Didybės daugiskaita

Didybės daugiskaita (lot. Pluralis maiestatis) įvardžio mes vartojimas vietoje aš. Tokia vartosena buvo būdinga karaliams, imperatoriams (todėl dar vadinama karališkuoju „mes“); šią daugiskaitą vartojo ir bažnyčios hierarchai, universitetų rektoriai. Vartosena kilo iš to, kad karaliai atstovavę visai tautai, be to, ne tik savo, bet ir aneksuotųjų kraštų: Iš Dievo malonės Mes, Aleksandras Antrasis, visos Rusijos caras ir valdovas, Lenkijos karalius, Suomijos didysis kunigaikštis… Daugiskaitą caras Nikolajus II vartojo ir atsisakydamas sosto 1917 m. vasarį: Sutikdami su Imperijos Dūma, Mes nusprendėme atsisakyti Rusijos Imperijos sosto ir sudėti aukščiausiosios valdžios įgaliojimus.

Dešinioji ranka

Dešinioji ranka, pagrindinis ar patikimiausias padėjėjas. Iš senovės atėjusi nuomonė, kad dešinė pusė yra „teisingoji“, „geroji“, „nuo Dievo“, o kairė – „neteisingoji“, „negeroji“, „nuo velnio“. Sėdėti valdovui iš dešinės būdavę labai garbinga; apie Kristų rašoma, kad „įžengęs į dangų, jis sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai, ir valdžios, ir galybės“. Dešinės rankos ar pusės motyvas Biblijoje yra dažnas: „Koks tu esi galingas! Stipri yra tavo ranka, visa pasiekianti tavo dešinė!“.

Dėl skonio nesiginčijama

Dėl skonio nesiginčijama (lot. De gustibus non est disputandum) siūlymas nutraukti ginčą, jei argumentuojama estetiniais, subjektyviais vertinimais. Posakis atėjo iš Viduramžių scholastų darbų.

Dėdė Semas

Dėdė Semas (angl. Uncle Sam) JAV personifikacija, jų simbolis. Pavadinimas siejamas su verslininko Samuelio Vilsono (Samuel Wilson, 1766–1854) vardu. JAV antrojo karo su Didžiąja Britanija metu (1812–1814) S. Vilsonas tiekęs amerikiečių armijai mėsą valdiškose statinaitėse, ant kurių buvo santrumpa U.S. (United States ‘Jungtinės Valstijos’). Šią santrumpą kareiviai juokais iššifravę kaip tiekėjo inicialus: Uncle Sam ‘dėdė Semas’.

Daug triukšmo dėl nieko

Daug triukšmo dėl nieko (angl. Much ado about nothing) apie emocingą ar dramatizuotą nereikšmingos situacijos vertinimą. Posakio autorius – anglų poetas ir dramaturgas V. šekspyras (William Shakespeare,1564–1616) tokiu pavadinimu parašęs komediją (1600).

Dangaus mana

Dangaus mana – netikėtai ir be pastangų atsiradęs reikiamas maistas ar kitos gėrybės. Posakis iš Senojo Testamento pasakojimo apie Mozės po dykumą vedžiojamą žydų tautą. Išalkusią ir dėl to iš nepasitenkinimo burbančią minią žydų dievas Jahvė šešias dienas maitinęs iš dangaus krintančiomis putpelėmis (mėsa) ir mana (duona), kuri krisdavusi rytais ir pasirodydavusi nudžiūvus rasai kaip „kažkas smulkaus, panašaus į grūdelius – taip smulkaus tarsi šerkšnas ant žemės“. „Izraelio namai pavadino tą duoną mana. Ji buvo panaši į koriandro sėklą, balta, o jos skonis buvo panašus į meduolių skonį“.

Damoklo kardas

Damoklo kardas – nuolatinė didelė grėsmė. Graikų mite pasakojama, kad Sirakūzų valdovas Dionizas I Senasis, išklausęs pataikūniškus savo dvariškio Damoklo žodžius, jog valdovas esąs laimingiausias žmogus pasaulyje, puotos metu pasodinęs Damoklą į savo sostą, prieš tai virš jo liepęs pakabinti ant arklio ašuto aštrų kardą, tuo parodydamas, kad valdovo gyvenimas visai nepavydėtinas, nes jam nuolat gresia pavojai.

Dainuojančioji revoliucija

Dainuojančioji revoliucija – nesmurtinė, taiki visuomeninės santvarkos ar valdžios kaita. Terminas atsirado XX a. dešimtmečio pradžioje, apibūdinant 1988–1989 m. politines permainas Baltijos šalyse, kai bardų koncertai ir mitinguotojų dainavimas konsolidavo didžiąją visuomenės dalį siekti atkurti nepriklausomybę ir demokratinį valdymą.

Daiktas savyje

Daiktas savyje (vok. Das Ding in sich) apie ką nors paslaptingą, neišaiškinamą. Posakio autorius – vokiečių filosofas I. Kantas (Immanuel Kant, 1724–1804), veikale „Grynojo proto kritika“ (Kritik der reinen Vernunft, 1781) tvirtinęs, kad žmogus galįs pažinti tik daiktų savybes, o ne pačius daiktus, kurie dėl to lieką daiktais savyje.

