Tautosakos žanrai

Tautosaka (kitaip folkloras) – kultūrinės informacijos visuma, apimanti pasakas ir pasakojimus, muziką, šokį, legendas, žodinę istoriją, patarles, pokštus ir anekdotus, tikėjimus, papročius, mįsles ir pan., o taip pat ir veikla, kurios dėka ši informacija perduodama, būdinga tam tikrai etninei ir/ar socialinei grupei.

DAINUOJAMOJI TAUTOSAKA PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA
Choreografinis folkloras Anekdotai
Instrumentinis folkloras Atvirkštinė kalba
Dainos: Būrimai
baladės Erzinimai
darbo dainos Garsų pamėgdžiojimai
didaktinės dainos Greitakalbės
dainos apie gamtą Keiksmai
emigrantų dainos Maldelės
humoristinės dainos Mįslės, minklės, galvosūkiai
jaunimo dainos Oracijos
kalendorinių apeigų dainos Pasakos:
karinės-istorinės dainos pasakos apie gyvūnus
krikštynų dainos pasakos apie velnią
literatūrinės dainos buitinės pasakos
meilės dainos formulinės pasakos
mitologinės dainos melų pasakos
romansai novelinės pasakos
šeimos dainos parabolinės pasakos
šokių, ratelių, žaidimų dainos pasakos be galo
talalinės pasakos-legendos
vaikų dainos stebuklinės pasakos
vaišių dainos Pasakėčios
vestuvių dainos Pasakojimai
Giesmės Patarlės ir priežodžiai
Raudos: Sakmės:
buitinės raudos etiologinės sakmės
karo-rekrutų raudos mitologinės sakmės
laidotuvių raudos padavimai
vestuvių raudos Situaciniai pasakymai
Sutartinės Skaičiuotės ir skaičiavimai
Šūksniai
Papročiai Tikėjimai
Parodijos
Užkalbėjimai

Anekdotai

Anekdotai – tai trumpi komiški kūriniai, turintys staigią, efektyvią pabaigą. Anekdotams artimų siužetų esama beveik visuose pasakojamosios tautosakos žanruose. Dažnai anekdotas baigiamas tiesioginės kalbos replika, tad nenuostabu, kad daugelis jų artimi ir mažiesiems žanrams (pvz., minklėms, nesusikalbėjimams).
[Daugiau...]

Atvirkštinė kalba

Atvirkštinė kalba – tai savotiškas kalbos žaidimas, toks kalbėjimo būdas, kai skiemenys sukeičiami vietomis:
[Daugiau...]

Baladės

Baladės – epinio pobūdžio dainos, vaizduojančios nekasdieniškus, tragiškus įvykius. Lietuvių liaudies baladėse, skirtingai nei kitų tautų šio žanro kūriniuose, vyrauja lyrinis pradas. Ši savybė lėmė, kad nemažai baladiškų kūrinių lietuvių liaudies dainų sisteminiame kataloge priskiriama vestuvių, kalendorinių apeigų, meilės, karinių-istorinių dainų žanrams. Dauguma lietuvių baladžių siužetų yra tarptautiniai, jiems artimiausi rusų, ukrainiečių, lenkų baladiniai siužetai. Lietuvių baladėse vyrauja šeimos, meilės bei karinė-istorinė tematika. Jose vaizduojami priešiški šeimos narių (vyro ir žmonos, tėvo ir dukters, marčios ir anytos, brolio ir sesers) santykiai, įvairios šeimos nelaimės (liga, mirtis), tragiškai išsisprendę mylimųjų konfliktai, dramatiški kario buities momentai. Šiose dainose išryškinami įvairūs gyvenimo reiškinių kraštutinumai, iškeliamos moralinės normos. Baladžių atlikimo nesaistė apeigos rėmai. Kita vertus, dėl dramatiško turinio, dažnų tragiškų motyvų baladės, ypač Dzūkijoje, buvo siejamos su gavėnios laikotarpiu.
[Daugiau...]

Buitinės pasakos

Buitinės pasakos turi bendrų bruožų su anekdotais, pasakojimais, nes jose vaizduojamas realus gyvenimas ir buitis. Buitinių pasakų veikėjai yra paprasti žmonės. Naudojant kontrastą, vaizduojamas konfliktas tarp skirtingo socialinio statuso veikėjų (berno ir pono ar dvasininko ir t.t.) arba tiesiog pašiepiami tam tikri žmonių būdo bruožai (tingumas, kvailumas, nesugebėjimas tinkamai elgtis) ar poelgiai (apgavystės, nevykusios išdaigos). Nors buitinėse pasakose vaizduojama tikroviška aplinka, gamtos dėsniai, vis dėlto įvykiai, apie kuriuos pasakojama, yra tiek nepaprasti, kad niekada negalėjo būti tikrovėje.
[Daugiau...]

Buitinės raudos

Buitinės raudos naudojamos kai ištinka nelaimė – gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas, liga – arba skundžiantis sunkiu likimu. Skirtingai nuo kitų raudų grupių, buitinės raudos dažniausia raudamos vienumoje ir yra labai asmeniškos. Jų tekstuose kur kas mažiau formulinės kalbos, daugiau asmeniškumo.
[Daugiau...]

Būrimai

Būrimai – tai trumpi, kartais eiliuoti tautosakiniai tekstai, kuriais kreipiamasi į tam tikrą adresatą, galintį padėti sužinoti ateities įvykius (pvz., jauną Mėnulį, gegutę, boružę, krikščioniškus šventuosius ir t.t.). Būrimais, priešingai negu užkalbėjimais, nesiekiama lemti įvykių baigties, o tik gauti reikiamą informaciją, dažniausia vedybų arba orų tema.
[Daugiau...]

