Sveikinimai.lt

Daug sveikatos Tau linkiu ir saulėtų vakarų.
Daug Tau laimės aš linkiu ir žvaigždėtųjų sapnų.
Šypsenos gražios linkiu ir pavasario žiedų.
Ilgesio aš Tau linkiu iš mielų, gerų akių.

Aš Tave apkabinu meile Dievo angelų.
Ir tik Tau vienai tikiu, nes Tave tikrai myliu.
Noriu būt su Tavimi, kad vėl džiaugtųsi širdis —
Gal Tau žodžiai ištarti glostytų švelnias mintis?

Nei saulėtekiai gražūs Tave man atstos,
Nei ryškiausia rytinės padangės žvaigždė…
Aš menu būtą laimę vaikystės krantuos,
Kai galėjau vien Motinos žodžiais tikėt.

Ir dabar pas Tave ateinu padėkot —
Aš, Močiute, priklaupus rankas Tau bučiuoju.
Tavo meilės negali man niekas atstot —
Auginai tarsi dukrą tarp savo svajonių.

… už bemieges nakteles, kai supo ne lopšelis, ne mėnulio
laivelis, o Tavo šiltas glėbys, — prašau Tau dangiškos
palaimos ir ramybės suteikiančios laimę…
… už rūpestėlių naštą prie sergančių lovelės, kai gydė
ne vaistai, o Tavo geras žodis, — prašau Tau dangiškos
sveikatos ir tvirtumo ilgaamžiškumo kelyje…
… už atsidavimo kibirkštį, kuri buvo kaitresnė už didžiausią
laužą, — prašau Tau artimųjų meilės ir globos,
kuri lietųsi tarsi dangiški lietūs…
Apkabinu ir džiaugiuosi, kad Tave turiu, Močiute.

Tavo artumą galiu palyginti su žemės gaiva, su lietaus
barbenimu, su saulės šiluma arba dangaus skaistumu. Kaip
oro mums reikia brangių žmonių, kurių vienintelis žvilgsnis
gali pakeisti dienos prasmę, o kartais ir reikalų eigą ar
problemų sprendimą.

Kaip vanduo įteka į kiekvieną žemės tarpelį, taip Tavo
nepaprasta meilė paliečia kiekvieną širdies kertelę.
Atrodo, jog Tavo besikeičiantis amžius turėtų priversti
skųstis, guostis, nerimauti. Tačiau Tu esi nuoskaudų naikintoja,
Tu esi paguodos upė, Tu esi nerimą išsklaidanti saulė.
Būk laiminga ir visada lauk manęs, brangi Močiute.

Tu nepaprastai esi mums reikalinga.
Tavo meilės švelnumas lyg duona ant stalo.
Tu esi mums gera, linksma, išmintinga,
Nors seniai Tavo svajos pražilo, pabalo…

Mes Tave mylėsim, nes esi lyg saulė.
Tavo akys džiaugsmingos veda mus į tolius.
Šimtmečio kelionėj mums esi pasaulis,
Kuriam mes gyvenam lyg svajonių rojuj.

Geltonų rožių puokštę dedam Tau prie kojų
Ir klumpame ant kelių prieš Tave.
Mus auginai kadais, žvaigždžių sapnus aukojus,
Vis supdama mėnulio lopšyje.

Gelsvi žiedai pabirę pakvips prisiminimais
Raškytais iš darželių prie namų,
Kol ilgesingi žvilgsniai žibės nakties žvaigždynais,
Piltais į mūsų dvasią iš Tavų delnų.