus Birkaše atvyko šokėja su muzikantais. Ji šoko prieš valdovą pritariant liutniai, fleitai ir citrai.
Šokėja šoko ugnies šokį, kardų ir iečių šokį, šoko žvaigždžių šokį bei erdvių šokį. Paskui ji pašoko gėlių šokį. Po to mergina nusilenkė valdovui. Tas paprašė prieiti arčiau ir paklausė:
– Sakyk man, gražuole, grakštybės ir žavesio dukra, kur tu išmokai tokio meno? Kaip tau pavyksta tokiuose ritmuose ir muzikos garsuose paliesti stichiją?
Šokėja dar kartą nusilenkė ir tarė:
– Jūsų didenybe, aš nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Tik gerai žinau: filosofo siela slypi jo mintyse, poeto siela – jo širdyje, dainininko siela skamba jo gerklėje, o šokėjos siela virpa visame kūne.
Tad pakelkime taures už virpulį visame kūne, padarykime pertrauką prie stalo ir, muzikantams padedant, parodykime, kad ir mūsų kūnai dar nesuglebę ir šokio ritmuose gali virpėti siela visame kūne!

13. Jubiliejiniai tostai

Džiaukimės, kad senstame. Džiaukimės, kad penkiasdešimties dar esam palyginti jauni, o šešiasdešimties – dar neseni. Bran­dumas juk yra gyvenimo prasmė. Juk gamta gražiausia ir spalvingiausią irgi yra rudenį.
Todėl tegul rudenėja… Tegul gražiai rudenėja…
Tad pakelkime taures už gražų mūsų metų rudenį!

12. Jubiliejiniai tostai

Didžiai gerbiamas jubiliate! (Čia apžvelgiamas jo nueitas gyvenimo kelias, suminimi jo darbai, nuopelnai šeimai, visuomenei, tėvynei.) Šią šviesią ir džiaugsmingą dieną aš noriu išlenkti šią taurę ne tik už tave, bet už tavo karstą!
(Pauzė – palaukiama, kol susirinkusieji reaguos į paskutinį žodį.)
Taip, taip, už karstą! Už tą, kurį jis pats susikals iš šimtamečio ąžuolo lentų, iš to ąžuolo, kurį jis šiais metais pasodins savo jubiliejaus proga. Siūlau visiems atsistoti ir susidaužti taurėmis su jubiliatu!

11. Jubiliejiniai tostai

Ramybė – ideali sielos būsena, tačiau judėjimas – amžinasis gyvybės variklis!
Tad pakelkime tostą už tuos, kurie dar nepavargo!

10. Jubiliejiniai tostai

Ne kartą žengs ruduo pilkais arimais,
Ilsėsis žemė po speigų skara, –
O mes visi, jaunystę prisiminę,
Ilgėsimės, kad buvo ji trumpa.
Pakelkime taures už prabėgusią jaunystę!

9. Jubiliejiniai tostai

Sakyti tostą malonu,
Kai šitiek vyrų ir žmonų
Gražiai susėdę poromis,
Ir vyrai žvilgsniais renka mis.
Ak, tikrą žavesį pamatę,
Jie skelbia Mis – JUBILIATĘ!

8. Jubiliejiniai tostai

Neliūdėkite prabėgusių dienų –
Jų praeitis dar niekam negrąžino.
Nors būta jų kaip kūdikis švelnių,
Svaiginančiai gilių kaip taurė vyno.
Pakelkime taures už prabėgusias dienas!

7. Jubiliejiniai tostai

Tegul garbingas jubiliejus
Naujų jėgų širdy pasės
Ir pakylės, lyg laisvas vėjas,
Ieškot gyvenimo žvaigždės.

6. Jubiliejiniai tostai

Svečiams išsiskirsčius, žmona ilgai šniurkščiojo nosimi, pagaliau pravirko.
– Kas yra? Kas atsitiko? – nustebo vyras. Juk vaišės praėjo puikiai. Visi svečiai liko patenkinti.
– Tau tik svečiai ir terūpi! – kūkčiodama atsakė žmona. Staiga ji nusišluostė ašaras ir perėjo į ataką:
– Koks tu stuobrys netašytas! Argi tu negalėjai ramiai ir paprastai susirinkusiems pasakyti, kad mudu su tavimi gyvename dvidešimt trečiuosius metus, o ne visa gerkle išbliauti: „Mes susituokę jau ketvirtį amžiaus!“
Pakelkime taures už tai, kad, mums išsiskirsčius, mūsų mielieji šeimininkai nerastų priežasčių būti nepatenkinti.

5. Jubiliejiniai tostai

Ūkininko žmona sako vyrui:
– Antanai, rytoj sukaks dvidešimt metų, kai mudu tuokėmės. Gal ta jubiliejaus proga papjauti gaidį?
– O kuo jis čia dėtas? – nustemba vyras.
Pakelkime taures už ilgą šeimyninį gyvenimą, bet neieškokime šios nelaimės atpirkimo ožio.

4. Jubiliejiniai tostai

Už tai, kas buvo ir dar bus,
Už ateities miražą!
Gražias dienas!
Gerus draugus!
Už viltį ir už drąsą!

3. Jubiliejiniai tostai

Jaunystė – tai svajonės,
Tai – tikėjimas,
Tai – žygių troškimas,
Tai – lyrika ir romantika,
Tai – didžiuliai ateities planai,
Tai – visų perspektyvų pradžia.
Pakelkime taures už jaunystę!

2. Jubiliejiniai tostai

Aš noriu šiandieną pakelti bokalą
Už širdies jaunystę, draugai,
Tai kas, kad nuo rūpesčių bąla
Ne vieno iš mūsų plaukai.
Jaunystė širdy nė menkiausios
Kertelės senatvei tegul neužleis
Ir minčiai degimo, ieškojimų kelias
Tegul dar plačiau atsivers!
Už jaunas širdis!

1 puslapis iš 212