Choreografinis folkloras

Choreografinis folkloras – tai liaudies kūryba, apimanti šokius, ratelius, žaidimus ir apeiginius veiksmus su choreografiniais elementais. Choreografinis folkloras yra glaudžiai susijęs su vaidyba, tautosaka, vokaliniu ir instrumentiniu folkloru.
[Daugiau...]

Dainuojamoji tautosaka

Dainuojamoji tautosaka – tautosakos rūšis, pasižyminti poetinio žodžio ir muzikos sinkretiškumu (muzikos ir teksto ryšys yra pirminis ir neatsiejamas) arba sintetiškumu (muzika ir žodinis tekstas sukuriami kaip atskiri elementai).
[Daugiau...]

Dainos apie gamtą

Dainos apie gamtą – tai naujoviški, teminiu bei stilistiniu pagrindu išskiriami kūriniai apie gyvūniją, paukščius, augalus, metų laikus (pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą). Skirtingai negu klasikinėje dainuojamojoje tautosakoje, gamta ir jos grožio sukeliami jausmai šiose dainose yra tiesioginis vaizdavimo objektas. Gamtos apdainavimui būdingas sentimentalumas sumišęs su didaktika, humoru, ironija. Peizažo, atskirų situacijų iš žmonių buities ir ūkinės veiklos, gyvūnijos ir augalijos gyvenimo apdainavimus tiesiogiai veikė individuali poetinė kūryba. Kai kurių dainų siužetų bei atskirų motyvų atitikmenų ištakų galima rasti senojoje lietuvių raštijoje, pasakojamojoje tautosakoje, taip pat Viduramžių pabaigos bei Renesanso literatūroje. Turinio atžvilgiu dainos apie gamtą turi panašumų su kitais lietuvių dainų žanrais. Žvėrių bei paukščių vestuvių apdainavimai ryškaus komiško vaizdo kūrimu primena vaišių ir vestuvių humoristines dainas, gyvūnų medžioklės motyvai artimi medžioklės dainų vaizdams, gyvūnijos vaizdavimo tradicija primena vaikų tautosaką.
[Daugiau...]

Darbo dainos

Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo, linų ir kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis.
[Daugiau...]

Didaktinės dainos

Didaktinės dainos – kūriniai, išsiskiriantys didaktiškumu, kandžia ironija ir perdėm moralistiniu turiniu. Jais išreiškiamas griežtas požiūris į žmonių dorą, etines vertybes, siekiama įvertinti kintančius gyvenimo procesus, kultūros bei socialinės tikrovės reiškinius. Didaktinių dainų ištakos sietinos su didaktine literatūra. XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios rašytinė poezija, proza bei religinio turinio literatūra lėmė šių dainų tematiką, tiesmuką, simboliais nepridengtą pamokslavimą, atvirą moralizavimą. Literatūrinės kilmės eilės, plitusios nuorašais bei per spaudą, skatino individualių, dažniausiai anoniminių didaktinio pobūdžio dainų atsiradimą. Dalis tokių kūrinių, sukurtų reaguojant į konkrečius įvykius, trumpalaikius socialinius reiškinius, netapo populiarūs. Nesklandūs, nuo tradicinių dainų stiliaus itin nutolę eiliavimai balansuoja tarp dainos ir eilėraščio žanro. Gausumu išsiskiria dainos apie girtuoklystę, sietinos su XIX a. viduryje vykusia blaivybės akcija. Kitos šioms dainoms būdingos temos – mergystės idealizacija, jaunuolių dorybingumo apdainavimas, asketiškumo, santūrumo propagavimas. Didaktinėse dainose gausu religinių motyvų: primenamos krikščioniškos priedermės ir dorybės, smerkiamos nuodėmės ir ydos, kalbama apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, artėjančią mirtį, skatinamas dievobaimingumas.
[Daugiau...]

Emigrantų dainos

Emigrantų dainos – tai dainuojamieji kūriniai apie išeivius iš Lietuvos.
[Daugiau...]

Erzinimai

Erzinimai – tai vaikų tautosakos dalis, dažniausia piemenų kūrybinės energijos išraiška, kylanti iš polinkio šūkauti, erzintis. Erzinimais išliejamas įtūžis, panieka, kartais pajuokiamas bailesnis ir silpnesnis, kartais reaguojama į kitų ydas, blogybes, kartais tiesiog žaismingai improvizuojama, parenkant panašiai į vardą ar vietovės pavadinimą skambančius žodžius. Pasišaipoma ir iš tautybės. Erzinimus paprastai garsiai šaukia arba dainuoja vienas ar visa grupė vaikų, tekstas neretai palydimas judesiais, pvz., į erzinamąjį rodoma ranka. Kai kada erzinami ir nemėgstami suaugusieji.
[Daugiau...]

Etiologinės sakmės

Etiologinės, arba pasaulio kūrimo sakmės – tai kūriniai, pasakojantys apie tam tikrų universalių dalykų – gamtos objektų, visuomenės reiškinių ir pan. – kilmę, arba atsiradimą. Pasak L. Saukos, „tai pramanyta gamtos istorija, kurią žmogus sukūrė, aiškindamasis pirmapradės kilmės paslaptis“. Šioms sakmėms dažnai būdingas religinis pobūdis, sąsajos su krikščionybe ar populiariais liaudies tikėjimais.
[Daugiau...]

1 puslapis iš 512345