Civilizacijų konfliktas

Civilizacijų konfliktas (angl. The Clash of Civilizations) vakarų krikščioniškosios ir rytų musulmoniškosios kultūros priešprieša. Posakio autorius – amerikiečių politologas S. Hantingtonas (Samuel Philips Huntington, g. 1927), taip pavadinęs savo straipsnį žurnale Foreign Affairs (1993), kuriame jis teigia, jog pasaulis po šaltojo karo yra susipriešinęs nebe ideologiniu, o konfesiniu ir vertybiniu pagrindu. Savo teo riją jis vėliau išplėtojo knygoje „Civilizacijų konfliktas ir pasaulio pertvarka“.

Chuliganas

Chuliganas (angl. Hooligan) šiurkštus, destruktyvus žmogus, viešosios tvarkos pažeidėjas, mušeika. Paprastai kildinama iš airiškos pavardės Hooligan ar Houlihan. XIX a. pabaigoje tokiu charakteriu ir elgesiu esą garsėjo Londono priemiestyje smuklę laikiusio airio pavarde Hooligan šeima. Kiti šaltiniai nurodo K. Ruko (Clarence Rook, 1862– 1915) knygą „Chuligano naktys“ (The Hooligan Nights, 1899). Rašytojas teigia, jog žodis kilęs iš londoniečio Patriko Huligano pavardės. Pastarasis buvęs smulkus sukčius, vagišius bei lėbautojas, už policininko nužudymą nuteistas iki gyvos galvos ir miręs kalėjime.

Chamas

Chamas – storžievis, įžūlus, neišauklėtas žmogus. Chamas (Hamas) buvo biblinio Nojaus vienas iš sūnų. Pasak Senojo Testamento, išsigelbėjęs nuo tvano, „Nojus, žemės artojas, buvo pirmasis, kuris įsiveisė vynuogyną. Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas savo palapinėje. Hamas pamatė savo tėvo nuogumą ir papasakojo savo dviem broliams lauke. Tuomet Šemas ir Jafetas paėmė drabužį, užsidėjo jį ant abiejų pečių ir, eidami atbulomis, uždengė savo tėvo nuogumą. Kadangi jų veidai buvo nugręžti į kitą pusę, nuogo savo tėvo jie nematė“. Pamatyti tėvo ar motinos nuogumą judėjų paprotyne buvo didi nuodėmė. Išsiblaivęs ir sužinojęs apie Chamo poelgį, Nojus sūnų prakeikė ir pasmerkė vergauti broliams.

Cezaris nėra aukščiau už gramatikus

Cezaris nėra aukščiau už gramatikus (lot. Caesar non supra grammaticos) kad ir koks aukštas bebūtų pareigūnas, jis privalo paisyti specialistų nuomonės. Romėnų istorikas Kasijus Dio (Lucius Cassius Dio Cocceiannus) aprašė šio posakio atsiradimo istoriją. Kartą imperatorius Tiberijus (Tiberius Cęsar Augustus, 42 pr. m. e.) savo įsake pavartojęs nelotynišką žodį. Netrukus jis ekspertų atsiprašęs dėl to žodžio – esą jam taip išsprūdę todėl, kad pats buvęs labai susierzinęs dėl įsako priežasties. Vienas iš adresatų, vardu Atėjus Kapitas (Ateius Capito), atsakęs, jog, nors iki šiol tokios frazės niekas nevartojo, nuo šiol ji tapsianti norma, nes taip pasakęs imperatorius. Bet kažkoks Marcelas (Marcellus) Tiberijui atsakęs taip: „Tu, Cezari, gali suteikti Romos pilietybę žmonėms, o ne žodžiams“.

Cezario pjūvis

Cezario pjūvis (lot. Sectio caesarea) gimdymo būdas, kai vaisius išimamas operacijos keliu. Manoma, kad operacijos pavadinimas kilęs nuo Romos imperijos laikais veikusio įstatymo lex regia (‘karališkasis įstatymas’), reikalavusio, kad vaisius būtų išimtas iš įsčių mirus gimdyvei, jei reikia jį gelbėti. Šio įstatymo autoriumi laikomas Romos valdovas Numa Pompilijus (Numa Pompilius, 716– 673 pr. m. e.). įstatymo formuluotė buvusi tokia: Negat lex regia, mulierem, quę pręgnans mortua sit, humari, antequam partus ei excidatur; qui contra fecerit, spem animantis cum grauida peremisse uidetur ‘karališkasis įstatymas draudžia laidoti moterį, kuri mirė nėščia, prieš tai neišpjovus jos vaisiaus; kas elgiasi priešingai, atima viltį gyvam padarui’.

Cerberis

Cerberis – uolus, budrus ir piktas sargas. Graikų mituose Cerberis yra trigalvis šuo, saugantis įėjimą į mirusiųjų požemio karalystę. Paprastai lengvai įleidžia, tačiau stropiai sergi, kad niekas iš jos nebeišeitų. Cerberį iš požemių buvo atitempęs Heraklis parodyti Euristėjui (12-asis Heraklio žygis) ir vėl nugabenęs atgal. Cerberį savo muzika buvo užmigdęs Orfėjas, keliaudamas į mirusiųjų pasaulį susigrąžinti mylimosios Euridikės.

28 puslapis iš 33« Pirmas...24252627282930313233