Velykos

Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.

Velykų tradicijos ir papročiai

XIX a. pirmoje pusėje kiekvienas valstietis tą dieną savo namuose kėlė vaišes į kurias kvietė kaimynus. Per šią šventę žmonės vaikščiojo vieni pas kitus į namus, eidavo nei per greitai nei per lėtai, lyg mėgdžiojant gandrą. Gandro garbinimas buvo labai svarbu, nes buvo laikomas šventu paukščiu nešančiu žmonėms laimę. Šią dieną nebuvo laikomasi gavėnios pasninko, o vaišindavosi virtais pyragėliais įdarytais krekenomis, gerdavo degtinę, krupninką, ir t.t.

Kiaušinių dažymas

Margučių raštai simbolizavo pavasarį: saulutės, žvaigždutės, rūtelės, eglutės, paukšteliai, arkliukai, žalčiukai ir kt. Prasmę turėjo ir spalvos:

  • Juoda spalva – simbolizavo žemę (motiną), augalijos bei vaisių gimdytoją deivę – Žemyną. Mūsų proseneliai tikėjo, kad visa, kas gyva, yra kilę iš žemės. Aukodami žemės spalvos kiaušinius, žemdirbiai tikėjosi suteikti žemei gyvybingumo bei vaisingumo.
  • Raudonai dažyti kiaušiniai, taip pat turėjo gilę simbolinę prasmę – vaisingumą, atgimimą, sėkmingos visokios pradžios supratimą. Jis simbolizavo Didžiąją Deivę, gimdytoją – Ladą.
  • Žalia – spalva reiškė pavasario augaliją, javų daigus.
  • Geltona ir ruda – subrendusius javus.
  • Mėlyna – žydrą dangų, nešantį palaimą visai augalijai.

Buvo manoma, kad Velykų naktį vaikšto moteriškė vadinama „Velykų bobutė“, „Vėlykė“. Ji važiuodavo ratukais kurie buvo pakinkyti zuikučiais ir veždavosi margučius ar iš tešlos iškeptus gaidžiukus ar zuikučius. Vaišindavo tik gerus vaikučius, o kam duodavo margutį – juo labai pasitikėdavo, nes margutį reikėjo išsaugoti iki atvelykio.

Pirmąją Velykų dieną grįžus iš bažnyčios buvo kiaušiniaujama. Eidavo pas kaimynus ar gimines, keisdavosi kiaušiniais ir juos daužydavosi. Mušdavo tik laibgalį, o antrą dieną ir bukąjį galą. Kurio kiaušinis būdavo stipriausias tas ir nugalėdavo. Visoje Lietuvoje buvo paplitęs paprotys „ridinėti“ margučius. Susirinkdavo visi į vieną klojimą ar pirkią, pasistatydavo lovelį, kurio vieną galą dėdavo ant kaladės ir ridinėdavo. Kurio paridentas margutis prisiliesdavo prie anksčiau paridento, tas ir laimėdavo.

Per Velykas, kaip ir kitas kalendorines šventes, plačiai buvo paplitęs paprotys laistytis vandeniu. Visi šie Velykų papročiai baigdavosi kitą sekmadienį, vadinamu Atvelykiu.



Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>